Apie tai režisierė kalbėjo šeštadienį Lietuvos ambasadoje Londone vykusioje diskusijoje apie jaunimo migraciją. Šiais metais pasirinkta tema - „Mobili Lietuva: tiltai tarp Lietuvos ir pasaulio“, diskusiją surengė Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjunga (JKLJS).
Niujorke suprato nepakeisianti niekieno gyvenimo
Diskusijos dalyviai teigiamai vertino jaunimo mobilumą dėl galimybės semtis tarptautinės profesinės patirties ar žinių užsienio universitetuose.
„Aš į mobilumą žiūriu kaip į didžiausią dovaną, leidžiančią išvažiuoti ir mokytis. Tokia emigracija turėtų būti skatinama", - požiūrį į Lietuvą paliekantį jaunimą išdėstė buvęs „Startup Monthly Vilnius“ vykdomasis direktorius, o dabar tarptautinės perlaidų bendrovės „TransferGo“ įkurėjas ir vadovas Daumantas Dvilinskas.
Daugiau nei dvidešimt metų Anglijoje gyvenanti D. Ibelhauptaitė yra pozityvus mobilumo pavyzdys: ji nuolat dalyvauja kultūriniuose projektuose Lietuvoje.
Aiškindama savo emigracijos priežastį, moteris pažėrė kritikos Lietuvos valdžiai, kuri esą dėmesį nuo pat nepriklausomybės pradžios sutelkė į ekonomiką ir iki šiol neskiria pakankamai dėmesio kultūrai.
„Nenorėjau laukti dvidešimt metų, kol Lietuvoje kažko pasieksiu, todėl išvažiavau į Londoną. Mano svajonė - pakeisti emigraciją į mobilumą. Tik nesibaiminkite, kad grįšite amžiams ir negalėsite vėl išvažiuoti", - teigė D. Ibelhauptaitė.
Režisierė, remdamasi savo patirtimi, kalbėjo, kad dideliuose miestuose yra žymiai sunkiau pasiekti reikšmingų pokyčių nei Lietuvoje: „Kai buvau Niujorke, supratau, kad ten nepakeisiu niekieno gyvenimo, kad ir kokius nuostabius spektaklius statysiu. Tada grįžau į Lietuvą ir įkūriau „Bohemiečius“. Ir štai dabar operos dainininkas yra labai madinga profesija."
Jokių sentimentų Lietuvai!
Migracija yra dvipusis reiškinys - iš Lietuvos išvykstama ir į ją grįžtama. Tačiau vieningai sutardami dėl išvykimo iš Lietuvos priežasčių, diskusijos dalyviai nesutarė dėl grįžimo į Lietuvą: kas - emocijos ar pragmatiniai sumetimai skatina išlaikyti ryšius su Lietuva?
Vyresniosios kartos atstovams patriotizmas atrodė pagrindinė paskata, dėl kurios išeiviai išlaiko ryšį su Lietuva, tad jaunimas buvo raginamas į viską žvelgti patriotiškai.
„Jūs esat ateitis, bet tam, kad būtų Lietuvos ateitis, jūs turit jausti tą sentimentą Lietuvai, kad norėtumėt jai kažką duoti, parodyti savo talentą. Kiekvienas turit tai daryti savo srityje, kitaip toj Lietuvoj niekas ir nesikeis. Visus kviečiu būti mobilius. Nesakau, kad grįžkit, bet būkit mobilūs. Jauskim sentimentus Lietuvai", - skatino Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Petras Baršauskas.
Tačiau pasirodė, kad gimtosios šalies idealizavimas priimtinas ne visiems, nes jaunimui grįžti reikia daugiau priežasčių nei vien tik meilė savo šaliai.
„Nereikia eksploatuoti ideologinių dalykų, jokių sentimentų, nes žmogus nieko neprivalo. Nepainiokim ideologijos su pragmatika, kai žmonės iš tribūnos kalba viena, o lifte susitikus visai ką kita. Strateginiame lygmenyje turi būti kuriamos labai aiškios paskatos, kodėl reikia grįžti į Lietuvą, nes tai, kad ji - gimtoji žemė - savaime aišku. Tos aiškios paskatos - verslo sąlygos", - kalbėjo „Advanced Advice“ įkūrėjas bei vadovas, gavęs „JCI Lietuva 2012“ Kūrybiškiausio jaunojo Lietuvos verslininko apdovanojimą Ilja Malkin.
LCLC valdybos nario, investiciniame banke Royal Bank of Canada dirbančio Daumanto Mockaus nuomone, šiais laikais jauni žmonės renkasi gyventi tose šalyse, kuriose jiems lengviausia realizuoti savo potencialą. Pasak D. Mockaus, noras visam laikui grįžti į Lietuva ar dirbti tėvynei yra sveikintinas, bet jokiu būdu negalime to reikalauti iš kiekvieno. Dėl talentingų žmonių Lietuva su kitomis šalimis jau turi konkuruoti objektyvias kriterijais, tokiais kaip verslo sąlygų palankumas, o vien patriotinių jausmų ir gražios gamtos ateityje nepakaks.
Dėl valstybės vaidmens jam paantrino Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos Švietimo ir mokslo programų vadovas Arūnas Mark: „Tai yra natūralus procesas. Mes esame maža šalis, mūsų vienintelis potencialas yra žmonės. Valstybė turi galvoti, kaip prisikviesti tuos išvažiavusius žmones, kad jie padėtų atstatyti šalies ekonomiką, kuri labai greitai sušlubavo."
Diskusijos dalyviai keliskart sukritikavo valstybės strategiją, tiksliau tai, kad Lietuva neturi aiškios vystymosi strategijos. D. Dvilinskas pabrėžė, jog lietuviai sukurta tik tuomet, kai paminimi estai.
„Blogai, kad mes neturim strategijos. Nežinom, kas mes esam, į ką fokusuojamės. Inovacijas, lazerius? Gamybą? Aš visada lietuviams duodu estų pavyzdį, tada jie pradeda greičiau judėti. Reikia į save žiūrėti labai objektyviai ir mokėti save reklamuoti, bet reikia ir matyti, kas vyksta aplinkui", - sakė D. Dvilinskas.
Tuo tarpu D. Mockus svarstė, kad vienų pramonės sričių iškėlimas virš kitų subsidijuojant ar kitaip proteguojant gali būti žalingas, nes strategijos dažnai keičiasi kartu su valdžiomis, o strategijų kūrėjai gali būti labiau atitolę nuo realių ekonomikos reikmių nei verslininkai ir privatūs investuotojai. D. Mockaus nuomone, geriausia strategija Lietuvai būtų verslo sąlygų gerinimas taikomas visoms pramonėms vienodai. Pasak D. Mockaus, sumažinus mokesčius, korupciją bei išlaisvinus darbo santykius, mes natūraliai pamatysime, kurios Lietuvos pramonės, inovacijų ar mokslo sritys yra stiprios ir gali būti konkurencingos pasaulinėse rinkose.
Emigravęs jaunimas piktinosi „oldschool diedukais"
Patys dirbdami Lietuvai, diskusijos dalyviai neidealizavo darbo savo šaliai ir siūlė gerai pagalvoti prieš darant sprendimą. Vieniems atrodė, kad valstybė turi sukurti patrauklesnę socialinę, verslo aplinką grįžtantiesiems. Kiti skatino neklausyti, kas kalbama aplinkui, drąsiai bandyti ir nelaukti, kol valstybė pasiūlys geresnes sąlygas.
„Grįžkite, jei turite aiškią veiklos viziją bei žinote, kuo galite prisidėti prie valstybės gerovės. Kitu atveju mesti susikurtą aplinką ir grįžti į Lietuvą būtų nelogiška, kadangi Lietuvoje kol kas dar nėra aiškios išvykusių susigrąžinimo ir integracijos vizijos. Iš kitos pusės, gyvendami užsienyje jūs taip pat prisidedate prie valstybės ateities gerinimo keldami savo kompetencijas, pažindami įvarias kultūras, kurdami bei verslaudami. Juk svarbiausia – žinoti ko norime, o tai yra taikoma visoms pusėms – ir išvykusiems, ir pačiai valstybei“, – sakė A. Mark.
D. Dvilinskas teigė, jog tokios kompanijos, kaip „TransferGo“, kurios žino išsilavinimo ir patirties užsienyje vertę, visuomet laukia sugrįžtančio jaunimo, nes būtent šie žmonės parsiveža europietiško verslo supratimą.
Tačiau vėl prakalbus apie kartų skirtumus, pradėjo ryškėti nuomonės dėl konservatyvių vyresniosios kartos verslininkų. I. Malkin juos pavadino „oldschool diedukais", kurie, būdami dešimtis metų versle, jaučiasi pranašesni už inovatyvų jaunimą, bet nesuspėja su greitai kintančiomis tendencijomis ir dažnai bijo įdarbinti žmones, galinčius atnešti pokyčių.
„Kartais kai kalbi su žmogumi, kuris turi daug verslo Lietuvoje patirties, nori greitai pabaigti pokalbį, ne jis neturi žalio supratimo apie verslą europiniu lygmeniu", - kalbėjo. D. Dvilinskas ir pridėjo, jog jokiu būdu šio požiūrio netaiko visiems verslininkams.
D.Ibelhauptaitė: kodėl iš viso kažkas turi laukti ar nelaukti?
D. Ibelhauptaitė ragino mažiau laukti paskatinimo iš šalies ir bent jau bandyti veikti.
„Lietuva jums nepasirengusi. Pagalvokite, kodėl iš viso kažkas jūsų turi laukti ar nelaukti, kodėl duoti ar neduoti, kodėl kažkas skolingas ar ne. Mano karta galės tik pramušti sieną jums - tai yra mūsų totali misija, bet mes negalėsim daug pakeisti, nes iš mūsų nėra susidariusi kritinė kitaip galvojančių žmonių masė", - sakė režisierė.
Jei jūs važiuosite į Lietuvą dėl tautos ir šviesaus rytojaus, greit vėl išvažiuosite. Bet neprivalote grįžti forever, galite per metus padaryti po vieną projektuką, tiesiog pabandyti. Turite grįžti dėl savęs, padaryti Lietuvoje tai, ko negalite padaryti čia. Pagalvokite: „Ką aš galiu padaryti sau?". O tuo pačiu padarysite ir visiems kitiems", - tęsė D. Ibelhauptaitė.
Nors diskusijos dalyviai pabrėžė mobilumą, daugelis jų neagitavo grįžti, sakydami, jog prieš parvažiuojant, reikia turėti asmeninę viziją, matyti naudą sau. Jų teigimu, prieš apsisprendžiant išvykti ar parvykti, svarbu nusistatyti savo asmeninius tikslus ir tik tuomet drąsiai, nieko nelaukiant ieškoti, kur tuos tikslus įgyvendinti.