Kiek progų ir galimybių turime paliudyti savo lietuviškumą Britanijoje? Apie visa tai šį kartą „Tiesoje“.

Lietuviškas renginys = žmonių antplūdis?

Prieš keletą savaičių praūžė garsaus aktoriaus Vytauto Šapranausko humoro vakarai. Prieš porą mėnesių, per Šv. Valentino dieną, Mail Endo kino teatro „Genesis“ salę užpildė šimtai lietuvių, o eilė buvo nusidriekusi per visą gatvę. Visi buvo nusiteikę gerai praleisti įsimylėjėlių vakarą žiūrėdami romantinę komediją „Valentinas vienas“. Pernai į du „Tado Blindos. Pradžia.“ seansus per filmo premjerą susirinko daugiau nei 800 žiūrovų. Dabar jau dažnas reiškinys – kai tik kokybiškas lietuviškas renginys, tuoj ir anšlagas.

Suprask, pasiilgę emigrantai savos kultūros, lietuviškos televizijos veidų, nuo vaikystės pažįstamos muzikos. Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkės Zitos Čepaitės nuomone, būtent prisiminimai iš Lietuvos žmones veja į Lietuvos artistų pasirodymus, kurie tarsi padeda bent jau laikinai numalšinti ilgesį arba prisiminti malonius dalykus.

„Su šiais artistais žmonės emociškai susiję, savo prisiminimais. Visi pamena, kad kai gyveno Lietuvoje, skambėjo tos pačios dainos ir panašūs juokai, istorijos taip pat daugiau ar mažiau pažįstamos. Ir eina žmonės jų pasiklausyti gyvendami ir čia“, – dėstė Z. Čepaitė.

Lietuviškos dainos – didžiausiose arenose

Lietuviškų renginių D. Britanijoje organizatorė Ingrida Davison teigia, kad daugiausiai žiūrovų susirenka į Lietuvoje labai populiarių atlikėjų pasirodymus. Jau ne pirmus metus čia koncertuojantis dainininkas ir televizijos laidų vedėjas Marijonas Mikutavičius gali džiaugtis gerais bilietų pardavimais, jam nereikia nerimauti, kiek žmonių susirinks į pasirodymą. Bilietai išperkami dar gerokai iki renginio.

Ne mažiau populiarus ir kitas legendinis atlikėjas iš Lietuvos – Andrius Mamontovas. Rinkdamiesi į jo koncertą į O2 areną lietuvaičiai netgi sudarė automobilių spūstį. Reikia paminėti, kad būtent A. Mamontovas buvo pirmasis, išdrįsęs koncertuoti garsiojoje O2 arenoje, kur koncertus rengia viso pasaulio įžymybės. Tiesa, pirmieji lietuvio pasirodymai vyko mažojoje salėje – Indigo2 klube, bet visgi tai buvo O2.

Tačiau kol kas ne visi lietuviškų renginių organizatoriai ryžtasi organizuoti pasirodymus tokio lygio salėse. Pirmiausia įvertinama, kiek vieno ar kito atlikėjo žiūrovas yra pasiruošęs mokėti už bilietą. I. Davison sako, kad renginio vieta labiausiai priklauso nuo organizatorių. D. Britanijoje už pinigus įmanoma viskas, tačiau ne visi žiūrovai bus pasirengę mokėti daugiau dėl salės, o surinkti 6–8 tūkst. žmonių O2 arenai – neretai „misija neįmanoma“.

„Prestižas kainuoja pinigus. Jeigu žmonės gali leisti sau pirkti brangesnius bilietus, tai organizatoriai tikrai sutiks sumokėti už sales“, – teigė pašnekovė.

Kainų įvairovė

Už populiariausių Lietuvos atlikėjų koncertus gali tekti pakloti ir daugiau kaip 30 svarų. Kaina labai priklauso nuo to, kada ir į kokį renginį susiruošėte. Pigiausi bilietai paprastai kainuoja apie 10 svarų, o kai kada pasiekia ir 30 svarų. Tai jau pakankamai brangūs bilietai, nes už tiek jau galima įsigyti bilietus ir į pasaulinių įžymybių pasirodymus. Tačiau lietuviai vis dėlto dažnai renkasi tautiečių renginius.

D. Britanijoje gyvenantys lietuviai „Tiesai“ teigė, kad nors lietuviškų pasirodymų ir nemažai, tačiau gero ir kokybiško renginio vis dėlto reikia sulaukti. O kai jau tokia proga pasitaiko, žmonės netaupo.

Jungtinėje Karalystėje daugiau nei 7-erius metus gyvenanti ir sveikatos srityje čia dirbanti Deimantė T. sakė, jog į gerą lietuvišką koncertą ištrūkti stengiasi visuomet, kai tik pasitaiko proga ir kai patinka atlikėjas – tada į bilieto kainą per daug nežiūrinti: „Nesame iš tų, kurie kas savaitgalį skuba į kokį renginį ar susibūrimą. Tačiau stengiamės nors kartais pabėgti nuo darbų, kasdienių rūpesčių ir ištrūkti į kokį koncertą. Teko lankytis Gyčio Paškevičiaus, A. Mamontovo, „Rondo“, A. Vilčinsko, „Liūdnų slibinų“ koncertuose. Šiaip einame į tuos renginius, į kuriuos tikrai norime, todėl ir bilietui išleistų pinigėlių negaila“, – pasakojo mergina.

Jaunoji muzikantų karta

Populiarūs Londone bei kituose D. Britanijos miestuose ir jaunųjų Lietuvos muzikantų koncertai. Štai Justė Arlauskaitė-Jazzu čia koncertuoja keletą kartų per metus ir, organizatorių teigimu, tarp D. Britanijoje gyvenančių lietuvių yra atradusi savo ištikimų klausytojų auditoriją.

Praėjusiais metais Londone koncertavusi ir Oksforde su gerbėjais susitikimą suorganizavusi grupė „Liūdni slibinai“ buvo sutikta taip pat labai šiltai. „Labiausiai turbūt patiko „Liūdnų slibinų“ koncertas, kuris vyko nedideliame klube Kamden Taune. Sužavėjo ne tik muzika, bet ir atlikėjų profesionalumas, humoro jausmas, nuoširdus bendravimas su publika. Iš tiesų, esu pastebėjusi, kad lietuvių atlikėjai, koncertuodami svetur gyvenantiems tautiečiams, elgiasi kur kas paprasčiau, nuoširdžiau bendrauja nei per renginius Lietuvoje“, – pastebėjo pašnekovė Deimantė.

Tradicinės šventės – lietuviškoje sodyboje

Foto: Organizatorių archyvas

Be populiariosios kultūros, daugelis lietuvių, gyvenančių D. Britanijoje, pasiilgsta ir tradicinių švenčių – tokių, kokias matė pas močiutę kaime ar šventė dar tada, kai mokėsi mokykloje. D. Britanijoje keletą didelių tradicinių švenčių organizuoja lietuvių bendruomenės nariai.

Štai Hedlio parke, Gildforde, jau keletą metų organizuojamos Užgavėnės. Nors šventės sėkmė labai priklauso nuo gero oro, šiemetinis lietus neatbaidė norinčiųjų išvaryti žiemą iš kiemo. „Atvažiavo gausybė žmonių su šeimomis. Užgavėnės čia su visomis tradicijomis ir papročiais – ir lašininis su kanapiniu, ir Morės deginimas. Žmonėms puiki galimybė vaikus supažindinti su mūsų etnine kultūra, tradicijomis“, – pasakojo Lietuvių bendruomenės pirmininkė Z. Čepaitė.

Kiekvienais metais sodyboje organizuojama šventė visiškai nemokama. Vyksta gausybė žaidimų, konkursų, ir toks bendravimo būdas lietuviams taip pat atrodo labai patrauklus ir artimas.

Sekminių pasisekimas

Bene geriausiai lietuvių sodyba Hedlio parke žinoma dėl jau daugiau kaip 60 metų organizuojamos Sekminių šventės. Nors Hedlio parkas bene už valandos kelio nuo Londono centro, lietuvių per Sekmines čia susirenka gausybė. Organizatoriai pasirūpina, kad atvyktų populiarių Lietuvos atlikėjų, patys švenčiantieji atsiveža šviežių kepinių – ir šventės sėkmė garantuota.

Londono rytuose gyvenanti Deimantė praėjusias Sekmines šventė taip pat Lietuvių sodyboje. Ji teigė, kad organizuota šventė jai panaši į tas, kurias prisimena šventusi su artimaisiais ir Lietuvoje. „Man čia labai gražu: tvarkingi svečių namai, miškas, teritorija didžiulė. O Sekminės labai priminė Lietuvoje vykstančius atlaidus. Dalyvavo keletas tūkstančių žmonių, buvo prekiaujama užkandžiais, lietuviškais suvenyrais, pasirodymus rengė lietuvių liaudies ansambliai ir popmuzikos atlikėjai. O ir oras pasitaikė puikus. Važiavome su visa šeima ir likom labai patenkinti. Norėtųsi, kad Lietuvių sodyboje vyktų daugiau tokių švenčių“, – kalbėjo pašnekovė.

Sodybai išlaikyti trūksta lėšų

Zita Čepaitė
Foto: Nuotr. iš asmeninio albumo

Gal bendruomenės atstovai organizuotų ir kitas tradicines šventes, tačiau finansiškai Sodyba išgyvena ne pačius geriausius laikus. Čia veikia ir viešbutis, siūlomos patalpos vestuvėms, jubiliejams, kitoms šventėms organizuoti. Deja, norinčiųjų nėra daug.

Ne itin daug ir pasiryžusių prisidėti savanoriška veikla. Štai balandžio 10-ąją sodyboje organizuojama talka. Tautiečiai kviečiami atvykti gerai nusiteikę pabūti gamtoje, pamojuoti grėbliais ir šluotomis. Talka organizuojama kartą per metus, nors, bendruomenės pirmininkės Z. Čepaitės teigimu, savanoriška pagalba praverstų kur kas dažniau: „Sodybai visada reikia draugiškos paramos. Kad ir talka arba kai yra organizuojami renginiai, galima pasisiūlyti pagelbėti. Juk suvažiuoja tiek daug žmonių, o kiek reikia padaryti, kad tie renginiai įvyktų.“

Reikia patalpų arčiau Londono

Nors Hedlio parko sodyba ir pasitarnauja lietuvių bendruomenės susibūrimams, atstumas nuo plačiai lietuvių apgyvendinto Rytų Londono nemažą dalį tautiečių priverčia pakeisti nuomonę dėl dalyvavimo renginiuose. Z. Čepaitės nuomone, jei bendruomenė turėtų patalpas Londone, tautiškumą skatinimas eitųsi kur kas lengviau.

„Jeigu būtų vieta, kur žmonės galėtų rinktis tiesiog laisvai pabendrauti, vaikai repetuoti šventiniams spektakliams, atsirastų norintieji vesti etninius užsiėmimus, ir žmonės dažniau susiburtų. Bet tai kol kas tik svajonės. Turint galvoje Londono nekilnojamojo turto kainas, reikia būti arabu, kad čia galėtum gyventi.“

Nemažai iniciatyvų priglaudžia lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčia, Lietuvos ambasada. Tačiau pastarojoje vos įžengus reikia registruotis. Neretam tautiečiui tai jau nereikalingas vargas.

Ir visgi, buriamės kaip išmanydami. Kas į koncertus, kas į Užgavėnes su kaukėmis, į talką su grėbliais ar vienas pas kitą su garuojančiais pyragais. Kaip „Tiesos“ pašnekovė Deimantė sako, „Ne kiekvienas turime galimybę dažnai sugrįžti namo į koncertą ar prie močiutės Velykinio stalo su tradicijomis ir papročiais, kuriuos atsimename dar iš vaikystės. Turbūt dėl to dažnas ir skubame į lietuviškus renginius. Nostalgija...“