- Milda, kaip atsidūrėte Turkijoje?

- Mane visada traukė Artimieji Rytai, norėjau susipažinti su islamo kultūra, ypač – menais, o būtent Turkija ir yra tarpinė stotelė tarp Vakarų ir Rytų. Tačiau šita Turkija, kurioje esu, ypač pirmaisiais mėnesiais labiau priminė Afganistano provinciją. Niekada nesitikėjau atsidurti mažame kurdų miestelyje Muše, norėjau į sostinę – Stambulą, bet patvirtinus vieną mainų programos „Europos savanorių tarnyba“ projektą, atvažiavau metus dirbti būtent čia.

- Kokia veikla užsiima asociacija, su kuria dirbate?

- Asociacija stengiasi įtraukti jaunimą į bet kokią veiklą, nes neveiklių žmonių čia labai daug. Kodėl? Muše yra daug neturtingų daugiavaikių šeimų, kurių vaikai laiką leidžia gatvėse valkataudami, po to nelanko mokyklų arba jas vėliau meta ir neveikia nieko. Mano darbas asociacijoje yra koordinuoti projektus, ieškoti partnerių ir t.t.

- Ką, dar prieš išvykdama, žinojote apie kurdų ir turkų nesutarimus? Supratote, kad keliausite į konflikto teritoriją?

- Apie padėtį žinojau. Dar – tai, kad iki Sirijos, Irano bei Irako sienų nuo Mušo – apie 200 km. Atvirai, viską įsivaizdavau baisiau. Iš tikrųjų, jei nesektum žinių kas dieną, nieko tokio baisaus aplink nepamatytum. Jei nebūtų tiek armijos ant kiekvieno kampo, išvis pamirščiau, kad čia – konflikto zona.

- Ar jautėte atvykusi kokį nors diskomfortą dėl religijos, politikos, aprangos?

- Kai pirmuosius mėnesius teko gyventi su gana religinga kurdų šeima, kurie, nors ir draugiški bei malonūs, pradėjo piršti savo pažiūras, siūlyti atsiversti į islamą, buvo kiek nemalonu. Šita šalies dalis, ypač – miestukas, yra pakankamai konservatyvi, čia nemažai skaromis užsidangsčiusių merginų ir t.t. Vasarą ir man dėl to buvo gana sunku, nes reikėjo dėvėti labai uždarus drabužius. Na, ir iš pradžių būdavo nelabai linksma, kai negalėjau susišnekėti turkiškai, nes angliškai kalbančių žmonių čia beveik nėra. O visa kita... Nieko tokio, net ir ramadaną išgyvenau pakankamai lengvai.

- Ar Muše gyvena daugiausiai kurdai? Ar esama įtampos tarp jų ir turkų?

- Mušas – be galo senas miestukas, esantis Turkijos Rytuose, įkurtas armėnų. Tačiau nieko istoriško čia beveik nėra likę. Kelios senos armėnų bažnyčios, paverstos mečetėmis, karavanų sustojimo punktas, tačiau, kad ir kur beeitum, vaizdas visur – kaip Vilniaus Kalvarijų turgaus prieigose. Šis vienas skurdžiausių Turkijos regionų neoficialiai vadinamas Kurdistanu. Didžiausią Mušo gyventojų dalį sudaro kurdai. Kas dieną girdime apie aplink vykstančius smulkius ir nelabai smulkius teroro aktus. Čia šiuo metu pakankamai ramu, nors armijos mieste, atrodo, daugiau nei civilių. Gatve visada važinėja karinės policijos automobiliai. Vieną armijos postą randu vos išėjusi pro duris. Be to, kasdien virš miestelio skraido karinis sraigtasparnis, vykdantis patikrą.

- Ar pastebite, kad per šiuos mėnesius būtų pasikeitę turkų–kurdų santykiai?

- Šiaip Muše nuotaika ganėtinai keista. Dar visai neseniai čia visi labai bijojo net žodelį ištarti kurdiškai, labai gerai prisimenu vieną dieną, kai, parėjusi namo pas minėtą kurdų šeimą, juokais pasisveikinau kurdiškai ir dar kelis žodžius pasakiau. Sukėliau nemenką paniką su prašymu daugiau niekada to nesakyti ir nebandyti nė žodžio ištarti gatvėje. Tačiau visa tai buvo perdėta reakcija, nes jau kurį laiką kalbėti kurdiškai nebėra pavojinga. Kartas nuo karto gatvėje išgirstu kurdiškai kalbančius žmones. Neseniai pradėjo veikti vietinės reikšmės televizijos kanalas, transliuojantis laidas kurdų kalba, o vos prieš keletą metų vienintelė kurdų televizija ROJ TV veikė tik Danijoje. Dabar kalbama ir apie kurdų kalbos pamokas mokykloje ir t.t. Bet, pvz., turkų asmens tapatybės kortelėse niekada nerasi informacijos, ar tu kurdas, ar turkas. Oficialiai šalyje egzistuoja tik turkai.

Muše niekas niekada nesako „aš kurdas“, „aš turkas“. Žinoma, jei paklausi, gausi atsakymą. Nors irgi ne visada, tarkim, vienas pažįstamas visada sakydavo, kad yra turkas, ir tik po kelių mėnesių prasitarė esąs kurdas. Paklaustas, kodėl tai slėpė, atsakė, kad taip parankiau norint tapti politiku ir pan.

Tačiau, tarkim, nuvažiavus į Dijarbakyrą, situacija visiškai kita – net kavinėse sąskaitas gauni dviem kalbomis, pirmiausia – kurdiškai ir tada – turkiškai. Apskritai, tik išvažiavus iš Mušo, viskas atrodo gerokai šviesiau visais šiais klausimais. Susidaro įspūdis, kad būdami mažame kaimuke žmonės yra smarkiai įbauginti seniau vykusios valdžios priespaudos, ir net dabar, situacijai laisvėjant, jie vis dar bijo prisipažinti, kas esą. Nors ne visi ir nori. Šnekėjome su vienu draugu kurdu, ką darytų, jei būtų įkurtas Kurdistanas. Sakė, kad tokiu atveju liktų gyventi Turkijoje, o priežasčių tam daug, pradedant ekonomika.

- Koks Mušo gyventojų požiūris į PKK kovotojus?

- Neseniai vienas draugas rodė vietą kalnuose, kur prieš kelerius metus buvo įsikūręs Kurdistano darbininkų partijos (PKK) ginkluotas būrys. Partija siekia įkurti nepriklausomą valstybę Kurdistaną. Turkijoje ji laikoma teroristine organizacija, tačiau, apskritai, kai kurios šalys PKK vadina tiesiog maištininkais. Girdėjau kalbų, kad Turkijos valdžia nenori įsileisti „Al Jazeera“ dirbti į Turkiją būtent todėl, kad jie netraktuoja PKK kaip teroristų. Apie PKK gerai atsiliepiančių daug neteko sutikti, net ir tie pažįstami, kurie nori Kurdistano nepriklausomybės, smurtiniams PKK veiksmams nepritaria. Tačiau vienas kitas jų šalininkas teigia, kad jie kovoja tik su armija, nors vis dažniau nukenčia ir civiliai. Apskritai, tai, kas susiję su PKK, yra vengtina tema, kuria, bent jau čia, garsiai niekas nekalba. Bendras vaizdas susidėlioja iš nuogirdų ir griežtai cenzūruojamos spaudos.