Norvegija – žvejų tikslas
Prastas karys, kuris nenori būti generolu, o žvejybos fanatikai perfrazuoja, kad prastas žvejys, kuris nesvajoja bent kartą gyvenime pažvejoti Norvegijoje. Ši fiordų ir kalnų šalis vienus lietuvaičius pakeri galimybe gyventi geriau, o kitus – nesibaigiančiais gamtos turtais. Jau nebe pirmą kartą rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje žvejoti į šią šalį vyko alytiškių kompanija, drauge leidosi ir vilniečiai – aštuoni vyrai vyko į Norvegijos šiaurėje įsikūrusią „Torsvag” bazę. Kelionė – itin įsimintina, nes žvejybos laimikis nustebino net visko mačiusius žvejus.
Pasak V.Venciaus, šių metų laimikis būtų prastas – menkės kibo daug silpniau, kiekvienas žvejys namo parsivežė vos po septynis kilogramus šių žuvų, tačiau žvejybą išgelbėjo otas. Žvejybos kolega J.Gogelis antrina: „Jau nebe pirmi metai vykstu žvejoti į Norvegiją, netgi į tą pačią bazę. Pernai traukti menkes sekėsi daug geriau, kiekvienas parsivežėme po dėžutę šaldytų menkių – apie 20 kilogramų.“
Vyrai sako, kad tai, kokį laimikį pavyks parsivežti namo, lemia keletas faktorių – prasidėjus pilnačiai žuvis „išeina“ net į 200 metrų gylį – todėl, J.Gogelio nuomone, vyrai neturėjo malonumo intensyviai traukti menkes. Pašnekovai pasakojo, kad prieš jiems atvažiuojant klaipėdiečių kompanijai sekėsi geriau – ne tik pilnas dėžes išsivežė, bet ir kitai klaipėdiečių grupei paliko, mat bijojo, kad muitininkai gali nepraleisti su tieka gėrybių.
Ši žvejyba įsiminė neregėto svorio laimikiu – 85 kilogramų otu. Žuvis užkibo J.Gogeliui, o jos traukimas truko veik valandą ir, žinoma, prireikė visų pagalbos. Tačiau apie viską nuo pradžių: apie pasiruošimą, kelionę, traukimą ir apie tai, ką vyrai veikė, kai meškerės buvo krante. Apie viską pagalvotaJeigu šių eilučių autorius būtų vyras – skaitytumėte tik apie tai, kokių įrankių reikia norint ištraukti otą, kuris sveria sulig žmogumi. Tačiau man įdomu, kaip aštuoni vyrai ruošėsi kelionei, kaip pasiskirstė darbus ir apskritai ką jie valgė toli nuo namų ir savo artimų žmonių.
„Keturi vyrai buvo atsakingi už katerių paruošimą, išplovimą, kuro pylimą, žuvies išdorojimą, sutvarkymą, o kiti keturi – už maisto ruošimą. Namas pasitaikė labai tvarkingas, buvo netgi bevielis internetas, palydovinė televizija, pirtis. Visko buvo daugiau, negu reikia po žvejybos. Mes turėjome geras gyvenimo sąlygas, bazė techniškai labai gerai paruošta: yra kur išmėsinėti, šaldyti, yra kur išsidžiovinti rūbus, uostas paruoštas, geri kateriai“, – įspūdžiais dalijosi V.Vencius.
Kateriai išnuomoti šešių dienų žvejybai, tačiau dėl oro sąlygų žvejoti teko tik keturias su puse – vieną parą buvo štormas ir neišleido net iš uosto. Ką valgys pusryčiams, pietums ir vakarienei, buvo pagalvota – visą maistą vyrai vežėsi iš Lietuvos, ir ne tik todėl, kad Norvegijoje itin brangu, o todėl, kad naminis maistas arčiau dūšios. J.Gogelis juokavo – šįkart bulvių įsidėjo tiek, kiek reikia, neteko palikti vietiniams kaip kad pernai.
„Dar prieš kelionę, pasiremdamas kelerių metų patirtimi, Algirdas Mainelis sudarė sąrašą – nuo maisto, gėrimų iki servetėlių ir net žvakių. Net pats stebėjausi, kaip puikiai viskas parinkta. Kelionei nupirkti net ir specialūs stikliukai. Kiekvienas vežėmės po tris litrus (juokiasi), ir negana to, dar pritrūkom. Važiavome į salą pirkti degtinės ir alaus – už 0,7 litro degtinės ir aštuonias skardines alaus sumokėjome 200 litų. Viskas keturis kartus brangiau“, – apie vyriškus pirkinius nuoširdžiai pasakojo V.Vencius.
Kad būtų jėgų, vyrai lepinosi sočiais pusryčiais, pietumis ir vakariene. Abu pašnekovai negaili pagyrų alytiškiui architektui A.Maineliui, jis – puikus kulinaras.
„Algirdas drauge su pagalbininkais, tiksliau – du gamino maistą, du indus plovė, paruošdavo nuostabių patiekalų. Prieš išplaukdami valgydavome labai gerus, sočius pusryčius. Parplaukdavom ganėtinai anksti, apie 16–17 valandą, o išplaukdavom 8–9 ryto. Vakarienė nebuvo nei iš pakelių, nei iš pusfabrikačių, ji buvo tokia, kad net žmona tokios nepadarytų. Kiekvieną rytą ir vakarą – dvi skirtingos riebios sriubos, pavyzdžiui: barščiai ir kopūstai, antrasis patiekalas, pavyzdžiui: kotletai ir balandėliai, virė netgi cepelinus, ruošė žuvį. Žinoma, ir kava, ir arbata, ir brendis, kaip priklauso“, – apie mitybos ypatumus kelionėje pasakojo „Sodros“ direktorius.
Kelionė oto link – su nuotykiais
Tačiau prieš malonumą – žvejybą vyrų laukė ilga kelionė – 2 tūkst. 500 kilometrų. Tikslo link išvyko du žvejų ekipažai – visureigiu ir mikroautobusu, kiekviename po keturis vyrus. Pasiekę Taliną, kėlėsi į Helsinkį ir per Suomiją važiavo į Norvegijos šiaurę – jau virš poliarinio rato. Per Norvegiją teko važiuoti vos apie porą šimtų kilometrų. Kelionė į priekį truko ilgiau – apie pustrečios paros, mat truputį per anksti išvažiavo, o atgal – apie dvi paras. Kadangi kelias ilgas, vairavo pakaitomis, – o pailsėti ir pasimėgauti sauna sustojo Suomijoje. Vyrai juokėsi: tikras suomiškas kempingas, sauna, maudynės Suomijos įlankoje ir poilsis prieš žvejybą ir po jos. Kokia kelionė be nuotykių? Važiuojant į Norvegiją Suomijoje sprogo mikroautobuso duslintuvas – ir pirmyn, ir atgal teko važiuoti tarsi su motociklu – garsas nustelbdavo tylą. Net ir stiprios vyriškos rankos nepajėgė sutvarkyti gedimo – įrankių neturėjo.
„Daugiausia važiavome tundra, miestelių labai mažai, apgyvendinimas retas. Prie jūros augalija vėl keičiasi, veikia Golfo srovė – šilčiau, ir miškas didesnis, nebe tundra. Gamta iš tikrųjų įspūdinga. Važiuodami labai dažnai sutikdavome elnių, jie vaikšto pakelėje, nesisaugo, važiuojant reikia būti labai atsargiems, pristabdyti. Elnias stovi viduryje kelio ir žiūri į tave. Ir tu pypink, daryk, ką nori, jam vienodai. Šiaip visi elniai pilkieji, rudieji, o vieną labai įdomų matėme – albinosą. Pakelės neapsaugotos, nėra ten jokių tinklų. Bet reikia džiaugtis, kad asfaltas, ir dar neišmuštas“, – pasakojo vyrai.
Traukdamas žuvį susižalojo
Pasiekę tikslą vyrai mėgavosi gera draugija, žvejyba ir, žinoma, maistu. Į žūklę plaukdavo dviem kateriais, antrą žvejybos dieną užkibo tai, apie ką svajoja visi žvejai – 85 kilogramų otas. Didysis laimikis užkibo J.Gogeliui: „Gali bet kam užkibti arba neužkibti, gali turėti ir daug patirties, bet arba pasiseks, arba ne. Tai – laimės dalykas.“ Daugiau negu keturiasdešimt metų medžiojantis vyras mėgsta ir žvejoti, todėl žinios ir patirtis pravertė.
„Žinoma, aš ruošiausi žvejybai – klausinėjau, kaip pagauti tokį stambų laimikį. Reikia gaudyti gyvomis saidomis (ledjūrio menkės), 300–400 gramų žuvytėmis. Tada užneri dvi, tris ar keturias saidas ir leidi. Kai mes atplaukėme į maždaug 45 metrų gylį, kur yra otų, vienas jų tik griebė tas saidas, prarijo ir užkibo. Tas pilkeris man dabar kaip suvenyras“, – įspūdžiais dalijosi J.Gogelis.
Kompanionas V.Vencius juokėsi: „Reiks dėti į rėmelį ir ant sienos kabinti.“ Kaip pavyko ištraukti tokio svorio žuvį? – pasiteiravau pašnekovų. „Kai tik pajaučiau, kad žuvis patraukė valą, pradėjo mane tempti, stipriai traukti, sušukau: „Vyrai, yra stambi žuvis, ruoškitės!” Traukti reikėjo atsargiai – dalijomės, pamatėm, kad ten otas. Svoris nežinia koks, tačiau jis paspruko. Dar nebuvo nuvargęs, todėl Ramūnas gudriai atleido valą, kad nuplauktų toliau, kad netemptų, kad otas labiau nuvargtų. Pirmu kartu pamatėm tik galvą, antru kartu pasiruošėm jį griebti. Kateryje buvo stiprus, aštrus kablys, kotas maždaug dviejų metrų. Ne iš pirmo sykio už papilvės įkirtom. Pradėjom traukti, man vyrai liepė kitoj pusėj laikyti pusiausvyrą – kad kateris neapvirstų. Aš neiškentėjau, atlėkiau į pagalbą – kitu kabliu kirtau. Pirmu kartu nepavyko, antru įkirtau sau į ranką, bet net nepastebėjau, iš trečio karto įkirtau otui. Po truputį, po truputį dar truktelėjom ir visi trys nuvirtom įsivertę žuvį į katerį. Kai tokia įtampa, nė nemačiau, kad susižalojau. Žaizda buvo nedidelė, bet gili. Kol nuplaukėm į bazę, kraujas užkrešėjo, buvau visas kruvinas, bazės savininkė Sonja perrišo ranką. Stebuklas, kad mes tą otą išvilkom“, – pasakojo J.Gogelis.
Kai vyrai grįžo į bazę, savininkė Sonja, sužinojusi vyrus žuvį traukus per katerio šoną, pasakė, kad tokią žuvį jau už uodegos reikėjo pririšti ir partempti. Įvilkti per katerio šoną draudžiama, nes galima apversti katerį. Tačiau, kaip galėjo pasielgti geriau, vyrai svarstė tik vakarieniaudami – tuo momentu darė taip, kaip išmanė. Nors, kaip patys sako, buvo ir specialus įrankis rišti ant uodegos, ir trosas, ir harpūnas. Pastaruosius, nors ir primityvius, naudojo jau nuo paleolito pabaigos. „Tokioje situacijoje viską lemia patirtis – tik tada žinai, kaip padaryti geriau, tačiau svarbiausia – ištraukti“, – juokėsi žvejai.
Už tokį laimikį lietuvių grupė susilaukė pelnyto dėmesio, o J.Gogelis iš bazės savininkės Sonjos gavo dovanų – marškinėlius, žvejo vardas pažymėtas ir garbės lentoje. Visą laimikį apdorodavo patys žvejai – bazėje įrengtos specialios patalpos, šaldikliai. Pasiruoštą žuvies filė šaldė, o paskutinę dieną, susikrovę į mikroautobusą, parsivežė namo. Nors važiavo dvi paras, įveikė 2 tūkst. 500 kilometrų – žuvis neatsileido, V.Vencius juokiasi, kad su paprastu medžio pjūklu teko į aštuonias dalis pjauti, žinoma, galva atiteko J.Gogeliui. Paklausti, ar ir kitais metais išsiruoš į Norvegiją, vyrai patikino – tikrai norėtų.