Mokslininkų teigimu, priklausomybės dažniausiai išsivysto dėl dviejų pagrindinių priežasčių: biologinės ir socialinės. Žmonės, kurių smegenų žievė negamina pakankamai malonumo hormonu vadinamo dopamino, yra pasmerkti visą gyvenimą kovoti su polinkiu į vienokią ar kitokią priklausomybę. Kita priežastis, dėl kurios dažnas pasirenka šį kelią – atstūmimo, vienatvės jausmai, sukrečiantys įvykiai gyvenime bei asmeninės savybės, verčiančios susikurti savo pasaulį ir atsiriboti nuo visuomenės.
Per 6 metus prarado verslą ir šeimą
Londono anoniminių lošėjų grupės „Viltis“ įkūrėjas Dainius neslėpdamas pasakojo apie savo pakilimus ir nuopuolius. Vyras teigė per šešerius metus nepakeičiamai sugriovęs savo gyvenimą, praradęs verslą, pastogę, šeimą, tėvus ir daugumą artimų žmonių. Pripažinęs sau esantis ludomanas (asmuo, priklausomas nuo azartinių lošimų, – aut. past.), Dainius su pora bendraminčių įkūrė grupę to paties likimo žmonėms.
Pasakodamas apie lošėjo kasdienybę „Vilties“ grupės įkūrėjas nevyniojo žodžių ir jausmų į vatą bei teigė manantis, kad polinkį į priklausomybę jis turėjo nuo vaikystės. „Manau, jog atsinešiau priklausomybę vos gimęs. Buvau kompulsyvus, azartiškas ir emocingas vaikas. Užaugau nepilnavertis, o vėliau gyvenime pats nesugebėdavau išspręsti problemų. Norėjau visko daug ir greitai, kad ir ką turėjau, jaučiausi tarsi kiauras kibiras – kiek į save bedėčiau, man reikėjo daugiau.“
Buvęs narkomanas dvasininkas Kęstutis Dvareckas, knygos „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ bendraautoris, pritarė lošėjui Dainiui: „Priklausomybė neatsiranda tik dėl vieno faktoriaus – tai daugybės aplinkybių rinkinys su žlugdančia atomazga. Priklausomybės problema nėra svaigiosios medžiagos ar pavojingi pomėgiai, ši liga slypi žmoguje. Tai reiškia, kad pats asmuo turi neišspręstų problemų, neranda kalbos pats su savimi ir mėgina gydytis panirdamas į priklausomybę.“
Pagalba kitiems - terapija ir sau
Abu pašnekovai tarsi susitarę tvirtino, kad lengviausiai ir greičiausiai priklausomą žmogų gali suprasti tik toks pat asmuo, būtent todėl pagalbos ir paramos grupes įkuria buvę narkomanai, lošėjai ar alkoholikai.
Dainius teigė kūręs grupę bandydamas pagyti pats: „Londone su draugais pradėjome rengti susirinkimus todėl, kad patys ieškojome išeities iš savo priklausomybės. Netikiu, kad norinčiam pasveikti lošėjui iš pradžių gali padėti kas nors, nepatyręs to paties. Su kolegomis supratome elementarią tiesą – jei nesi valdytas šios manijos, nesuprasi ir to, kuris buvo ar yra valdomas.“
K. Dvareckas, pats buvęs priklausomas nuo narkotinių medžiagų ir teigiantis jau šešerius metus nevartojantis svaigalų, taip pat padeda priklausomybes turintiems žmonėms. Dvasininkas, nors ir nebevartodamas narkotikų, drąsiai sakė: „Aš esu priklausomas nuo psichotropinių medžiagų.“
Pasakodamas, kodėl padeda priklausomiems žmonėms, K. Dvareckas neslėpė: „Tai tarsi terapija man pačiam. Priklausomybę turinčiam žmogui lengviau suprasti kitą ir žinoti, kad esi kito suprantamas. Nepatyrus priklausomybės, ši liga panaši į rankos nudegimą. Blaivus žmogus, nudegęs ranką, antrą kartą į ugnį jos nebekiš. Priklausomas asmuo savo pomėgiu nudega ne tik rankas. Jis praranda draugus, pinigus ir apskritai gyvenimą, tačiau kiša ranką atgal į ugnį. Iš šalies tai atrodo beprotybė, o kitam priklausomam asmeniui – tai patirtas ir gerai pažįstamas jausmas.“
„Vilties“ įkūrėjas pritarė dvasininko teiginiams: „Lošėjas, kalbėdamas su lošėju, bendrauja tarsi su veidrodžiu, pasitiki kitu, o taip ir gydosi. Bet kurio kito žmogaus lošėjas bijosi būti nesuprastas. Baiminasi smerkimo, ką nors padaręs blogai stengiasi nuslėpti, o tada prasideda melavimas ir nutrūksta gydymui būtinas pasitikėjimas. Būtent meluodami artimui, visuomenei ir patiems sau mes grimzdome į duobę, todėl išlipti iš jos reikia atvirumo. Tikro, nesuvaidinto.“
Pavojingi malonumai
Dvasininkas K. Dvareckas pabrėžė, kad rašydamas knygą apie priklausomybes aprašė daug pasiekusių, protingų žmonių gyvenimo istorijas. Knygos bendraautorius teigė norėjęs parodyti, kad priklausomybė yra ne tik socialiai atstumtų žmonių įprotis ir silpnybė – reiškinys, kuris įprastai priskiriamas kitokiems, nevalingiems žmonėms. Vyro teigimu, priklausomybė yra tokia pat liga kaip visos kitos, tik labai sunkiai išgydoma.
Pasakodamas apie savo gyvenimo griovimą lošėjas Dainius neslėpė: „Aš pralošiau vaiką, mamą, jos namus ir net dėl jos netekties kaltinu save. Deja, net po to nepasveikau.“ Vyro teigimu, priklausomybė nuo azartinių žaidimų yra sunkesnė liga už narkomaniją. Lošėjas apie savo pomėgį mąsto nuolat, jį skatina galimi laimėjimai ir susikurta turtų iliuzija. „Aš norėjau nusižudyti, tiesa, neišdrįsau. Skausmas, kurį jaučiau, nebuvo nei dvasinis, nei fizinis, tai buvo nuolatinė kančia. Supratau, kad nebegaliu lošti, bet vis grįždavau atgal“, – atviravo „Vilties“ įkūrėjas.
Dainius sakė begalę kartų mėginęs nutraukti savo potraukį lošimui, tačiau liga jį valdžiusi. Vyro teigimu, jis žengdavo vieną žingsnelį pasveikimo link, o jo liga, tuo tarpu, sugalvodavo begales priežasčių, dėl kurių jis patikėdavo privalėdavęs grįžti atgal.
„Neseniai mokslininkai atrado, jog lošėjai labiau įklimpę į savo ligą nei psichotropinių medžiagų vartotojai. Mane tai šokiravo, tačiau, mokslininkų teigimu, narkomanų ar alkoholikų smegenys gamina endorfinus (cheminę medžiagą, skatinančią euforiją, – aut. past.) tik pavartojus psichotropinių medžiagų, o lošėjų smegenys juos gamina nuolat. Dėl to narkomanas ar alkoholikas ima mąstyti blaiviai iš organizmo pasišalinus cheminėms medžiagoms, o lošėjui tai nepavyksta.“
Emigrantai priklauso rizikos grupei
Dvasininkas Kęstutis, kalbėdamas apie emigracijoje priklausomais tapusius žmones, išskyrė jų pasirinktą gyvenimo būdą. „Nesvarbu, kur žmogus gyvena, svarbu, kaip jis gyvena. Dažnai emigrantai, išvykę tik užsidirbti, dirba daug ir labai save riboja. Tokie žmonės ieško greitų ir efektyvių atsipalaidavimo būdų, taip neretas tampa priklausomas nuo vienokių ar kitokių svaigalų. Jie dažnai patenka į didesnės rizikos grupę. Kuomet žmonės atsipalaiduoja tik pavartoję psichotropinių medžiagų, derėtų susimąstyti apie pirmuosius priklausomybės ženklus“, – sakė K. Dvareckas.
Jis pabrėžė, kad emigracijoje gyvenantys žmonės labai skiriasi. Jų gyvenimas atitolus nuo savo šalies tėra maža aplinkybė, kuri ne visada turi įtakos polinkiui į ligą. Emigrantai, gyvenantys tik dėl santaupų bei dirbdami kiek įmanoma daugiau ir greičiau, retai patenkina dvasinius savo poreikius, tad kartais susikoncentruoja į destruktyvų fizinių poreikių tenkinimą.
„Jonas Paulius II sakė, kad priklausomybė yra meilės stygiaus liga, žmogus yra nemylimas arba pats savęs nemyli. Tie, kurie planuoja likti užsienyje ilgesnį laiką, gal net visą savo gyvenimą, ima sau daugiau leisti. Leidžia sau atsipalaiduoti ne tik fiziškai, bet ir tobulinti vidinį savo pasaulį. Jie patenkina ne tik savo fiziologinius, bet ir dvasinius bei socialinius poreikius“, – teigė dvasininkas.
Sunkiausia prisipažinti sau
Psichologų teigimu, išsilaisvinimas iš priklausomybės gniaužtų – viena sunkiausiai gydomų psichologinių ligų. Visuotinai žinoma, kad, norint pasveikti, pirmiausia reikia pripažinti savo priklausomybę, o tai bene sunkiausias žingsnis.
Tačiau jau pripažinus ligą seka kitas etapas. Žmogus pradeda jausti kaltę dėl to, kad nesigydo. Kita priežastis – baimė netekti įsivaizduojamo ramsčio. Tai tarsi atsisveikinimas su senu ir gerai pažįstamu draugu, padėjusiu sunkią akimirką.
„Tiesos“ pašnekovai teigė, kad priklausomų asmenų įsivaizdavimas, jog jų priklausomybė yra pagalbininkas sunkiose gyvenimo akimirkose, yra didžiausia įsivaizduojama iliuzija. „Priklausomi žmonės savo draugu laiko įprotį, kuris iš esmės griauna jų gyvenimus ir, užuot padėjęs spręsti problemas, visas jas pats ir sukuria. Nei psichotropinės medžiagos, nei lošimas gyventi nepadeda, jie tik trukdo“, – kategoriškai teigė lošėjas.
Anoniminių lošėjų grupės „Viltis“ susirinkimai vyksta Šv. Kazimiero bažnyčioje Londone (21 The Oval rd. LONDON. E2 9DT) ketvirtadieniais ir sekmadieniais. Taip pat bažnyčioje veikia anoniminių alkoholikų bei anoniminių narkomanų grupės.