Ko gero, ne vienas skaitėte Lietuvos virtualiojoje spaudoje panegirikas pačiam renginiui, jo organizatoriams. Taip, renginys iš esmės vykęs. Vadinčiau jį, net ganėtinai vienu sąmoningiausių nūdienos renginių, skirtų jaunimui po Lietuvos padange: nustebino, kad saulei pasiekus zenitą, nesimatė girtų jaunuolių, besimėtančių patvoriais (o tai dažnas vaizdelis lietuvaičių susitikimuose), o juk keturias dienas ištisai švęsdamas vis tiek kažkaip išsiduotum.

Ne, jie lakstė nuo palapinės prie palapinės, kur daugiau ar mažiau žinomi dėdės ir tetos dalinosi išminties perlais. Panašu, kad susirinko reiklesnis jaunimas, gi pasaulio lietuviai, kurie susimokėję lietuviškame kontekste nemažą bilieto kainą, norėjo kažko daugiau negu plotelio pievoje prie alaus kranelio. Norisi šiek tiek kritiškiau pažvelgti į šią keturių dienų fiestą, tačiau bet kokia kritika yra sutinkama labai priešiškai, na ir tegul. Visiem patogus nebūsi, o jei esi – „think twice“.

„Pasaulio lietuviai“ – šitas darinys šio renginio kontekste, nereiškė emigravusio ir svetur kuriančio, dirbančio, gyvenančio jaunuolio, mano supratimu, tai buvo siejama su globaliai mąstančiu lietuvaičiu, nesvarbu ar tu gyveni Kupiškyje, ar jau kelinti metai kuri save ir savo gyvenimą ten, kažkur Niujorke, ar Londone, ar Bergene.

Tai iš esmės sveikintinas pokytis mūsų sąmonėje, tačiau turinio prasme - tai labai skirtingi dalykai. Kartais net atrodė, kad čia vyko naujųjų lietuvių susitikimas, kurie sugalvojo sau naują vardą – pasaulio lietuviai. Bet tai tik šio renginio kontekste, nes mes puikiausiai žinome, kad Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga ar Pasaulio lietuvių bendruomenė iš esmės vienija išeiviją, atstovauja jų tikslams ir interesams, o dabar pasirodo skatina ir „lokalinį globalumą“. Sveikintina.

Renginio metu jaučiau ore tvyrant idėją, kad likti Lietuvoje yra didvyriška, o štai išvažiuoti yra lengva. Mat ir Lietuvoje gyventi galima. Mat jeigu dirbi Lietuvoje, tai ir čia užsidirbi. Ir išvažiuoja neva ten tie, nesugebantys ar lengviausio sprendimo ieškantys, į tą Stebuklų šalį, kur laukiama išskėstomis rankomis. Nejaugi?

Ir tai klaikiai erzino. Savo šalį palieka drąsūs žmonės, kurie ryžtasi palikti savo komfortą zoną – šeimą, draugus, iki gyvo kaulo pažįstamą darbas-namai maršrutą. Kurio iš jūsų Norvegijoje taip laukė? Vienetų. Dauguma, tikiu, savo druskos pūdą suvalgė, kad turėtų, tai ką turi šiandien – mokosi dienomis, dirba naktimis, investuoja į norvegų kalbą, kovoja ir keičia ne pačius palankiausius stereotipus, apsivijusius mūsų šalį užsienyje, ypatingai čia Norvegijoje.

Taip, kalbu apie ambicingą jauną žmogų, kuris turėjo tikslų, tiek gyvendamas Lietuvoje, tiek išvykęs į Norvegiją, o ambicingumas, darbštumas bei kantrybė – mūsų koziris. Ir tai nesikeičia. Jaunas žmogus išvažiuoja ne tik dėl finansinio stabilumo, bet ir savirealizacijos ten, kur jaučiasi motyvuojamas, kur jaučia augimo perspektyvą. Tačiau išvykus į svečią šalį, prieš šokant tango, dar reikia išmokti vietinio folkloro ir klumpakojų.

Ironiška, kai jaunuolį skatina likti ir studijuoti Lietuvoje žmonės, kuris savo atžalas išlydi į bene „prestižinius koledžus“ londonuose, amerikose. Tai amoralu. Taip negalima. Quod licet Iovi, non licet bovi? Kas neleidžiama Jupiteriui, leidžiama jaučiui?

Manding tegu tie varguoliai studijuoja už sunkiai akreditacijas gaunančiuose universitetuose, o mes „Lietuvos elitas“ išsiųsime juos kuo toliau nuo čia, siekti kokybės. Susitikime kalbėjusi R. Dargio dukra I. Dargytė, pastebėjo, kad Lietuvos jaunimas labai pasimetęs, jis nežino, kur eiti, ką daryti, jo motyvacija „drugna“, palyginus su tarptautinę patirtį turinčiais bendraamžiais. Ieva skatino lietuvaičius išlikti ambicingais ir smalsiais. Manau, tą ir daro, neva „nutekėję Lietuvos protai“.

Emigravęs lietuviškas jaunimas, „protų nutekėjimai“ nebuvo renginio tema, todėl jos nevystysiu ir šiame laiške. Nors prisipažinsiu, važiavau būtent to – pokalbio, dialogo, galų gale nutiesto tilto – tarp Lietuvoje likusio ir išvykusio Lietuvos jaunimo.

Tikėjausi išgirsti mūsų didžių dėdžių ir tetų vizijas ir strategijas, kaip jie įsivaizduoja Lietuvos ateitį, o ne jų sveikinimus susitikimo proga, kai šalį taip gausiai palieka jauni žmonės – pats vertingiausias Lietuvos kapitalas. Ir tada, kai ekonominiai faktoriai nebėra pasiteisinimas. Norėjau dialogo, o ne pastatytų žymių žmonių, kurie pasipasakotų apie savo aukso kapšelius, ir tai, kaip jie žino, ką tau daryti, ir kas tau geriausia.

Dėl didelės gausos pranešimų, nebuvo laiko diskusijoms. Bet argi diskusija, nuomonių apsikeitimas neturėtų būti pagrindinė ašis, kurianti susitikimams pridėtinę vertę? Tikiuosi ir linkiu organizatoriams susikoncentruoti ir giliau į viską pažiūrėt. Geriau mažiau, bet kokybiškai. Taip, tai pirmas toks renginys, duokdie, kad antras, trečias ar ketvirtas renginys augtų ir šita idėja būtų tobulinama vardan tos Lietuvos, nes idėja graži.

Bet kol kas tik tiek. 200 hektarų plote paleistų 3000 jaunuolių ne tik, kad sunkiai susitinka, jau nekalbu apie pokalbį ir kažkokių bendrų idėjų ar projektų generavimą. O gal Lietuvai naudinga, kad protingi žmonės nesusitiktų?

Masių ir linksmybių kultūra, kaip koks puikiausias anestetikas numalšina dyglius ir viskas faina. Mačiau prezidentę, prasilenkiau su Juozuku (Juozu Statkevičiumi), vos neatsitrenkiau į Vladimirą Romanovą, o kur dar zuokai, šimašiai ir masiuliai! Jeigu tik tai yra svarbu, velniop, tuščia tos kalbos. Vietinių stabukų ir narcizų susireikšminimas man neįdomus.

O kur dar tokie pasisakymai, kaip strėlės išvykusiems, dvigubos pilietybės ir elektroninio balsavimo kontekste – „Ką jie žino apie Lietuvą, ten gyvendami (V. Rachlevičius)“. Ką tai turėtų reikšti? Žino, ir galbūt net daugiau, negu tie, kurie Lietuvoje likę. Argi ne? Taigi artėja Seimo rinkimai, nenoriu kartoti tos minties, kad „susidomėjimas“ Lietuvos ateitimi ir jos žmonėmis aktyviausias būtent šiame laikotarpyje. O kodėl taip yra, tau aiškinti nereikia.

Nepaisant klaikios valdžios, vardan mūsų šalies, aš visgi skatinu šių metų rinkimuose tau nelikti apolitiškam. Balsuok už tą, kuriuo tiki. Žinau, nedaug ten tokių yra. Bet „change gonna come“, lėtai, bet jis bus. Prof. Vytautas Landsbergis susitikime iškėlė mintį: „Duokdie 50 iš čia atvykusių pasaulio lietuvių patekti į Seimą, argi ne pokytis? Sukurkite Pasaulio lietuvių partiją, kuri „tamsumas prašalina“. Jaunimas minutę susimąstė. Taip, ne žodžiais, o darbais mes tėvynę mylim. Taigi ir tokie susitikimai turi būti prasmingi ir nešantys kažkokį rezultatą, o ne „save parodyk ir kitus pamatyk“.

Žodžiu, čia toks minčių srautas, sėdint oro uoste ir laukiant lėktuvo į Oslą. Žinokite, gera grįžti. Nors kažkas sako, kad visur gerai, kur mūsų nėra, aš sakau, kad gerai ten – kur esame. Juk viskas mūsų rankose. Rankose, kurios kuria. Dirba. Rankose, kurios nėra nuleistos. Patiko Roko Masiulio, „Klaipėdos naftos“ generalinio direktoriaus išsakyta mintis: „Visada daryk daugiau, negu tavęs prašo. Ir niekada nesiskųsk. Jeigu darysi tik tiek, kiek tavęs vadovas paprašė ir dar burnosi, kad paprašė daugiau – tavo karjeros kelias baigtas.“

Taigi, darykime viską, ką galime, su tuo, ką turime, ir ten kur esame. Jei jaunas žmogus leidžia sau augti – tai sveikintina, ir nesvarbu, kur šis procesas vyksta, pas mamą kieme ar Norvegijoje. Nesustokite ir nesiliaukite kopę. Grįžti visada galima, jeigu tik pakankamai nori. Visiems niekada neįtiksi. Svarbiausia įtik sau.

Jei norite pasidalinti savo nuomone šiuo klausimu, siųskite tekstą adresu delfi@delfi.lt.