Justė Juozapaitytė
Gimė: Palangoje
Modelis
Gyvena: 4 m. Londone
Moto: nesėkmės mus daro stipresnius
- Ar tavo kaip modelio karjera prasidėjo dar 2007 m., kai konkurse „Mis Lietuva“ laimėjai „Mis Foto“ apdovanojimą?
- Tikrai taip! Tada buvau pastebėta vienos modelių agentūros per generalinę „Mis Lietuva“ repeticiją.
- Kaip pirmą kartą atsidūrei Milane?
- Milane atsidūriau labai greitai, nes jau kitą dieną po konkurso „Mis Lietuva“ susitikau su italų modelių skautu Vilniuje, kuriam labai patikau. Jis pasakė, kad lauks manęs agentūroje Milane jau po 2 savaičių. Man tai buvo netikėta. Be to, buvo nedrąsu važiuoti vienai, todėl iškeliavau į Italiją kartu su mama. Ji, pabuvusi dvi savaites su manimi, grįžo atgal į Lietuvą, o aš ten likau iki rudens.
- O rudenį teko rinktis: ar darbas, ar mokslai?
- Grįžusi iš Milano labai greitai gavau pasiūlymą nuvykti į „Fashion TV“ jachtą, kurioje vyksta „Miss Fashion TV“ konkursas. Mane sužavėjo tai, kad ten buvo galima laimėti ypač gerą kontraktą ir pinigų. Tuo laiku aš dar buvau mokinė, todėl teko keliauti su pilnu lagaminu knygų.
Sunkiausia buvo mokytis keliaujant po egzotines šalis didžiule jachta, kai visi deginasi, linksminasi, maudosi baseine. Palydint 2007 metus Vietname vyko konkurso finalas ir aš tapau „Miss Fashion TV“, o po konkurso sugrįžusi į Lietuvą išlaikiau visus brandos egzaminus. Atrodytų viskas idealu, bet paaiškėjo, kad buvau apgauta ir „Fashion TV“, ir modelių agentūros Lietuvoje, todėl už visą to laiko darbą negavau nei cento.
- Ar pabaigusi mokyklą iškart išvykai į Londoną?
- Ar buvo sunku pradėti savarankišką gyvenimą kitoje šalyje?
- Į Londoną atskridau visiškai viena, kišenėje turėjau 300 svarų ir, kaip visi lietuviai, cigarečių, kurias tikėjausi parduoti. Būdama oro uoste paskambinau savo brolio draugui, kuris jau kelerius metus gyveno Londone. Jis man paaiškino kaip iš oro uosto nuvykti iki ten, kur jis gyveno.
Įsikūriau viename mažame kambarėlyje, už kurį sumokėjau visus savo turėtus pinigus, todėl pradėjau aktyviai ieškoti kokios nors modelių agentūros. Kadangi už 300 svarų išsinuomojau kambarį tik 3 savaitėms, tai nutariau dirbti bet kokį darbą. Mano anglų kalba nebuvo tobula, todėl buvo daug sunkiau nei galvojau rasti darbą.
Pardavusi cigaretes (kurių pusę pati iš nevilties surūkiau) ir paskirsčiusi pelną visoms reikalingoms sritims, pamačiau, kad maistui galiu skirti tik 10 svarų, todėl teko kurį laiką valgyti puodelyje plikomus makaronus.
- Papasakok, kaip tau pavyko rasti tą pirmąjį savo darbą?
- Kreipiausi į įdarbinimo agentūrą, bet rugpjūtį Londone dar ne darbymetis, todėl jie neturėjo ko man pasiūlyti. Maniau, kad teks skambinti mamai ir prašyti nupirkti bilietą atgal į Lietuvą. Paskutinį savaitgalį prieš man išvažiuojant nusprendėm su draugais nueiti pasilinksminti į barą ar klubą. Visiškai atsitiktinai išsirinkom „Paper“ klubą, esantį „Piccadilly Circus“. Ten sužinojau, kad Londone atsidaro naujas labai geras klubas, į kurį aš esu kviečiama nueiti nemokamai. Sutikau, nes tikėjausi, kad naujas klubas ieškos darbuotojų. Nuėjusi susipažinau su klubo vadybininke, kuri man pasiūlė gana gerai apmokamą darbą: pasitikti žmones prie įėjimo ir palydėti juos iki jų užsakyto staliuko. Dirbti pradėjau jau kitą dieną!
- Kadangi esi iniciatyvi, tai tikrai turėjai pasiūlyti darbdaviams kokių nors naujovių. Ar visas tau kilusias idėjas pavyko sėkmingai realizuoti darbe?
- Tais metais ypač populiaru buvo dirbti tokį darbą: atvedi išvaizdžių panelių ar vaikinų į klubą ir už kiekvieną žmogų gauni maždaug po 10 svarų. Pagalvojau, kad nebūtų sunku užsidirbti papildomai išpopuliarinus tokį klubą tarp lietuvaičių, nes lietuvės tikrai gražios. Po kurio laiko pradėjau dirbti naujame klube, buvau paaukštinta pareigose, todėl sugalvojau su klubo savininko pagalba suorganizuoti lietuviams skirtų renginių, bet, deja, teko nusivilti: lietuviai nemėgsta leisti pinigų pramogoms, ateidavo apsvaigę nuo alkoholio, sukeldavo nemažai problemų ir net muštynių.
Paskutinį renginį organizavau anglams ir lietuviams su lietuvių diskotekų vedėjais „Flaxen Beats“, kurie taip pat gyvena Anglijoje, ir oficialiu „Gorillaz“ grupės diskotekos vedėju. Renginys buvo dar blogesnis: lietuviai ne tik mušėsi ir neleido pinigų, bet ir išgąsdino visus anglus savo rasistiniu nusiteikimu. Nuo to laiko nebebandžiau daryti jokių renginių lietuviams.
- Ar nuoskaudų modelio darbe taip pat teko patirti?
Miegojome viename dideliame kambaryje su dviaukštėmis lovomis ir turėjome tik vieną dušą, nes taip organizatoriai norėjo sukelti daugiau intrigų ir ginčų. Laidos žiūrovai laukdavo epizodo, kai teisėjai nuspręsdavo pakeisti dalyvių įvaizdį – dažniausiai šukuoseną. Aš į laidą atėjau šviesiais ilgais plaukais, o teisėjams atrodė, kad man tiktų labai trumpa kareiviška šukuosena. Niekada nenorėjau trumpų plaukų, todėl buvau labai nusivylusi ir verkiau visą dieną. Laimei, plaukai atauga! Jau dabar turiu tokio paties ilgio, stiprius ir sveikus, bet tamsius plaukus, kaip tada prieš laidą.
- O kaip tau susiklostė atranka?
- Buvau pirma lietuvaitė, per visą laiką patekusi į šou, todėl džiaugiausi, kad išlikau iki pat finalo. Iškart po laidos buvau nusivylusi, kad nelaimėjau, o teisėjai taip ir nepaaiškino, dėl kokių priežasčių pasirinko mano kolegę. Dabar, jau prabėgus beveik metams po laidos, galvoju, kad gal ir geriau, jog buvau antra: neturiu jokių įsipareigojimų niekam ir galiu rinktis, kokių darbų imtis, o kokių – ne.
- Per visą gyvenimo Londone laiką ne tik dirbai, bet ir studijavai. Ar šis etapas jau pabaigtas?
- Jau esu baigusi menų ir dizaino studijas, bet norėčiau dar nuo spalio mėnesio pastudijuoti grafikos ir medijų mokslus. Nors studijos nuo šių metų labai pabrango, tačiau tikiuosi, kad gausiu universiteto skiriamą stipendiją. Laikykit špygas!
- Ar lengva derinti studijas ir darbą?
- Šiuo metu, kol dar mokslai neprasidėję, visą savo laiką skiriu modelio darbui: fotografuojuosi žurnalams, vaikštau podiumu, filmuojuosi reklamose ir net keliuose filmuose (mano atliekami vaidmenys nėra pagrindiniai). Kai prasidės studijų metas, teks modelio darbą derinti su paskaitomis. Tai nėra taip jau lengva, bet tikrai įmanoma.
- Kadangi gyveni centrinėje Londono dalyje, tai vasaros olimpinių žaidynių šurmulio išvengti nepavyko. Ar buvai palaikyti lietuvių varžybose?
- Neturėjau laiko stebėti visų varžybų, tačiau stengiausi nepraleisti lietuvių pasirodymų per televiziją. Buvau nuėjusi pažiūrėti krepšinio varžybų į areną. Labai patiko žmonių pakylėta nuotaika ir teigiama atmosfera. Tik gaila, kad nelaimėjome tada... Bet didžiuotis, jog esu lietuvė galėjau.
- Kadangi jau turi gyvenimo svetur patirties, ar linkėtum jaunimui palikti gimtinę ir ieškoti laimės kitur?
- Tai yra kiekvieno individualus pasirinkimas. Nereikia bijoti važiuoti į užsienį, nereikia galvoti, kad emigranto gyvenimas yra labai sunkus – taip tikrai nėra. Mano visa šeima atsikraustė į Londoną ir neplanuoja grįžti artimiausiu metu. Baigus mokslus čia atsiveria didelės galimybės: ir karjera, ir valstybės palaikymas.
Manau, kad jaunam žmogui reikia iššūkių, veiksmo, gero darbo, deja, Lietuvoje tai gauti daug sunkiau. Esu įsitikinusi, jog Lietuva nėra bloga vieta gyventi, ji visada liks mano namais. Man visada bus smagu grįžti į Palangą ir aplankyti draugus, kurių, beje, jau nemažai gyvena Londone.
