„Tiesa“ aiškinosi, su kokiais iššūkiais susiduria lietuviai, ieškodami būsto Londone, ir į kokias pinkles galima pakliūti siekiant gauti teisėtą pašalpą būstui, kai Didžiosios Britanijos Vyriausybė paskelbė taupymo režimą.
Lietuvės istorija pribloškė
Vieniša motina Rugilė šių metų pavasarį sulaukė pritrenkiančios žinios iš vietinės mokesčių inspekcijos. Gavusi užklausimą, ar jos gyvenimo aplinkybės nepasikeitusios, ji pateikė visus dokumentus, įrodančius, kad jau trečius metus nuomojasi privačiam asmeniui priklausantį būstą, su kuriuo buvo sudariusi sutartį ne tiesiogiai, o per agentūrą.
Rugilė viena augina dukrą, todėl pagal šalyje galiojančius įstatymus jai priklauso darbo mokesčių ir būsto lengvatos. Tačiau mokesčių inspekcijos pareigūnei įtarimų sukėlė tai, kad moteris gyvena privačiam asmeniui priklausančiame name. Anot moters, vien remiantis šiuo faktu buvo padaryta išvada, jog ją su savininku sieja ne tik nuomos, bet ir šeimyniniai santykiai, todėl mokesčių lengvatos buvo panaikintos.
Moteris teisybės ieškojo įvairiose institucijose ir visur sulaukė palaikymo. Niekas neabejojo, kad mokesčių inspekcija padarė klaidą, bet jos ištaisyti niekas neskuba. Apskundus šį sprendimą, Rugilei išaiškinimo tenka laukti iki šiol. Pati nepajėgianti padengti staigiai išaugusių išlaidų moteris per pusmetį ne tik įklimpo į skolas, bet ir negali vesti savo dukters į darželį, kuriame taip pat susikaupė skola.
Panašios istorijos vis dažniau girdimos tarp Anglijoje gyvenančių lietuvių. Ne paslaptis, kad dalis tautiečių ne visada sąžiningai gauna įvairias lengvatas, slėpdami realias pajamas ar savo statusą. Deja, dėl dalies nesąžiningų lietuvių veiksmų nukenčia ir niekuo dėti žmonės. Vyriausybei pradėjus griežtas taupymo programas, atidžiau tikrinami visi, o lengvatos naikinamos kartais net neįsigilinus į situaciją. Tokiomis aplinkybėmis nedaug kas gali padėti. Belieka rašyti skundus, kurių nagrinėjimas gali užsitęsti iki pusmečio ar net ilgiau, ir laukti išaiškinimo.
Būsto nuomos kainos po Olimpiados
Su nebrangaus ir kokybiško būsto trūkumu susiduria ir kiekvienas, norintis apsigyventi Jungtinės Karalystės sostinėje. Pasirodęs geras nuomos pasiūlymas dingsta vos per kelias valandas, o norint gyventi gražioje ir patogioje vietoje tektų pakloti kelis šimtus svarų per savaitę. Ne paslaptis, kad iki Olimpinių žaidynių kainos pradėjo šiurpinti ir mūsų tautiečius, kurių dauguma gyvena Rytų Londone.
Mūsų kalbinta nekilnojamojo turto vadybininkė Jurga Varnas pasakojo, kad iš tiesų pasitvirtino sklidę gandai, jog Olimpinės žaidynės privertė daug lietuvių palikti Stratfordo ir kitus pamėgtus kaimyninius Rytų Londono rajonus. Būstų šeimininkai susiviliojo proga uždirbti iš trumpalaikės nuomos, ir nemažai senųjų nuomininkų buvo paprašyti atlaisvinti savo butus arba mokėti gerokai didesnį mokestį dar likus metams iki Olimpinių žaidynių.
„Po Olimpinių žaidynių, kaip ir tikėtasi, išpūstas būsto nuomos kainų burbulas Rytų Londone sprogo, ir šiemet, palyginti su praėjusiųjų metų tuo pačiu laikotarpiu, turime daugiau tuščių didesnių namų, nes jų pasiūla padidėjo maždaug 30 procentų. Kalbant apie lietuvių nuomos įpročius, lietuviai vis dar dažnai ieško nuomai didesnių namų, kuriuose galėtų gyventi daugiau žmonių ir pasidalyti bendras išlaidas. Paprastai tarp lietuvių populiariausi namai, kurių kaina yra nuo 300 svarų per savaitę“, – sakė Jurga.
Ieškantiems naujosios gyvenamosios vietos Londone nuomos vadybininkė patarė išnaudoti vadinamąjį ne sezono laikotarpį nekilnojamo turto srityje. „Maždaug nuo lapkričio pabaigos iki pat vasaros pradžios būsto ieškoti bus daug paprasčiau, nes tuo metu atvyksta mažiau studentų, o visi linkę įsikurti vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje. Tuomet ypač išauga ekonominių būstų paklausa, kartu pakyla ir nuomos kainos“, – sakė ji.
Skelbimuose tykantys pavojai
Su „Tiesos“ redakcija susisiekusi skaitytoja Danguolė papasakojo dar apie vieną atvejį, kokie dažnai nutinka ieškant išsinuomoti būsto pagal tautiečių skelbimus internete. Moteris susidomėjo skelbimu apie išnuomojamą trijų kambarių namą, kuris atitiko visus reikalavimus, norint gauti savivaldybės nuomos kompensaciją už būstą. Paskambinus nurodytu numeriu buvo sutarta dėl namo apžiūros.
Po skambučio moteris sulaukė trumposios žinutės, kurioje buvo parašyta, jog jei būstas patiks, tą pačią dieną reikės sumokėti 300 svarų mokestį. Įvykus apžiūrai ir tikus sąlygoms, Danguolė sumokėjo merginai 150 svarų ir gavo raštelį su sumokėtos sumos patvirtinimu bei sutarė kitą dieną pateikti dokumentus, reikalingus savivaldybės paramai gauti, ir po to sumokėti dar 150 svarų.
Po antrojo susitikimo moteris nebesulaukė jokių žinių dėl tvarkomų dokumentų ir nebesugebėjo prisiskambinti nuomotojai. Anot moters, ant raštelio moteris pasirašė Vaivos Kasparavičiūtės vardu, o vėliau pavyko išsiaiškinti, kad iš tikrųjų tai yra Viktorija Karpavičiūtė.
Nuvykusi į tariamai nuomojamą namą Dagenhame, Danguolė surado minėtąją merginą ir pareikalavo grąžinti pinigus. Viktorija pasiteisino pametusi telefoną, todėl negalėjusi susisiekti, ir užtikrino, kad dokumentai jau yra tvarkomi savivaldybėje. Danguolė nuvyko į savivaldybę, bet jokių dokumentų jai taip ir nepavyko rasti. Moteris, bandydama atgauti pinigus, taip vargsta jau mėnesį, tačiau sulaukia tik įvairiausių išsisukinėjimų.
Nuomos specialistai pataria nepasitikėti nepažįstamais pavieniais asmenimis ir nemokėti grynųjų pinigų be oficialių sutarčių. Pirmiausia, patartina įsitikinti žmogaus, iš kurio ketinate nuomotis būstą, tapatybe ir gauti jo paso kopiją.
Priverstinis iškeldinimas į kitus miestus
Didžiulė problema, su kuria susiduria gyventojai, turintys teisę į nemokamą būstą – didelis socialinių būstų ir apskritai gyvenamojo ploto trūkumas Londone. Didžiosios Britanijos žiniasklaidoje vis daugiau susidomėjimo sulaukia atvejai, kai žmonės prievarta pradedami iškeldinti į kitus miestus.
Vietinės Londono rajonų savivaldybės dėl vis augančių nuomos kainų sostinėje ir sumažintų skiriamų pašalpų būsto išlaikymui iškeldina žmones šimtų kilometrų atstumu nuo buvusių namų. Dagenhamo savivaldybės atstovai pareiškė, kad darosi beveik neįmanoma užtikrinti prieinamo būsto visiems norintiems, nes nebeužtenka tam Vyriausybės skiriamų lėšų.
Nuo ateinančių metų balandžio Vyriausybė yra numačiusi nustatyti 400 svarų savaitinę paramos būstui ribą, todėl vietinės Londono savivaldybės dairosi pigesnių būstų didesnėms šeimoms tokiuose miestuose kaip Mančesteris, Merthr Tydfilas ir Hullas. Nors oficialiai Vyriausybė yra pareiškusi, kad savivaldybės turi siekti suteikti būstą kuo arčiau dabartinės gyvenamosios vietos, tačiau panašu, kad tai įgyvendinti bus labai sunku. Pavyzdžiui, Newhamo savivaldybė, kurioje vyko Olimpinės žaidynės bei kuri yra gausiai gyvenama lietuvių, socialiai remtinus gyventojus ketina keldinti į Stoke prie Trento miestelį, o Tower Hamleto savivaldybė jau yra iškėlusi nemažai šeimų į Northamptoną.
Žiniasklaidoje garsiai nuskambėjo ir Alicijos Brown istorija, kuri iš Waltham Foresto savivaldybės turėjo keltis į Lutoną – 37 mylių atstumu nuo savo dukros mokyklos. Nutarusi dukrą laikinai apgyvendinti pas draugus, ji su kita savo dukrele apsigyveno naujame bute ir kovoja dėl teisės gyventi kartu su visa šeima Londone.
Anot vaikų skurdo labdaros fondo vadovės Alison Garnham, šeimos atsiduria beviltiškoje padėtyje, kai joms liepiama išsikelti į pigesnį būstą, nes Londone jo tiesiog nėra – nuomos kainos čia tokioms šeimoms yra neįkandamos. Londono savivaldybės su apkarpytais biudžetais taip pat negali pasiūlyti nieko kito, kaip tik keltis į tolimesnes vietoves.
„Visgi, Vyriausybė dar turi laiko apsvarstyti savo planus ir reformas, kurios privers tūkstančius skurdžių Londono šeimų priverstinai keltis į tolimas vietoves“, – sakė ji.
Dabartinėse Vyriausybės gairėse numatyta, kad „asmenys, neturintys nuolatinių namų, ne visuomet gali pasilikti gyventi toje pačioje vietovėje, kaip gyveno anksčiau. Visgi, Vyriausybė nepritaria vietinių savivaldybių sprendimams privaloma tvarka iškeldinti gyventojus už šimtų mylių, neįvertinus visų pasekmių, kurių gali sukelti tokie sprendimai“.
Vyriausybės atstovas pareiškė, kad savivaldybėms tikrai nereikia keldinti šeimų toli nuo jų gyvenamųjų vietų. „Įstatyme yra aiškiai numatyta, kad vietinės savivaldybės privalo užtikrinti gyvenamąją vietą tame pačiame rajone, jeigu tai yra praktiška ir įmanoma įgyvendinti. Mes tik norime ištaisyti ydingą praktiką, kai šeimos, gyvenančios iš pašalpų, gauna būstus brangiuose rajonuose, kuriuose negali sau leisti gyventi dirbančios ir mokesčius mokančios šeimos“, – sakė jis.