Kaip gimė filmas, pasakosiantis apie šių dienų Pepę Ilgakojinę, kurios tėvai negrįžta iš Londono namo, „Tiesa“ kalbėjosi su filmo režisieriumi Ernestu Jankausku.

– Papasakokite apie filmo idėją?

– Trumpametražiame filme pavadinimu „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ bus pasakojama istorija apie drąsią mergaitę, šių dienų Pepę Ilgakojinę, kuri išsiruošia į tolimą kelionę gelbėti savo tėvų.

Būtent tokią filmo idėją padiktavo surinkta informacija apie paliktus emigrantų vaikus bei suvokimas, kad praėjus 21-iems metams po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atgavimo vis daugiau gyventojų savanoriškai palieka šalį. Išvykdami jie palieka ne tik namus, bet, dažnai, ir vaikus. Euronašlaičiai (taip vadinami šie vaikai) auga vieni, dažniausiai prižiūrimi senelių ar tetų. Jie kenčia dėl tėvų išvykimo ir patiria įvairių psichologinių traumų.

Šiuo metu Lietuvoje mes turime nuolat didėjančią augančių euronašlaičių kartą, todėl tvirtai tikime, kad emigracijos problema privalo būti iškelta, nuosekliai išnagrinėta ir aptarta.

– Kas tapo šios idėjos įgyvendintoju?

– Esame kino kūrėjai. Šią istoriją kuriu ne vienas. Kaip ir visi kūrėjai, ieškome įkvėpimo tikrame gyvenime. Taip jau nutiko, kad „užkabino“ keli straipsniai šia tema. Tada pradėjome domėtis paliktais vaikais ir jų istorijomis. Įvairūs interviu, pasakojimai, psichologų išvados... Informacija, gauta iš visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Vaiko teisių apsaugos kontrolierės. Tikra realybė mus nubloškė ten, kur vaikai suauga žymiai anksčiau, ten, kur jų svajonės dūžta neišsipildžiusios. Mano nuomone, tai žiauru.

Scenarijaus iniciatorė yra Gabija Siurbytė. Mintis kurti filmą šia tema jos galvoje sukosi jau pusantrų metų. Tam, kad idėja būtų išgryninta ir sukurta įdomi istorija, teko perrašyti 3 visiškai skirtingas filmo idėjas ir scenarijus. Tada, „užsikabinus“ už paskutinio scenarijaus minties, teko jį visą tvarkyti ir keisti šešis kartus. Tai labai didelis ir nelengvas darbas. Dabar turime septintąją versiją, ir ji šauni.

Kai pradeda dužti svajonės...

– Ar filmo idėja paremta kūrėjų asmenine patirtimi?

Ernestas Jankauskas
Foto: Nuotr. iš asmeninio albumo

– Ir taip, ir ne. Kiekvienas kuriantis žmogus į savo kūrybą atsineša savo asmeninę patirtį, tačiau ji nebūtinai tokia, apie ką pasakojama filme. Filmas yra didelis kultūrinis, intelektualinis, išgyvenimų kupinas kratinys. Filmą kurs apie keturiasdešimt žmonių, kurie vienaip ar kitaip atneš ir paliks dalelytę savęs. Tai ir sukuria grožį ir džiaugsmą būti bei kurti kartu, bendro tikslo labui.

– Kokie šio filmo tikslai?

– Istorijos potekstėje slypi mintis, jog nuo tikrovės nepabėgsi, ir ateis ta diena, kai tiesą reikės suvokti ir priimti tokią, kokia ji yra. Tai mus daro suaugusiais, deja. Mergaitė nenori pripažinti, kad tėvai paprasčiausiai ją paliko, todėl pradeda tikėti fantazijomis.

Didžiausia problema, kurią norime įvardyti, yra vaiko teisė į vaikystę. Jam per anksti suaugti būnant septynerių ar aštuonerių, kai pradeda dužti svajonės, dar net nepradėjusios pildytis. Vaikams kone svarbiausia yra jaustis reikalingiems, o kai jis tampa „nebereikalingas“, jam ant pečių užkraunamas nepilnavertiškumo kompleksas visam gyvenimui.

Mes nesiruošiame teisti tėvų dėl tokios situacijos – visi ją žinom, visiems sunku. Suprantama, kad išvažiavus į užsienį reikia susirasti darbą, įsikurti ir tada atsivežti savo vaiką. Bet, deja, tai esmės beveik nekeičia, vaikas lieka vienas ir labai vienišas, ir tai atsilieps jo vystymuisi ir psichologinei raidai.

Komandą kartu laiko entuziazmas

– Kaip susibūrė filmo komanda?

– Mūsų komanda iš tiesų yra labai šauni. Tai žmonės, kurie yra atidavę visą savo gyvenimą kinui. Specialiai stengtis ieškoti komandos mums nereikėjo. Kai tik gimė mintis kurti filmą apie mergaitę, siekiančią išgelbėti savo tėvus, niekam net nekilo abejonių, ar prisidėti prie bendro reikalo. Ši tema suvienijo tikrai nemažą būrį filmo profesionalų, kurie skirs savo kelių mėnesių darbą tam, kad filmas išvystų dienos šviesą.

– Kokie pagrindiniai filmo kūrėjai?

– Filmo režisierius – Ernestas Jankauskas, jau 17 metų dirbantis su tarptautiniais kino projektais Lietuvoje, pasiruošęs sugrįžti į vaikystę ir papasakoti nuostabią šių dienų pasaką. Idėjos autorė ir aktorė Gabija Siurbytė, labai norinti padėti ir trokštanti, kad tokių kenčiančių vaikų būtų kuo mažiau. Pagrindinis filmo prodiuseris Justinas Pocius šiam iššūkiui padovanojo ne vieną bemiegę naktį, vis ieškodamas pinigų ir rėmėjų. Jam talkininkauja dvi nuostabios merginos, prodiuserė ir aktorė Jurga Jutaitė, niekada nestokojanti optimizmo ir šilumos, kurio visiems reikia, ir prodiuserė Monika Sakalauskaitė, kuri savo žiniomis, atkaklumu ir tvarka visus mus kaip stygeles patempia, paderina ir patikrina, kad kiekvieną dieną mūsų kelyje liktų vienu žingsneliu mažiau.

Scenarijus, dialogai ir aprašymai patikėti Birutės Kapustinskaitės rankoms. Filmavimo kamera atsidurs nuostabaus operatoriaus Vydmanto Plepio rankose, beje, ką tik trečią kartą tapusio tėvu. Filmo vaizdą ir pasaką kurs dailininkas Paulius Jurevičius. Taip pat didžiausias džiaugsmas buvo sužinojus, kad į mūsų komandos gretas stojo ir geriausia Lietuvoje kino kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė, turinti didžiausią patirtį iš visos komandos, taip pat grimo dailininkė Eglutė, visada pasitinkanti su nuoširdžia šypsena. Tai yra tik mažoji komandos dalis.

Skaudžiausia vaikams – suvokti netektį

Filmas "Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus"
Foto: Nuotr. iš asmeninio albumo

– Kaip vyko aktorių atranka. Trumpai papasakokite apie pagrindinį vaidmenį atliekančią aktorę? Kodėl būtent ji pasirinkta filmui?

– Iš tiesų padarėme milžinišką įdirbį. Mažosios mergaitės ieškojome gerus pusę metų. Teko susipažinti su armija būsimų gražuolių ir su kiekviena iš jų praleisti bent po pusvalandį. Tai buvo nepaprastai įdomu. Tačiau tai sunki užduotis, nes reikia surasti būtent TĄ mergaitę. Ir pagaliau mes ją radom. Jos vardas Mija, ji nuostabi, tikra pasiutėlė išoriškai ir labai rimta, kai reikia susikaupti. Su vaikais tikrai nelengva dirbti, bet su Mija bus tikrai labai geras rezultatas. Mergaitei antrins ir kelionėje lydės kita aktorė – Gabija Siurbytė. Dabar kaip tik prasidėjo bendros repeticijos, ir jos labai susidraugavo, o tai komandai taip pat labai svarbu.

– Kokias emocijas ir išgyvenimus atskleidžia pagrindinė filmo herojė?

– Didžiausias išgyvenimas yra suvokti, kad tu kažko netenki. Vaikystėje tai galbūt nedažnas reiškinys, bet tie, kas yra tai išgyvenę, supras. Vaikui teks suprasti, kad, deja, nėra taip, kaip jinai norėtų. Deja. Nors ir kaip ji to norėtų. Tai labai liūdna. Taip pat šnekėsime apie suaugusiojo – tetos, prižiūrinčios mergaitę – išgyvenimus. Sunku duoti mergaitei savo meilę, kai mergaitė jos nepriima, nes jai reikia tėvų meilės. Taigi teta turi surasti būdų, kaip prie mergaitės prieiti arčiau, kad ji nebesijaustų vieniša.

– Kada ir kaip planuojate pristatyti filmą auditorijai? Kaip vyks pristatymas užsienyje?

– Filmą filmuosime jau balandžio pabaigoje. Tikimės visus darbus užbaigti rudenį. Premjerą Lietuvoje planuojame per vieną prestižiškiausių festivalių – „Scanoramą“. Po to filmas keliaus į festivalius, tada labai tikimės bendradarbiauti su platintojais. Galų gale filmas turėtų pasirodyti ir internete, regioninėse televizijose, mokyklose. O po to jau kur vėjas nuneš...