Po 18 metų, praleistų emigracijoje, į Lietuvą grįžo chemikas Visvaldas Kairys. Tuos metus jis gyveno ir dirbo Jungtinėse Valstijose ir Portugalijoje, Madeiros saloje.
„Pirma, traukė sugrįžti į Lietuvą. Antra, mano sutartys baigėsi“, – sakė 48 metų V. Kairys. Į Lietuvą jis grįžo ne vienas – su 15 metų jaunesne portugale žmona Monica ir dukterimi Emilia, kuriai neseniai sukako treji metai.
Sugrįžti paskatino darbo pasiūlymas
V. Kairys įsidarbino Vilniaus universiteto Biotechnologijos institute, Bioinformatikos skyriuje. Tiksliau, čia jam pasiūlė darbą – buvo laisva vieta. Taip pat Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete jis dėsto bioinformatiką.
„Jeigu tos vietos Biotechnologijos institute nebūtų buvę, aišku, nebūčiau galėjęs grįžti. JAV būna taip: sutartis baigiasi, pradedi ieškoti darbo, važiuoji į interviu. Ir staiga gavau žinią iš Lietuvos: “Grįžk pas mus.„ O kodėl gi ne? Ir grįžome. Jeigu nebūtų buvę mosto iš Lietuvos pusės, nebūtume grįžę“, – kalbėjo mokslininkas.
Prieš mažiau nei dvejus metus į Lietuvą grįžusi Kairių šeima gyvena nuomojamame bute.
Dirbdavo pagal sutartį
V.Kairio emigracijos kelias panašus į daugelio lietuvių. Į Honolulu (Havajai) jis išvyko mokytis, kaip sakoma, su 100 JAV dolerių kišenėje. Lietuvis dirbo ir JAV, ir Portugalijos universitetuose. Paskutinis JAV universitetas, kuriame dirbo, – Merilando, o Portugalijoje – Madeiros. Šiose aukštosiose mokyklose jis atliko mokslinį tiriamąjį darbą.
„Laboratorijos, kuriose dirbau, nėra tipiškos chemijos laboratorijos su mėgintuvėliais, kaip daugelis pratę įsivaizduoti. Mano specializacija – molekulių modeliavimas, tą darbą atlieku kompiuteriu“, – paaiškino mokslininkas.
Pasibaigus darbo Madeiros universitete sutarčiai, lietuvis neieškojo galimybių, kad jis būtų pratęstas. Viskas tapo per daug sudėtinga – darbo būtų tekę ieškotis kitame universitete ar net kitoje šalyje. Likti Portugalijoje V. Kairio nesulaikė ir tai, kad jo žmona – portugalė.
„Būčiau likęs be darbo. Mano visas darbas priklauso nuo sutarčių. Sunku. Mums abiems sunku. Mano žmona – pradinių klasių mokytoja“, – sakė V. Kairys.
Kiek kartų jo uždarbis Amerikoje ir Portugalijoje buvo didesnis nei Lietuvoje? Išgirdęs tokį klausimą, mokslininkas nusijuokė.
„Tai priklauso nuo laiko ir vietovės. Pavyzdžiui, JAV kiekvienoje valstijoje skirtingas gyvenimo lygis. Pagal tai ir skaičiuojama alga. Be to, buto nuoma brangi. Portugalijoje, palyginti su Lietuva, alga buvo didesnė du, o Jungtinėse Valstijose tris kartus“, – palygino pašnekovas.
Gyvenimas svetur išmokė tolerancijos
Ko išmoko, į ką lietuvis gilinosi emigracijoje? Pirmiausia jis gerai išmoko angliškai. Prieš emigraciją Lietuvoje jis dirbo vienoje srityje, emigracijoje persimetė į kitą – molekulių modeliavimą.
„Kai būni vienoje šalyje – “užsiciklini„. Mąstai stereotipais. Platusis pasaulis, kurį pamačiau, – didelis atradimas, stipriai mane pakeitęs“, – neslėpė mokslininkas.
Jis suprato, kad anksčiau buvo labai kategoriškas. O dabar pastebi, kad Lietuvoje žmonės iš tikrųjų dažnai kategoriški. Emigracijoje lietuvis suprato, kad yra daugybė vieno reiškinio pusių, kad tolerancijos ribos didesnės, negu žmogus savo sąmonėje yra jas nusibrėžęs.
„Mokslų daktaro laipsnį apsigyniau Havajų universitete. Ten susiduria Rytų, Vakarų, Polinezijos, net sovietų civilizacijos – kalbos, papročiai, tradicijos, kurioms turi būti tolerantiškas“, – sakė pašnekovas.
Portugalija – spalvingas kraštas
Emigracija kita linkme pakreipė ir asmeninį V.Kairio gyvenimą. Portugalijoje lietuvis susipažino su pradinių klasių mokytoja Monica, ją ir vedė.
Su būsimąja žmona mokslininką supažindino vienas kolega, su kuriuo kartu dirbo Amerikoje. Kai jis gavo darbą Portugalijoje, Funšalio mieste esančiame Madeiros universitete, paragino Visvaldą, kad ir šis rašytų paraišką gauti čia darbą. Kolega vadovavo Madeiros universiteto laboratorijai. „Monica dirbo Madeiroje, ji buvo to mano kolegos, draugo ir šefo kaimynė“, – šypsojosi pašnekovas.
Paprašytas palyginti šias dvi šalis, mokslininkas sakė, kad jam labiau patiko Amerikoje. Ten žmonės atviresni, draugiškesni. JAV jis gyveno apie 12 metų, Portugalijoje – šešerius.
„Portugalija – spalvingas kraštas. Gamta labai graži. Tačiau žmonės šiek tiek uždaresni už amerikiečius“, – apibūdino V. Kairys.
Kaip jaučiasi jo žmona portugalė Lietuvoje, ypač dabar, kai spaudžia tokie šalčiai? Visvaldas patikino, kad Monicai Lietuvos gamta patinka. Tačiau jai trūksta nuolatinio darbo, kad pasijustų čia naudingesnė. Lietuvių kalbos moteris truputį pramoko – jau ištaria paprastus žodžius, sakinius.
Širdžiai artimesnė Lietuva
Londone su tuomečiu draugu Justė gyveno dvejus metus. Ten muzikos universitete studijavo džiazo vokalą. Į Lietuvą mergina grįžo prieš pusantrų metų. Kodėl?
„Mano širdžiai artimesnė Lietuva. Grįžau ir dėl asmeninių priežasčių, ir dėl to, kad Lietuvoje atsirado daugiau veiklos. Nusprendžiau Lietuvoje pabūti bent jau vasarą. O kadangi su tuo grįžimu atsirado dar daugiau darbų, nebuvo kur dingti. Kuo daugiau darbų dariau, tuo jų daugėjo. Iš tikrųjų man buvo ir yra nesvarbu kur būti. Turėdama dainininko profesiją niekada nieko negaliu planuoti. Man atrodo, kad gyvenimas mane dar nublokš labai daug kur“, – spėjo charizmatiškoji Jazzu.
Dainininkė pabrėžė, kad svarbiausia – sutartys. Greitai ji skris koncertuoti į Londoną. Viena svarbi sutartis pasirašyta Švedijoje, kur ji reguliariai vyksta įrašyti dainų. Kovą teks išvažiuoti porai mėnesių baigti to įrašo.
„Ar man sėdėti sodyboje Varėnos rajone, ar Niujorke, nėra reikalo dėl to diskutuoti. Vienintelis dalykas, kam esu dabar įsipareigojusi, – tai muzika“, – sakė Jazzu.
Planuoja įsigyti butą Vilniuje
Turbūt jos uždarbis Londono ir Vilniaus scenose skiriasi kaip diena ir naktis?
„Tokia mano profesija – tų koncertų vieną kartą yra, kitą nėra. Vieną kartą jų noriu, kitą pati atsisakau. Negaliu lyginti. Lietuvoje turiu savo kainą ir Londone turiu savo kainą, tik ten važiuoju rečiau. Bet aš koncertuoju po visą Europą ir po visą Rusiją, man netrūksta pasaulio būnant Lietuvoje“, – pasakojo dainininkė.
Jazzu savo koncertų kainos nesukonkretino, tik patikslino, kad Londone ši atitinka Didžiosios Britanijos ekonominę padėtį.
„Ta kaina visada kyla. Galbūt neetiška taip sakyti, bet aš kainuoju. Galiu pasakyti, kad Lietuvoje iš muzikos galima gyventi labai puikiai ir aš puikiai gyvenu, galiu sau leisti labai daug ką. Londone – taip pat“, – paatviravo jaunoji scenos žvaigždė.
Paklausus, negi ji nepajuto, kad Lietuvoje viskas labai brangu, Jazzu kiek laiko pasvarstė. O ko žmogui, anot jos, reikia? Išsimiegoti, pavalgyti ir apsirengti.
„Valgį mėgstu ruošti namie, taip pat mėgstu valgyti geruose restoranuose. Tam pinigų niekada negailiu. Apsipirkti dažniausiai skrendu į Londoną – esu ten pratusi apsipirkti, turiu mėgstamų dizainerių. Lietuvoje taip pat labai daug bendradarbiauju su dizaineriais, kurie mane rengia scenai“, – dėstė atlikėja.
Apibendrinant, jos vardas pelno jai ne tik šlovę, bet ir puikų gyvenimą?
„Šimtu procentų, – patvirtino Jazzu. – Kuo daugiau darau, tuo daugiau geresnių gyvenimo šaltinių atsiranda, nesvarbu, kad ir kur gyvenčiau, – Lietuvoje ar kurioje nors kitoje šalyje.“
Vilniaus senamiestyje mergina nuomojasi butą. Artimiausiuose jos planuose – nuosavas būstas pamėgtoje senojoje sostinės dalyje arba Užupyje. „Labai jau norisi savų namų“, – prisipažino jauna moteris.
Kūrybos erdvė – kaimo sodyba
Jazzu, kaip pati sako, ant scenos užlipo labai anksti. Jau būdama 14–15 metų ji atlikdavo džiazo kūrinius. Atrodo, tarsi kas nors iš aukščiau jai nušvietė gyvenimo kelią.
„Jau 13-os žinojau, kur noriu studijuoti, kad noriu išvažiuoti į Londoną. Man viskas buvo labai aišku, ką gyvenime veiksiu. Dėl to esu labai laiminga. O namus išmokau susikurti ten, kur esu. Namai man ten, kur mano artimi žmonės. Jeigu sakau, kad pasiilgau namų, nereiškia, kad pasiilgau sienų, – pasiilgau savo šeimos, artimų žmonių. Mamos, tėtės, brolio, babos. Ir, aišku, draugų“, – dėstė atlikėja.
Ji laiminga, kad Lietuvoje ją gerai priima, ir ne dėl to, kad ji – dainininkė. Čia jai viskas pažįstama, žinoma.
„Aš čia gerai jaučiuosi. Turiu didžiulę kūrybinę erdvę, puikią kūrybinę komandą. Galų gale galiu sėsti į mašiną ir nuvažiuoti su savo šeima į sodybą Varėnos rajone. Ten kurti apie nieką negalvodama, dvi savaites būti gamtoje. O Londone tos gamtos iš viso nemačiau. Čia – savas kraštas, sava kalba, o tai man labai svarbu“, – patriotinių gaidų nestokojo J. Arlauskaitė-Jazzu.