26-etį piešinių ant kūno meistrą DELFI sutiko prestižinėje Berlyno tatuiruočių mugėje „Tattoo Convention“. Norint patekti į tokį renginį nepakanka susimokėti apie 600 eurų už stendą, reikia gauti organizatorių pakvietimą. Taigi Augis Tattoo jau priklauso tam tikram elito klubui.
Telšius A. Augulis paliko būdamas paauglys, laimės su mama ieškoti išvyko į Airiją. Nuo uždarbio fabrike sutaupytus pinigus, žinojo, kad išleis tatuiruočių aparatūrai. 16-os jis pasidarė pirmą tatuiruotę ir pradėjo mokytis šio amato. Po kelių metų įsidarbino tatuiruočių salone Airijoje, o netrukus sulaukė kvietimo atvykti dirbti į Daniją. Iki pripažinto meistro vardo – gana ilgas kelias. Tarptautiniuose festivaliuose jis lankosi dar tik pora metų.
Apie tatuiruotes, karjerą, gyvenimą užsienyje ir Lietuvą DELFI šnekino A. Augulį tuomet, kai jis darė tatuiruotę Berlyno mugėje.
- Kokios savybės būtinos tatuiruočių meistrui?
- Kokia tatuiruotė yra gera? O kokios niekada nedarytum?
- Švari, techniška, turinti savo stilistiką, geros kompozicijos. Nedarau jokių užrašų ir ornamentinių, vadinamųjų „Tribal“. Aš darau fotorealistinius piešinius su fantazija. Bandau atrasti savo stilistiką. Užrašai man neįdomu, atrodo banaliai. Nieko tuo nenustebinsi, duonos kąsnelis skanesnis netaps ir žymiu netapsi. Kai salone prašo užrašų, bandau įkalbėti pasidaryti ką nors kitą. Jei nepavyksta, pasiūlau kreiptis į kitą meistrą. Gal tai skamba išdidžiai, bet man tai tikrai nenaudinga. Aš jau savo laiku pridariau tų užrašiukų, pakankamai prikleckinau. Dabar man svarbu išreikšti savo stilių. Nebeturiu jau seniai jokių katalogų, kiekviena tatuiruotė turi būti individuali. Jei žmogus nori kažko konkretaus, aš vis tiek važiuoju su savo stilistika.
- Kaip pasirinkai šį amatą?
- Mano visa šeima menininkai. Mano dėdė – tatuiruočių meistras. Žinojau, kad būsiu tatuiruočių meistras, bet mano tikslas – būti vienu iš geriausių. Man nepakanka to, kas daroma Lietuvoje, noriu padaryti tai, ką išdrįsta žinomi meistrai iš užsienio.
- Kaip mokomasi daryti tatuiruotes?
- Visų pirma reikia daug piešti. Paskui įsisavinti technines žinias – kaip valdyti tatuiravimo mašinėlę, pajausti, kiek adata gali įsmigti į odą. Pirmieji bandymai daromi ne ant žmogaus. „Galima treniruotis ant kiaulės odos, nes ji beveik tokia pati kaip žmogaus. Kiti mokosi ant dirbtinės odos. Aš mokiausi ant mandarinų, o paskui jau ant draugų.
- Kas išdrįso tapti tavo pirmuoju bandomuoju triušiu ir kokį piešinį ištatuiravai?
- Mano kaimynas. Tai buvo japoniškas hieroglifas, kuris visai neblogai pavyko. Gal reikėtų kažkiek korekcijų, bet šiaip atrodo visai gerai.
- O kada ir kokia buvo tavo pirmoji tatuiruotė?
- Man buvo šešiolika, ją padarė dėdė. Mama neprieštaravo. Tai buvo spalvota pantera, kuri dabar jau paslėpta. Juokinga ji buvo – su tokiais nagais. Net nežinau, kodėl pasirinkau panterą. Už to neslypėjo kažkokios simbolinės reikšmės, tiesiog norėjau tatuiruotės. Tokią pačią turėjo mano tėčio pusbrolis. Pasiprašiau tokios pačios. Dabar tik juokas ima. Praėjo daug laiko, dabar jau greitai nebeliks vietos ant mano kūno, kur dar nėra tatuiruotės. Pasidarius vieną tarsi susergi – nori dar ir dar. Mano abi rankos tatuiruotos, kojos, šiek tiek ant nugaros ir prie intymios vietos yra šis tas. Dabar planauoju artimiausiu metu vykti pas vieną žymiausių pasaulio meistrų į Ukrainą. Jis darys man tatuiruotę, aš daug ko išmoksiu. Visos mano tatuiruotės darytos tam, kad pats kažko išmokčiau. Viena mano ranka atspindi mano gerąją, kita – blogąją pusę. Būni gi žmogus kartais ir velnias, ne tik šypsais ir esi geras. Laukiu šeimos pagausėjimo, tad naują tatuiruotę galvoju paskirti vaikui.
- O tavo žmona tatuiruota?
- Žmona ji taps gruodžio 26-ąją. Ne - tatuiruočių ji neturi. Galvojome padaryti jai pirmąją tatuiruotę čia, Berlyne, bet kadangi ji laukiasi, atidėjome. Šiaip ji man labai daug padeda, nuolat lydi į renginius ir pažeria būtinos kritikos, nes pati yra meniškos sielos, fotografė. Mes labai seniai pažįstami. Ji dukra mano buvusios atletikos trenerės Šiauliuose. Stebuklingai susitikome Kopenhagoje.
- Į Lietuvą neturiu noro grįžti, mane vilioja pabandyti dirbti Amerikoje. Lietuvoje problematiška – turbūt ant penkių rankos pirštų galima suskaičiuoti meistrus, kurie gali kažką parodyti, visi kiti – tradiciniai meistrai, darantys užrašiukus. Man to neužtenka.
- Tavo antroji pusė - lietuvė, o ar daugiau turi tautiečių draugų?
- Bendrauju tik su pora – savo modeliais Renata ir Tomu. Tiesą sakant, šiaip jau aš vengiu lietuvių, bėgu nuo jų. Nenoriu prasidėti, nes esu nudegęs. Nenoriu net pagalvot ir kalbėt apie tai. Deja, bet tokie tie lietuviai – siekia nuolat pasinaudoti.
- Gimtinės ilgesio nejauti?
- Visiškai. Nulis. Jeigu atvažiuoju, tai su tikslu išleisti pinigus, susitikti su pačiais geriausiais draugais, bet daugiau nėra dėl ko. Mama likusi Airijoje, ji irgi nejaučia traukos grįžti į Lietuvą.
DELFI dalyvauja žurnalistinių mainų projekte „Iš arti“ („Nahaufnahme“), kurį organizuoja Goethe's institutas. Šio projekto metu žurnalistai iš Vokietijos ir kitų Europos šalių trumpam (2-4 savaitėms) pasikeičia savo darbo vietomis. Gruodį DELFI žurnalistė Vytenė Stašaitytė svečiavosi Vokietijos visuomeninio transliuotojo Deutsche Welle redakcijoje Bonoje. 2013 m. kovą DELFI į savo komandą priims Deutsche Welle žurnalistę Moniką Griebeler. Daugiau informacijos apie šį projektą galite rasti ČIA.