„Mes esame įdomūs JAV kaip šalis, kuri kol kas yra pokyčių priešakyje. Jei mes savanoriškai jų atsisakysim, Amerikos interesas ir verslas nueis kitur. Tai tiesiog mūsų pačių pasirinkimas“, – pabrėžia ambasadorius.
Pasak Ž. Pavilionio, Lietuvos norą statyti suskystintų dujų terminalą ir atominę elektrinę, turėti elektros jungtį su Švedija JAV palaiko, nes įvairios kompanijos, galinčios ir siekiančios prisidėti prie šių strategiškai svarbių Lietuvai projektų, mato perspektyvą ir didžiules galimybes.
Gerbiamas ambasadoriau, sakykite, kaip lietuvių bendruomenei sekasi Amerikoje?
Gerai. Lietuvių bendruomenė atsinaujina. [Šiuo metu čia gyvena] trečioji banga, atvykusi iš Lietuvos. Įdomu yra tai, kad labai daug naujos kartos išeivijos lietuvių veža savo vaikus į mokyklėles – to anksčiau nebūdavo. Turbūt anksčiau rūpėjo materialūs dalykai, o dabar materialiais dalykais pasirūpinta, ir mokyklos padvigubėjo, patrigubėjo. Pavyzdžiui, prieš penkiasdešimt metų Vašingtone atsidariusią mokyklėlę lankė trylika vaikų, o dabar ją lanko maždaug šimtas. Lemonte (Čikagoje) vienoje mokykloje buvo du šimtai, dabar – aštuoni šimtai vaikų. Tai žavi.
Tai rodo, kad teiginiai, jog lietuviai tikrai nesirūpins milžinišku Amerikoje sukauptu paveldu, nėra teisingi. Jie rūpinasi, jie šoka šokius, jie dainuoja Dainų šventėse, jie moko savo vaikus poezijos.
Sakykite, kas labiausiai domina Amerikos lietuvius – pirmąją, antrąją, trečiąją emigracijos bangas – Lietuvoje? Kokie įvykiai?
Manau, kad pradžioje penkiasdešimt metų jiems rūpėjo mūsų laisvė ir nepriklausomybė. Nemanau, kad mes būtume atkovoję laisvę be šių išeivių paramos. Iš Baltijos šalių lietuvių išeivija buvo gausiausia, stipriausia. Ją jautė visi: Kongreso delegacijos, patys kongresmenai. Tai buvo didžiulis balsas. Sakyčiau, kad lenkai ir ukrainiečiai panašius balsus turėjo – gal kiek stipresnius, bet mes nelabai išsiskyrėme. Jų dėka Amerika žinojo apie mus.
Ir Lietuvos ambasada JAV yra kaip laisvės simbolis. Ambasados vėliavą Stasys Lozoraitis perdavė Vytautui Landsbergiui, kai šis atkūrė Lietuvos nepriklausomybę.
Buvo ir sutrikimo laikotarpis, ypač, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir NATO – jie pamanė, kad visi darbai atlikti. Tačiau šiuo metu, ypač atėjusi naujoji lietuvių banga, kuri žino mūsų problemas, išeiviai iš Lietuvos suvokia, kad laisvę, kurią gavome, reikia mokėti išlaikyti, ja reikia išmokti pasinaudoti. Kad ir energetinio saugumo kovos: Amerikos technologijos mums labai padeda atlaikyti įtampas. Arba saugumo reikalai: saugumo situacija regione per daug negerėja, NATO viršūnių susitikime Čikagoje išeiviai iš Lietuvos dalyvavo tiesiogiai. Turbūt ne veltui ir JAV prezidentas Barackas Obama davė tam tikrą signalą kalbėdamas per susitikimą su Baltijos šalių prezidentais.
Jie pradeda suprasti, kad problemų – taip pat ir galimybių, tikrai yra. Būsima prekybos sutartis tarp Europos Sąjungos ir Amerikos, dėl kurios pradėsime derėtis ko gero birželio mėnesį, atvers didžiules ekonomines galimybes tiek mūsų išeiviams, tiek lietuviams Lietuvoje.
Ar patys lietuviai nori prisidėti prie Lietuvos politikos gyvenimo? Ar jie aktyviai bendrauja su kongresmenais, senatoriais stengdamiesi padėti Lietuvai vienais ar kitais klausimais?
Labai aktyviai. Aš net buvau nustebęs, tiesą pasakius, kai atvykau. Žiūrint iš šono galima pasakyti, kad pilietinė visuomenė JAV iš dalies yra net stipresnė nei Lietuvoje, nes čia yra išsaugotos tarpukario tradicijos. Ir jos labai gyvos: iš tikrųjų nuostabu matyti šimtus vėliavų, atstovaujančių įvairiausias organizacijas; arba kai jie neprašomi puola tau padėti. Bent dalis to grožio bus perkelta ir į Lietuvą – tai jie labai stengiasi padaryti. Jie tikrai labai aktyvūs, turi įvairiausių organizacijų, įvairių savo kanalų. Jie dirba tiek patys, tiek su Baltijos šalimis, tiek vadinamoji Centrinės Europos koalicija – visos šalys, kurios nukentėjo nuo totalitarizmo, dirba kartu. Taip pat yra įvairūs sektoriniai pjūviai.
Kaip ne vieną kartą esu sakęs, Amerikoj lietuvius žino, atrodo, geriau nei Europoj. Jeigu lygintume, mūsų čia [JAV – red. past.] yra gerokai daugiau. Lietuviai turi labai gerą vardą nuo XIX amžiaus: jie darbštūs, atsakingi, lojalūs. Tas geras vardas lietuviams leidžia daug pasiekti.
Be to, yra kita draugiška grupė – litvakai, kurių yra tikrai labai daug ir kurių dauguma yra labai pozityviai nusiteikę.
O ko pasigenda iš Lietuvos Amerikos lietuviai?
Jų Lietuva negirdi – jie čia turi susikūrę atskirą pasaulį. Išeiviai nelabai turi išėjimo kanalų – jie turi laikraščius, radiją, bet Lietuva jų negirdi. Jų analizė neretai būna labai įdomi, nes būtent – jie žiūri iš šono. Tik kol kas jų balsas nėra pakankamai girdimas.
Amerikos lietuviai bando ieškoti būdų bendradarbiauti su masinėmis informacijos priemonėmis, bando vilioti mūsų partinius lyderius. Kai kurios partijos čia steigia savo atstovybes. Aš taip pat tikrai raginčiau tai daryti, ir ne tik dėl tiesioginės naudos rinkimuose – šie žmonės yra didžiulis kompetencijos šaltinis. Jie perima daug patirties, jų išsilavinimas, globali pažintis būtų labai įdomus visoms mūsų partinėms jėgoms. Ir nemažai partinių lyderių, beje, čia susiranda daug pagalbininkų.
Ar skaudus dvigubos pilietybės klausimas Amerikos lietuviams?
Manau, ši problema vis labiau ryškės. Vadinamieji politiniai emigrantai – dipukai – iš esmės atstatė savo pilietybę dėl mūsų įstatymų, kadangi jie gali tiesiogiai save sieti su tarpukario Lietuva. Jie yra įtakingi ir gerbiami žmonės.
Didžioji dauguma skyrių Amerikoje yra vadovaujami naujųjų lietuvių. Ir natūraliai ši tendencija tik stiprės.
Manau, spaudimas ir dialogo poreikis šiuo klausimu tik augs, jis niekur neišnyks. Svarbu tą dialogą palaikyti ir ieškoti būdų, kaip padėti lietuviams tą ryšį išsaugot.
Su JAV mes visuomet palaikėme draugiškus santykius. Perrinktasis prezidentas B. Obama dar kartą pakartojo, kad tikrai stengsis ir toliau juos plėtoti. Kaip manote, ar Amerika remia Lietuvą, ar prisideda, pavyzdžiui, sprendžiant energetinio saugumo klausimus?
Mus čia žino. Mus čia laiko savo kultūrinės terpės dalimi, todėl nėra sunku išaiškinti problemas. Be to, ir vertybės mūsų sutampa – mes kovojam už demokratiją ir laisvę, mes ją įtvirtiname. O tai jiems, kaip seniausiai demokratijos šaliai, yra svarbu. Žinoma, kiekviena nauja politikų karta, kiekviena nauja administracija reikalauja milžiniškų pastangų priminti apie save, nes tos problemos kinta. Tad žinant, jog dabar tai yra 315 mln. rinka ir atstovybėje su visais darbuotojais dirba 20 žmonių – tai nėra paprastas uždavinys. Kiekvienoje valstijoje tu atrandi iš esmės naują Ameriką. Bet mes turime du konsulatus, turime 19 garbės konsulų ir bandome plėsti savo įtaką bandydami skleisti savo žinią. Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai metu, kai pirmą kartą pabandysime užsidėti tokią plačią kepurę, Amerikoje atsivers tikrai nemažai durų. Todėl, pavyzdžiui, dialogo dėl energetinių klausimų pradžia nebuvo lengva, bet buvo priimti įvairūs sprendimai. Išaiškinus esmę ir parodžius visą perspektyvą – net perspektyvą regionui, kurią mūsų nacionaliniai sprendimai gali atverti – mes gavom 100 proc. paramą.
Tuo susidomėjo ir kompanijos, kurios pradėjo dalyvauti mūsų konkursuose. Iš esmės visuose svarbiausiuose strateginiuose konkursuose dalyvauja JAV kompanijos, kurios mato didžiules galimybes, nes tai, kas vyksta pas mus, galima sakyti, vyksta kokybinis istorinis pokytis. Jei šis pokytis bus sėkmingas, jis gali pakeisti, na, net ir pasaulį ar regioną aplink mus. Nes tai iš tiesų yra istoriniai pokyčiai.
Ar JAV palankiai žiūri į Lietuvos norą statyti suskystintų dujų terminalą, norą turėti elektros jungtį su Švedija, norą statytis atominę elektrinę?
JAV politiškai palankiai žiūri į bet kokį veiksmą, kuris sukuria laisvę, principus, rinką ir kas demonopolizuoja situaciją. Deja, monopoliai daugiausia yra susiję su autokratijomis, o autokratijos turi įtampos su demokratijomis. Ir tų demokratijų per paskutinius septynerius metus tik mažėja. Tad įtampa tęsiasi.
Manau, rinkos sukūrimas – ar dujų, ar elektros, ar bet kokių kitų alternatyvų – yra tai, kas sveikintina. Amerikoje tai įvyko: šalis labai ilgai kentėjo nuo priklausomybės nuo kitų autokratinių šalių. Čia prieita iki krizių, prieita iki grasinimų, apie kuriuos mes puikiai žinom. Tačiau kūrybingi amerikiečiai savo proto ir technologijų pagalba sugebėjo išsilaisvinti. Manau, reikia džiaugtis, kad jų technologijos laisvės ribas plečia. Mes tuo turime naudotis, o ne bandyti nuo jų pasislėpti, nes nepasislėpsi – jos vis tiek ateis savaime, ir klausimas, ar tu šiandien jomis pasinaudosi, ar tu atsidėsi tą savo laisvę dešimtmečiui į priekį ir mes visi mokėsim beprotiškas sumas už tą pačią energiją, kuri čia yra juokingai pigesnė.
Manęs lietuviai Amerikoje dažnai klausia, kaip mes sugebame mokėti tokias sumas už dujas, elektrą. Jie žino skaičius, nes nemažai Amerikos lietuvių turi butus Lietuvoje. Jie nesupranta, kaip mes tiek daug mokam, todėl jie taip pat nesupranta mūsų prieštaravimo, kodėl mes nenorime tų technologijų.
Amerikoje dujos yra juokingai pigesnės. Ir žinodami, kad mes gaunam jas iš Rusijos vamzdynais per ne tokį jau didelį atstumą [...], jie negali to suprasti. Taip kad, duok Dieve, tomis technologijomis ir išeivių lietuvių, kurių yra nemažai tose kompanijose, patirtimi pasinaudosime.
Mes esame įdomūs kaip šalis, kuri tam tikra prasme kol kas yra priešaky pokyčių. Jei mes savanoriškai jų atsisakysim, jų interesas ir verslas nueis kitur. Tai tiesiog mūsų pačių pasirinkimas.