Adomas prisimena, kad Azija jį traukė nuo seno. „Azijos šalys traukė jau nuo vaikystės. Iš filmų ir knygų buvau susidaręs įspūdį, kad Azijos istorija labai turtinga, saviti papročiai, įdomus kultūrinis gyvenimas. Man atrodė, kad pagal Rytų šalių tradicijas, nesvarbu ką darai, visur reikia siekti tobulumo. Daugelis vakariečių Kiniją įsivaizduoja kaip labai paslaptingą šalį. Prieš akis iškyla kovų menai, kaligrafija. Ankščiau galvojau, kad vakarų šalys per daug domisi žemiškomis vertybėmis, todėl stengiausi surasti kraštą, kur žmonės tradiciškai labiau rūpinasi dvasios tobulumu. Turbūt tai ir atvedė mane į rytus“, - sakė jis.
Kinijoje jau daugiau nei dvejus metus praleidęs Adomas į šią šalį dabar gali pažvelgti objektyvesniu žvilgsniu. Jam čia teko ne tik keliauti, darbuotis „Expo 2010“, studijuoti, bet ir iš arčiau susipažinti su pačiais kinais.
Ne visi studentai mokosi daug
Šiuo metu Šanchajuje esančiame Fudan universitete vaikinas studijuoja kinų kalbą ir kultūrą. Lietuvoje universitete nesimokęs vaikinas sako, jog palyginti, kokie yra švietimo sistemos skirtumai Kinijoje ir gimtinėje, jam nelengva.
„Be abejo, čia, kaip ir daugumoje Azijos šalių, švietimo sistemos pagrindas yra egzaminai. Vaikams nuo mažens tenka labai didelis krūvis. Jau ketvirtoje klasėje mokinukai, ruošdami namų darbus, užtrunka iki 11 val. vakaro. Ypač didelis dėmesys skiriamas tiksliesiems mokslams. Daugelis tėvų leidžia vaikus į užklasines pamokas. Pagrindinis tikslas – išlaikyti abitūros egzaminą, kuris nulemia galimybę mokytis universitete“, - pasakojo Adomas.
Vaikino teigimu, ypač sunkus kinams – pavasaris, kai mokiniai jaučia ypatingą spaudimą: „Pavasario gale prasideda egzaminų karštinė. Galima pamatyti daug žinių reportažų, visuomenėje jaučiama įtampa. Egzaminų metu, policija aptveria mokyklas, blokuojami įvairūs elektroniniai prietaisai. Mokyklose dirba gydytojai ir psichologai, padedantys nebeišlaikantiems įtampos mokiniams. Šis laikotarpis labai svarbus, nes nulemia ateitį tiek vaikams, tiek jų tėvams“.
Universitetas, kur studijuoja vaikinas, – vieta, į kurią taip pat gali patekti ne visi norintys: į jį priimama tik po dešimt kandidatų iš kiekvienos provincijos, į vieną vietą pretenduoja daugiau kaip šimtas žmonių. Vis dėlto, pasak Adomo, jau įstoję į universitetą kinai atsipalaiduoja.
„Kinijoje dalis jaunimo, tapę studentais atsipalaiduoja, nes jaučiasi atlikę gyvenimo pareigą. Mokosi labai pasyviai, nesidomi savo studijuojama sritimi, kurią dažnai renkasi pagal darbo perspektyvas arba tėvų reikalavimu. Toks įspūdis, kad visą gyvenimą mokėsi tėvų ar mokytojų verčiami, todėl neturi savo nuomonės, nežino, ko nori. Auditorijoje aiškiai skiriasi užsienio ir vietiniai studentai. Užsieniečiai paprastai klausia: „Kodėl turime mokytis šituos dalykus? Ką mums tai duoda?“, - sakė Adomas. - Kinai dažniausiai klausia: „Ar šitie dalykai bus egzamine?“. Jeigu dėstytojas liepė, vadinasi, mokytis reikia. Be abejo yra ir išimčių. Pastarieji skirtumai ypač jaučiami ką tik įstojus į universitetą. Kinijoje dabar bandoma keisti mokslo sistemą. Daug studentų ir dėstytojų ieško kitų mokymo ir mokymosi metodų“.
Kilmė lemia sąlygas
Pasak Adomo, Kinija – ta šalis, kur itin svarbu, iš kur esi kilęs. Tai lemia ir tai, kokios galimybės suteikiamos žmogui.
„Visos Kinijos gyventojai yra diferencijuojami pagal taip vadinamą Hukou. Tai dokumentas, patvirtinantis gyventojo kilmę ir gyvenamą vietą. Jis labai svarbus ir daro įtaką daugelyje gyvenimo sričių. Pavyzdžiui, Šanchajaus pensininkams viešasis transportas yra nemokamas, tačiau žmonėms iš kitų provincijų Šanchajuje tokios nuolaidos nėra, senatvės pensija yra daug didesnė Šanchajaus ar Pekino gyventojams, palyginus su kitų miestų. Taip pat panašius dalykus galime matyti švietimo, medicinos ir įdarbinimo srityje. Kinija yra didelė šalis, skirtingi regionai nevienodai išsivystę, tokiu būdu yra kontroliuojami žmonių srautai“, - sakė jis.
Tokios pačios taisyklės galioja ir stojantiems į universitetus. „Jeigu žmogus turi Šanchajaus arba Pekino Hukou, jam nėra labai sunku įstoti į vietinį universitetą. Jam sudaromos visai kitokios sąlygos ir stojamieji egzaminai“, - paaiškino Adomas.
Jis sakė, jog kinai teigiamai žvelgia ir į užsieniečius. „Kinai visada vertina užsienietį, mokantį vietinę kalbą. Bet ir patys dabar labai stengiasi ir mokosi anglų kalbos. Neretai galima išgirsti kiną, bandantį kalbėti angliškai, o užsienietį - kiniškai. Kartais toks dialogas skamba juokingai“, - šnekėjo vaikinas.
Su kitataučiais bendrauti nesudėtinga
Nors dažnai kitose šalyse gyvenantys lietuviai skundžiasi, kad su Azijos šalių piliečiais jiems bendrauti sudėtinga, Adomas sako su kinais susikalbantis lengvai. Taip, jo manymu, yra todėl, kad jis moka kalbą - gali susišnekėti net trimis kinų kalbos dialektais.
„Kinai yra tolerantiški žmonės, mėgsta užsieniečius. Galbūt kažkas patiria bendravimo sunkumų dėl kalbos barjero. Mano nuomone, nemokant kalbos bet kokios šalies kultūra atrodo svetima. Bendraudami kinai dažnai stengiasi kalbėti apie problemą netiesiogiai, ypač apie tai, kas gali būti nemalonu pašnekovui. Tokiu būdu kalboje atsiranda daug frazių ir išsireiškimų, pakeičiančių pernelyg tiesmukus žodžius. Tik pradėjus mokytis kinų kalbos, tai yra gana didelis iššūkis“, - sakė jis.
Vienas iš būdų kinų kultūroje reikšti draugiškumą – per maistą. „Kinai labai svetinga tauta. Jei esi pakviestas į namus, visada būsi pavaišintas pietumis, kuriuos dažnai sudaro daug patiekalų. Skaniai pamaitinti svečią yra ne tik pareiga, bet ir garbė. Jei valgoma restoranuose, sąskaitą apmoka tas, kas kviečia pietauti. Mokėti kiekvienam už savo maistą nėra labai priimtina. Jei buvai pakviestas papietauti, dera vėliau ir pačiam vaišinti. Taip palaikomi geri santykiai tarp draugų ir darbo kolegų. Kinijoj žmonės labai didelę reikšmę skiria maistui. Dažnai net ir verslo posėdžiai rengiami restoranuose. Tokioje aplinkoje užsieniečiams neretai sunku prisitaikyti, nes restoranuose gana triukšminga. Bet pagal kinų mąstyseną, kuo triukšmingesnis restoranas, tuo geresnis. Jei čia lankosi daug žmonių, vadinasi geras maistas, maloni aplinka“, - sakė jis.
Kultūriniai skirtumai santykiams netrukdo
Vaikinas apie šalies gyventojus išmano nemažai, nes pats, kitaip nei daugelis užsieniečių, su jais nemažai bendrauja. Taip yra ir todėl kad jo paties mergina – kinė. „Mano merginos tėvai neprieštarauja, kad aš užsienietis, tačiau nėra labai patenkinti mano finansine padėtimi, todėl, kad aš, kaip ir dauguma jaunų žmonių, neįperku buto Šanchajuje“, - kalbėjo jis.
Pasak Adomo, vaikino finansinė padėtis – vienas svarbiausių dalykų Šanchajuje kuriant santykius su kine.
„Kinų tradicijos vyrą įpareigoja suteikti šeimai gyvenamą plotą. Negalima kurti šeimos ir gyventi nuomojamame bute. Šanchajuje nekilnojamasis turtas - vienas brangiausių pasaulyje. Vieno kambario butas čia gali siekti iki 1,5 milijono juanių. Taigi jaunam vyrui, gaunančiam 10 tūkst. juanių, apie 4000 litų, algą, tai dažnai didelė našta visam gyvenimui, mokant paskolą bankui. O kur dar „siao šun“, vestuvės? Daug įdomių, perspektyvių jaunuolių gyvena vieni, nes šeimą kurti per didelė prabanga“, - šnekėjo jis.
Adomas paaiškina, kad „siao šun“ - specialus kinų terminas, apibūdinantis vaikų ir tėvų santykį, kai pastarieji laikomi aukščiausia vertybe: „Pagal kinų papročius vyras turi suteikti finansinį pagrindą šeimai: nupirkti butą, suorganizuoti vestuves. Jaunikis uošviams duoda pinigų už žmoną. Tai kažkas panašaus kaip Artimųjų Rytų kraštuose. Tiktai čia sakoma, kad vyras duodamas pinigus tokiu būdu išreiškia „siao šun“ - pagarbą jaunosios tėvams. Taip pat patvirtina, kad turi tvirtą materialinį pagrindą“.
Jis pasakojo, kad pinigai gero tono ženklu laikomi ir kitais atvejais: „Pavyzdžiui, Naujųjų metų dieną šeimos nariai vieni kitiems dovanoja raudoną vokelį su pinigais. Taip pat ir per gimtadienius bei vestuves. Lankant ligonį nešamas taip pat ne tik vaisių krepšelis, bet ir raudonas vokelis su pinigais. Vakarų šalyse dažnai nemandagu dovanoti pinigus, ypač artimiems draugams. Čia pinigai - pagarbos ženklas“.
Vaikinas sakė pastebėjęs, kad kuriant šeimą labai svarbūs lyčių skirtumai – kitaip nei Vakarų Europoje, jo teigimu, Kinijoje vyras turi būti viršesnis už moterį finansine, išsimokslinimo prasme.
„Panašiai kaip Indijoje, santuoka gali būti tik tarp vienodos kastos partnerių. Vakaruose moterys kovoja už lygybę, tuo tarpu Kinijoje moterys pripažįsta vyrą kaip stipresnį visuomenėje. Tačiau situacija keičiasi ir vis daugiau moterų turi labai aukštą išsilavinimą. Bet vyrams vis sunkiau būti „didesniems“ už jas“, - paaiškino Adomas.
Jis juokavo, kad Šanchajuje populiarus anekdotas, jog žmonės būna trijų lyčių: vyras, moteris ir mokslų daktarė. „Tokiai moteriai labai sunku surasti tinkamą gyvenimo partnerį, kuris „viršytų“ ją. Daug vienišų vyrų, neatitinkančių moterų reikalavimų, daug vienišų moterų, kurios priartėjo prie „neįperkamosios“ ribos. Per pastaruosius dvidešimt metų Kinijos ekonomika vystosi greičiau nei žmonių mąstymas ar pažiūros. Daugelis ankstesnių tradicijų labai stipriai varžo jaunų žmonių laisvę. Tikiu, kad per ateinančius dvidešimt metų situacija keisis“.