Dulkantis diplomas
Baigiau Vilniaus aukštesniąją elektronikos mokyklą, kur įgijau techniko-matematiko-programuotojo specialybę. Ir tuo metu, ir dabar, manau, ji vis dar perspektyvi. Nors niekada neteko dirbti pagal profesiją, kiekvienos studijos ir mokslai žmogui ką nors duoda, o gyvenimas parodo, kam esi tinkamesnis ir kur nuves tavo kelias.
Gyvenimas už Atlanto iškeistas į salą
Į Angliją atvykau prieš beveik penkiolika metų. Iš esmės tai buvo ieškojimas ko nors nauja. Lietuvoje dalyvavau nekilnojamojo turto versle, dirbau vienos įmonės direktore. Pagrindiniai mūsų klientai buvo Amerikos lietuviai. Manau, būdama 25 metų jau buvau nemažai pasiekusi.
Tuo metu, kai pradėjau galvoti apie užsienį, šalį buvo apėmusi Rusijos krizė. Tai smarkiai paveikė Lietuvos nekilnojamojo turto rinką. Turėjau minčių ir troškimą išvykti į Ameriką, tačiau pasirinkau Angliją – gal dėl to, kad arčiau.
Pagrindiniai mano tikslai buvo pažinti gyvenimą užsienyje ir įgyti verslo patirties. Tikrai nemaniau, kad užtruksiu taip ilgai. Kaip ir daugeliui lietuvių, atrodė, kad išvykstu tik pusmečiui ar metams. Vis dėlto jau 15 metų gyvenu Jungtinėje Karalystėje.
Kaip ir dauguma, pradėjau nuo nekvalifikuoto darbo. Tiesiog tikėjau, kad jeigu žmogaus likimas kitoks, jis vis tiek ką nors pasieks gyvenime. Žingsnis po žingsnio ėjau į priekį ir po metų sunkaus darbo įžengiau į nekilnojamojo turto sritį. Tai buvo pirmas mano verslas – juo užsiėmiau 5 metus. Vėliau įkūriau dešimties parduotuvių tinklą „Smiltė“, o galiausiai duris atvėrė restoranas. Šį mėnesį švęsime jau penktą „Smiltės“ gimtadienį. Kol kas tai yra vienintelis mano verslas.
Neišvengiama netektis ir pirmieji „Smiltės“ žingsniai
Atėjo laikas, kai reikėjo rinktis ir priimti sprendimą. Negalėjau savęs padalyti tarp darbų, todėl parduotuves pardaviau, o pati pasinėriau į restorano veiklą. Juo labiau kad tuo metu restoranas buvo tikrai pelningesnis nei parduotuvės – lietuviškų parduotuvių radosi vis daugiau, o restoranų beveik nebuvo. „Smiltė“ buvo vienas pirmųjų Londone. Pirmiausia teko išsinuomoti ir suremontuoti patalpas. Labiausiai susirūpinimą kėlė klausimas, ar gausime restoranui leidimą. Patalpos turėjo atitikti visus tokiai veiklai keliamus reikalavimus. Rizikavau išsinuomodama patalpas, kai dar neturėjau leidimo, bet po gero pusmečio pavyko jį gauti ir sparčiu tempu prasidėjo įkūrimo darbai.
Lietuviai yra tikrai reiklūs ne tik maisto ir aptarnavimo kokybei, bet ir interjerui. Bandžiau sukurti ypatingą aplinką ir manau, kad pavyko. „Smiltės“ restoranas duris atvėrė praėjus metams nuo pirminės idėjos gimimo. Restorano pavadinimą lėmė parduotuvės, kurios taip pat buvo taip pavadintos.
O štai parduotuvių pavadinimas buvo pasirinktas atsitiktinai. Tikrai nekankino ilgi apmąstymai ar dvejonės. Patraukė gražus lietuviškas žodis, kuris asocijuojasi su mūsų pajūriu.
Tikslingai nesirinkau nei vietos, nei rajono. Tiesiog šalia šeštos „Smiltės“ parduotuvės buvo laisvos patalpos. Po 3 metų restoraną praplėtėme – panaudojome buvusios parduotuvės patalpas. Taip jau sutapo, kad restoranas yra parankioje vietoje – Rytų Londone, kuriame gyvena daug lietuvių.
Lietuviškų cepelinų skonis Londone
„Smiltės“ valgiaraštį sudarė pirmoji virtuvės šefė, savo srities profesionalė, Lietuvoje sukaupusi didelę patirtį. Ji dirbo metus ir suformavo pirmą lietuvišką „Smiltės“ skonį. Dar prieš atverdama restorano duris išragavau kiekvieną valgiaraščio patiekalą.
Valgiaraštį nuolat tobuliname ir per metus atnaujiname du kartus. Dauguma maisto produktų, t. y. prieskoniai, grietinė, sviestas, miltai, yra lietuviški. Nelietuviški – pienas, mėsa, daržovės. Spendimą rinktis britiškus produktus lemia paprasta priežastis – neturime lietuviškų mėsinių. Na, o šaldytų gaminių kategoriškai nenaudojame, renkamės tik šviežius. Visus penkerius metus dirbame su konkrečia anglų mėsine, kuri kelis kartus per savaitę tiekia mums šviežius gaminius.
Dauguma mūsų klientų – lietuviai, dar ateina nemažai ukrainiečių, latviu, rusų ir kitų tautybių žmonių. Lietuviai, kuriantys šeimas su kitataučiais, renkasi „Smiltę“ vestuvių šventei. Populiariausias patiekalas tarp tautiečių – cepelinai. Taip pat mėgstami mėsos patiekalai, pavyzdžiui, karbonadas. Negalėčiau palyginti lankytojų pagal tautybes, tik pagal asmenines savybes: vienam yra viskas gerai, kitam – viskas blogai.
Direktorės kėdė iškeista į darbą bare
Šiuo metu restorane dirba 4 samdomi darbuotojai: 2 – virtuvėje, 2 – bare. Aišku, ir aš pati. Savaitgaliais dar dirbu prie baro, priimu užsakymus, derinu banketų valgiaraštį. Žinoma, daugiausia laiko bendrauju su klientais planuodama jų šventes. Visas savo keliones planuoju nuo sekmadienio iki ketvirtadienio, kad nuo penktadienio, kai sulaukiame didžiausio lankytojų skaičiaus, būčiau restorane.
Manau, savo versle privalai būti ir dalyvauti. Blogai jaučiuosi, jeigu turiu išvykti savaitgalį. Atrodo, kad be manęs viskas sugrius. (Juokiasi.) Kai turėjau pirmąsias lietuviškas parduotuves, o jų vadybininkai buvo samdomi, net prekes į lentynas dėliodavau pati. Norėdavau prie visko prisiliesti, atrodydavo, kad niekas geriau už mane to nepadarys.
Nemanau, kad tai labai teisingas požiūris, nes reikia pasitikėti žmonėmis ir suteikti darbo vietą, bet šiuo metu yra, kaip yra. Kai turėsiu dar vieną restoraną, viena negalėsiu visko aprėpti, todėl tikrai samdysiu vadybininką.
Nenormuotos darbo valandos
Mano rytas visada prasideda vėlai. Keliuosi apie 9 valandą, o miegoti einu paryčiais – trečią ketvirtą, nes daugiausia laiko praleidžiu restorane. Iš ryto pirmiausia atsakau į begalę skambučių, dažniausiai susijusių su produktų užsakymais, rezervacijomis ar susitikimais. Dieną organizuoju sklandų restorano darbą, vakarais susitinku su klientais ir planuoju jų šventes, dirbu administratore. Restorane būnu iki darbo pabaigos.
Mano darbo valandos tikrai nenormuotos, nes vienas didžiausių šio verslo uždavinių – kad klientai būtų patenkinti ir laimingi. Pati dažniausiai valgau tik savo restorane ir jau sunkiai prisimenu, kada pastarąjį kartą maistą ruošiau namuose. (Šypsosi.)
Brangus verslas su pranašumais
Ko gero, kiekvienas žmogus supranta, kad restoraną įkurti nėra pigu. Kalba sukasi tikrai ne apie dešimt ar dvidešimt tūkstančių svarų sterlingų. Tam reikia žymiai daugiau. Taip pat atidarius restoraną užgula tokie mokesčiai, kurių visiškai nesitiki: trys skirtingos muzikos licencijos, nors transliuojame lietuvišką televiziją, turime mokėti ir už anglišką. Be to, elektros, dujų, šiukšlių išvežimo ir business rate (verslo mokestis), be ko neapsieisi.
Jeigu kalbame apie pajamas, galiu pasakyti, kad kiekvieno žmogaus poreikiai skiriasi. Aš galiu sau leisti gyventi apartamentuose, turėti prabangų automobilį, atostogauti – pragyvenimui pakanka. Tačiau jokiais būdais negaliu sustoti ir atsipalaiduoti. Visas mano laisvalaikis – trumpos atostogos šiltuosiuose kraštuose ar apsilankymas gimtinėje, prisitaikant prie restorano veiklos aplinkybių.
Lankytojai ir konkurentai
Mažiausiai klientų sulaukiame per pirmas sausio ir rugpjūčio savaites – po švenčių ir atostogų metu. Iš esmės klientų niekada netrūksta, savaitgaliais visada turime banketų. Tokiam nedideliam restoranui penki banketai per savaitę tikrai nėra blogai. Aišku, tam įtakos turi atskira banketų salė ir lauko kiemelis. Šiuo metu jau rezervuota pusė vasaros laiko.
Klientai apie mus sužino iš mūsų interneto svetainės, taip pat lietuviškų ir rusiškų spaudos leidinių. Šiuo metu labai gerai veikia reklama socialiniame tinkle „Facebook“. Tam, kad žmogus pamėgtų neseniai atidarytą anglišką restoraną, reikia mažiausiai pusės metų įdirbio. Su lietuviškais restoranais yra kiek kitaip – vos atidarius naują restoraną, visi lietuviai į jį ir eis.
Pradžioje kiekvienas naujas restoranas būna sausakimšas, o vėliau žmonės atsirenka pagal vietą, maistą ir bendrą įspūdį. Nors visų valgiaraščiai panašūs, virtuvių šefai ir skonis skiriasi. Taigi didžiausi mūsų konkurentai yra nauji restoranai, nors po kurio laiko viskas grįžta į savas vietas.
Mes pirmieji pradėjome organizuoti lietuvių atlikėjų koncertus Anglijoje. Dar mažame „Smiltės“ restorane pirmą kartą koncertavo Radžis. Žinoma, mūsų pavyzdžiu pasekė kitos maitinimo įstaigos, todėl dabar tai nėra toks veiksmingas ginklas kovojant su konkurentais.
Moters verslininkės dalia
Būti verslininke moterimi Londone nėra labai lengva, nes tenka savarankiškai priimti tiek vyriškus, tiek moteriškus sprendimus. Tačiau gyvenimas yra toks – einu į priekį, stengiuosi ir mokausi. Jeigu grįžčiau į praeitį, tikrai vėl imčiausi šio verslo, nes jis pateisino lūkesčius.
Kokia mano verslo sėkmės paslaptis? Jeigu tai yra sėkmė. (Šypsosi.) Tikrai labai sudėtingas klausimas, bet man atrodo, kad kiekvieno verslo sėkmė yra meilė. Jeigu tu dievini savo darbą, verslą ir atiduodi visą save, jis turi sulaukti sėkmės.
Artimiausi planai – plėstis. Ar tai įvyks, parodys laikas. Reikia ne tik tobulinti ir plėsti „Smiltę“, galvoju ir kaip įkurti naujų restoranų.
Patarimas svajojantiems apie nuosavą restoraną
Iš visiškai nepažįstamų žmonių sulaukiu nemažai elektroninių laiškų, kuriuose klausiama, nuo ko pradėti, kur gauti leidimus ir panašiai. Nepažinus gyvenimo Anglijoje ir nesusidūrus su šios šalies verslo sąlygomis tai padaryti yra be galo sunku. Patirties trūkumas – dar viena kliūtis.
Ypač verta pamąstyti, ar užteks lėšų, o be tokio darbo patirties to apskaičiuoti beveik neįmanoma. Kadangi konkurencija yra didelė, reikėtų turėti unikalią restorano koncepciją.
Grįžus į Lietuvą širdis visuomet džiaugiasi
Svarstau galimybę grįžti į tėvynę, bet visada prieinu išvadą, kad, ko gero, niekada negrįšiu. Kaip ir minėjau, skirtinguose miestuose gyvenau po 15 metų. Ko gero, norėčiau likti visam laikui Anglijoje, bet tai nėra galutinis mano atsakymas, nes nežinau, kur gali nunešti likimas po penkerių, dešimties ar penkiolikos metų...
Vidutinė restorano savaitė
Darbuotojų skaičius: 4
Klientų skaičius: 200–250 (priklauso nuo banketų užsakymų)
Vieno kliento išlaidos: 15–50 svarų sterlingų
Pajamos: 6 000–9 000 svarų sterlingų
Išlaidos: 3 000–5 000 svarų sterlingų
ANONSAS: "Šiaulių mafijos verslas, kaimiečio utopija ar sumanaus otimisto planas?" ir "Dvylikos žinomų verslininkų kelio pradžia" ieškokite "bzn start" gegužės mėnesio verslo žurnalo numeryje.