Gali būti, kad jus pakuteno kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė Rosaschi, septynerius metus gyvenanti ir kurianti JAV, iš kurių pastarieji ketveri – Niujorke. Gerdamos indonezietišką kavą vienoje Manheteno kavinėje, su kompozitore kalbėjome apie norą įkalinti savo publiką, identitetą etiškai įvairiausioje pasaulio vietoje, tylos paieškas koncertų salėse ir, aišku, metro.

- Dažnai žmonės nesupranta šiuolaikinės muzikos prasmės. Kokia yra Jūsų muzika?

- Aš savo muzika bandau klausytoją paveikti emocionaliai, kad jis pajustų ir persikeltų ir kitą būseną. Iš tos būsenos – dar kažkur kitur, kad patirtų mano sugalvotą kelionę. Kai pati išgyvenu tam tikrus savo gyvenimo laikotarpius – pavyzdžiui, kai mirė mano tėtis - mano muzikoje labai aiškiai girdėjosi stiprus emocinis krūvis. Kai gyvenime lyg viskas tvarkoje, ir muzika – šiek tiek abstrakti bei žaidybiška.

- Ar publika tai išgirsta?

- Ir taip, ir ne. Jei koncertas vyksta ne Lietuvoje, po kūrinio premjeros klausytojai mėgsta prieiti ir papasakoti, kaip jie ją išgyveno. Kartais jų versijos mane šokiruoja. Tada suprantu, kad klausytojas girdėjo savo pasaulio atspindžius, kurie nebūtinai turi ką nors bendro su manuoju. Kiekvienas klausytojas stengiasi sukurti savo naratyvą muzikai. Kadangi tai yra garsai, ne žodžiai, turinys yra labai lankstus, žmonės išgirsta frazę ir pradeda kurti istoriją. Kartais viduje juokiuosi iš jų, bet vis tiek visada smalsu išgirsti tas versijas. Jos skamba kaip sapnai, susapnuoti mano kūrinio metu.

- Įdomu, kad gyventi pasirinkote JAV – šalį, kuri geriau žinoma dėl Holivudo filmų, o ne šiuolaikinės muzikos, kaip tarkim Vokietija ar Prancūzija.

- Čia taip pat vyksta daugybė koncertų, muzikinė scena yra gyva, pilna unikalių idėjų. Europoje akcentuojamas avangardinės muzikos meistriškumas, Niujorke ir visoje JAV ypač didelis dėmesys skiriamas informatyvumui. Naujos ir netikėtos idėjos čia žmones „užveda“, nors yra ir daug konservatyvios, holivudinės muzikos.

- Inovacijos Jus irgi užveda?

- Kadangi mano profesionalioji pusė buvo įtvirtina, norėjosi paieškoti ko nors naujo, pažiūrėti, ar galiu būti kitokia, eksperimentuoti su savimi ir muzika. Niujorke gali būti kitoks kiekvieną dieną ir tai niekam nerūpi, priešingai nei tarkim Lietuvoje: kaip tave kolegos ir klausytojai mato augančią, taip ir priima bei tikisi kažko panašaus. Aišku, ar aš eksperimentuoju kiekvieną dieną – kitas klausimas, bet man patinka jausti, kad turiu tokią galimybę.

- Ar pasikeitė Jūsų kuriama muzika Niujorke?

- Taip, ir gana netikėta kryptimi. Pradėjau rašyti tai, kas labiau suprantama publikai ir tapau emocionalesne. Anksčiau eksperimentuodavau su garsais, klausytojų nuomonė man rūpėjo mažiau.

- Menas dėl meno nebetenkina?

- Gal ir galėčiau vėl taip rašyti, bet nebenoriu. Pradėjau suvokti savo laikinumą, žinau, kad kiekviena diena gali būti paskutinė, todėl stengiuosi orientuotis į tai, kas būtų įdomu ir prasminga ne tik man, bet ir publikai.

- Anksčiau mėgote rašyti muziką mažai žinomiems ir naudojamiems instrumentams, tokiems kaip tūba, akordeonas ar fagotas. Kiek tai buvo susiję su lietuviškumu – apie Lietuvą, tarsi apie tūbą orkestro kampe, vis reikia visiems priminti ir aiškinti jos „skambesį“.

Žibuoklė Martinaitytė Rosaschi, E. Guobytės nuotr.
- Taip, tūba dažnai sugrojamos kelios natos kūrinio metu, o paskui instrumentas tyli per visą kūrinį. Gal ir yra dalis tiesios, bet tokius instrumentus kaip tūba, fagotas ir akordeonas mėgau ne tik dėl jų neišeksploatuotų tembrinių galimybių, bet ir dėl to, kad jais grojo atlikėjai, kurie mane įkvėpė pamilti tuos instrumentus. Dabar jaučiu, kad parašiusi keletą kūrinių akordeonui, pavargau nuo šio instrumento.

- Vis dėlto grįžkime prie etninio identiteto – gyvenant Lietuvoje jis atrodo ypač akcentuojamas. Kiek jis Jums gyvas čia?

- Nesistengiu bėgti nuo savo etninio identiteto. Visada mielai pasakau, kad esu iš Lietuvos. Kartais net pradeda erzinti, kai žmonės nežino, kas esu ar kaip mane „kategorizuoti“. Bet kartu tai išlaisvina, man patinka, kad aš galiu būti niekuo. Vis dėlto paklausta trumpai papasakoju, kas ta Lietuva yra, nors ir abejoju, ar tas žmogus po penkių minučių ką nors prisimins. Tačiau mano vardas neįprastas, todėl visiems įdomi jo kilmė. Taip mano etninis identitetas automatiškai akcentuojamas, man iš karto uždedama etiketė „Aha, čia ta kompozitorė su neištariamu vardu“. Paradoksalu, kad būtent taip žmonės mane įsimena.

- Kiek Jums svarbu savo aplinkoje turėti lietuviškai kalbančių žmonių? Juk nors Niujorko gyventojai kasdien dirba, bendrauja, važiuoja metro su pačių įvairiausių tautybių žmonėmis, tačiau gyvenamieji rajonai neretai turi savo etnines linijas.

- Man patinka kalbėti lietuviškai, kartas nuo karto nueiti į lietuvių sambūrius. Bet kartu, kai pabendrauji ir matai, kad nelabai kas daugiau sieja, išskyrus bendrą kalbą, pokalbis ilgai tęstis negali. Jei Niujorke ir būtų kažkokia lietuviška kavinė ar kampas, galbūt apsilankyčiau kartą per metus ar du, bet ir tai nebūtinai.

- Kiek tai lemia, kad lietuvių kultūra yra maža? Žmogus, turintis specifinių interesų, negali tik joje gyventi, po kurio laiko pradeda trūkti oro, viskas pasidaro iki gyvo kaulo žinoma.

- Be abejo, kitose, didesnėse kultūrose, net toje pačioje Lenkijoje, yra gerokai daugiau įvairovės. Kai vaikštau Vilniuje, jaučiu, kad pažįstu žmones, kad galiu nuspėti, ką jie galvoja, net žinau, ką sutiksiu tam tikru paros metu Vokiečių gatvėje. Čia, dėl begalinės įvairovės jaučiuosi mažyte audinio dalimi, bet to audinio raštas ar spalvos man visiškai nesuvokiami. Labai sunku nuspėti, ką sutiksi už kampo, kas užkalbins, kokias sąmonės būsenas patirsi dėl to netikėto susidūrimo.

- Savo Niujorko dienoraščiuose, kuriuos publikuojate „Literatūroje ir mene“, rašėte, kad ta įvairovė taip pat kartais vargina – gyvendama Niujorke aktyviai pradėjote ieškoti tylos.

- Mieste yra didžiulė pačių įvairiausių industrinių garsų perkrova. Kartais įdomu jų klausytis bei atrasti kažką neįprasto, bet po kurio laiko jie pradeda varginti. Jauti fiziologinį nuovargį. Dažnai savo telefonu matuoju triukšmo lygį mieste, kuris neretai viršija 100 decibelų, kai vidutinė skausmą sukeliančio garo riba yra tik dešimt decibelų aukštesnė. Tai yra beprotiškai daug. Todėl jei randu ramesnį skverą, visada nusiunčiu žinutę savo vyrui ir pasakau, kur ta vieta yra.

- Tylos ieškote ir, atrodytų, paradoksaliose vietose - koncertų salėse?

- Aš ieškau tylos, kad pajusčiau harmoniją ir išgirsčiau savo garsus. Kad garsai nuskambėtų, reikalinga tyla. Gyvenant Niujorke ji yra tokia retenybė, jog net lankydamasi koncertuose stengiuosi „pagauti“ kiekvieną tylos akimirksnį tarp muzikos garsų.

- Kokius garsus atsimenate iš Vilniaus?

- Aš gyvenau Senamiestyje, todėl kai galvoju apie Vilniaus garsus, dažniausiai prisimenu bažnyčių varpus, paukščių čiulbėjimą. Taip pat pamenu, kad girdėdavau vėją, lietų, perkūniją. Čia gamtos garsai pasislepia po miesto – metro, automobilių, statybos aikštelių – triukšmu. Dažniausiai, kad lauke lyja, suvokiu pamačiusi lietaus lašus ant lango, bet ne išgirdusi jų barbenimą į stiklą.

- Atrodo, kad Niujorkas labai vargina?

- Nebūtinai. Jei nuotaika pakili ir viskas kaip ir gerai, mielai klausausi miesto triukšmų, kai kuriuos net įrašinėju. Jei kas nors nesiseka, tada, aišku, jie erzina.

- Kaip vienas svarbiausių miesto akcentų Jūsų dienoraščiuose neretai šmėkščioja Niujorko metro. Įdomu, kad šis požeminis pasaulis turi savitą laiko sistemą – nuo stotelės iki stotelės. Traukiniai taip pat turi savo važiavimo ritmą, laikas pradedamas skaičiuoti tarsi ne sekundėmis. Kaip ir šiuolaikinė muzika, kur kompozitorius yra laiko intervalų dievas. Gal todėl ir mylite Niujorką, nes jis yra kaip muzika?

- Galbūt. Metro apkritai sukuria įdomią būseną. Kai įlipi į traukinį, atrodo, jau nebesi savo laiko šeimininkas. Esi visiškai priklausomas nuo aplinkybių ir funkcionuoji pagal kitus laiko dėsnius. Kartais, kai metro sustoja požemyje tarp stotelių, pasijauti įkalintas tiek laiko, tiek erdvės prasme, nes nieko negali padaryti – tik laukti. Muzika ta prasme panaši į metro. Kompozitorius sukuria tam tikrus dėsnius ir laiko intervalus ir juos kontroliuoja. O klausytojas tampa jų kaliniu.

- Jums patinka kalinti žmones?

- Aš norėčiau, kad idealus klausytojas paklustų mano laiko dėsniams: skirtų penkiolika ar dvidešimt minučių tam, kad patirtų tai, kaip aš sugalvojau ir sudėliojau muzikinio laiko tėkmę. Todėl tie „laikiniai“ menai, ypač šiuolaikinė muzika, priešingai nei vizualieji, taip erzina publiką – jie negali pabėgti iš koncertų salės, turi bent jau palaukti pertraukos. Kai tuo tarpu nuo nepatinkančio paveikslo gali nusisukti. Taip pat šiuolaikinė muzika dažnai priverčia būti akistatoje su ne pačiais maloniausiais, ausų neglostančiais garsais. Kartais kompozitoriai pasirenka agresyvias, netikėtas išraiškos priemones ir klausytojas jaučiasi puolamas: staiga pasigirsta kurtinantis pučiamųjų akordas, kurio tu visai nelaukei, ir jauti, kaip širdis pradeda baladotis.

- Kam klausytojui leistis į tai? Ką jis iš to gauna?

- Visų pirma emocinių būsenų seką, kurios galbūt nepatirtų niekur kitur. Su kai kuriomis emocijomis dažnai nesinori susidurti, nes jos nėra itin teigiamos, tačiau malonios ar nemalonios, kai jas išgyveni, jauti, kad kažkas įvyksta tavo istorijoje. Klausytojui galbūt smagu klausytis muzikos, kurioje šviečia saulė ir žolė aplink žalia, tačiau kas jam iš to? Ar patyrei kažką, ko nepatyrei anksčiau? Ar buvo papasakota kokia nors istorija?

- O kokią istoriją pasakojate, kai kutenate nepažįstamuosius Niujorko metro?

- Miesto triukšmą matuoju decibelais, o niujorkiečių jautrumą – kitokiais, savo išgalvotais būdais. Mėgstu pakutenti kailines apykakles ar šiaip drabužio kraštelį, taip tari testuodama žmogaus jautrumą išorinei. Jautrus asmuo pajunta net menkiausią oro srovės pūstelėjimą, o mažiau jautrūs nesureaguoja net į kailinės apykaklės timptelėjimą.