Britai buvo pašiurpę

Vaikinas buvo socialiai nedraustas, tačiau sunkiai susirgusį jį priėmė į vieną Londono ligoninę. Ten medikai greitai išsiaiškino, kad žmogus infekuotas ŽIV, ir ketino siųsti gydytis į Lietuvą.

Vaikinas, matyt, paaiškino, kad parsiųstas į tėvynę greičiausiai mirsiąs gatvėje badu, o apie gydymą net nesvajojąs.“ Anglai, kurių šalyje ŽIV infekuotieji ne tik geriau gydomi, bet gauna daugiau garantijų, jaunuoliu nepatikėjo. „Tada Londono socialinės tarnybos darbuotoja susisiekė su manimi.

Pirmas jos klausimas buvo: „Ar tikrai pablogės jaunuolio gydymo ir gyvenimo sąlygos, jei bus išsiųstas į Lietuvą gydytis?“ Kad ir kaip buvo gėda, teko atsakyti „Taip“, – prisipažino N.Maleckienė. Be to, anglai klausė, ar Lietuva suteiks infekuotajam socialinį būstą kaip neturinčiam kur gyventi. Gydytoja papasakojo apie didžiulę bendrą eilę socialiniams būstams, kurioje net sveikieji pastogės laukia metai iš metų. „Galiausiai manęs paklausė, kokio dydžio pašalpą infekuotasis gaus grįžęs ir ar galės iš jos prasimaitinti bei susimokėti už būsto nuomą. Atsakiau, kad gautų šiokią tokią invalidumo išmoką, turėtų grįžti labai prastos sveikatos būklės. Tačiau ar jam pakaks pinigų pragyventi, neaišku. Po šių atsakymų anglai lietuviui suteikė ilgalaikį prieglobstį ir ėmė juo rūpintis“, – sakė N.Maleckienė, kuriai teko kaisti iš gėdos, atskleidžiant tiesą apie infekuotųjų ŽIV situaciją tėvynėje.

Vilniuje apsilankęs Rytų Europos ir Azijos ŽIV pacientų organizacijų tinklo (ECUO) vadovas Vladimiras Živtiakas pareiškė, kad „nors Lietuva yra ES narė, ji atrodo prasčiau nei kai kurios Azijos šalys“.

Sulaukė medikų patyčių

O vieną jauną kūdikio besilaukiančią ŽIV infekuotą porą pasitraukti į Vakarus privertė Lietuvos medikų patyčios. „Lietuvoje ŽIV pasirodė prieš 20 metų, bet tiek laiko medikams nepakako suvokti, kad su ŽIV infekuotais pacientais jie turi elgtis taip pat, kaip su visais. Neištvėrusi patyčių jauna šeima emigravo į Airiją“, – pasakoja N.Maleckienė. Prieš palikdami tėvynę, jauni žmonės parašė skundą Bioetikos komisijos pirmininkui.

2009-ųjų spalio 23 dieną greitosios pagalbos automobilis dėl gresiančio priešlaikinio gimdymo į Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Moterų klinikos priėmimo skyrių atvežė jauną vilnietę, kuriai ėjo 31 nėštumo savaitė.

„Gydytoja mane apžiūrėjo ne viena, su ja buvo grupė medicinos studentų ar rezidentų, – skunde rašė nukentėjusioji. – Gydytoja, visiems girdint, ėmė moralizuoti dėl mano pasiryžimo gimdyti kūdikį, mat esu infekuota ŽIV.“ Pasak skundo autorės, gydytoja sakė, kad pasiryžusi gimdyti moteris daro nusikaltimą, ir su neslepiama ironija paklausė, kas augins jos pagimdytus vaikus. „Kai atsakiau, kad vaikus auginsiu pati, replikavo, kad nesuvokiu, kokia liga sergu, – skunde dėstė būsima gimdyvė. – O man atrodo, kad taip kalbanti medikė pati nesuvokia, kas yra ŽIV infekcija, nes ji iš anksto pasmerkia ŽIV infekuotus žmones.“

Nėščioji buvo paguldyta į minėtos ligoninės Akušerijos patologijos skyrių, bet kitą dieną išleista. „Tebesijaučiau blogai, skaudėjo pilvo apačią ir retėjo vaisiaus judesiai, todėl nuvykau konsultacijos į Vilniaus gimdymo namus, kur buvau tikrai maloniai priimta, o konsultavusios medikės elgėsi nepriekaištingai“, – džiaugėsi skundo autorė. Bioetikos komiteto pirmininko ji prašė „užkirsti kelią ŽIV infekuotų asmenų diskriminavimui Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Moterų klinikoje“, taip pat atkreipti dėmesį į tai, kad „buvo žeminama pradedančiųjų ar būsimų gydytojų akivaizdoje“. Moteris teigė, kad skųstis ryžosi priversta aplinkybių, nes „su diskriminuojančiu medikų elgesiu minimoje klinikoje susidūrė ir 2008 metais“, kai gimdė pirmą kūdikį.

Ką veikia AIDS centras?

ŽIV infekuotuosius ir sergančiuosius AIDS vienijančios asociacijos „Pozityvus gyvenimas“ vadovas Jurgis Andriuška žurnalistei teigė nežinąs, ar iš tiesų Lietuvoje blogiau nei Azijoje ar Afrikoje, tačiau „korupcija įsišaknijusi ne mažiau nei Afrikoje. Valdininkai pirmiausia žiūri naudos sau ir nesusimąsto, kad laiku nenustatytas ŽIV infekcijos atvejis ateityje gali sukelti problemų ne tik sergančiajam, bet ir jo partneriams, artimiesiems bei skaudžiai atsiliepti valstybės ekonomikai.“

„Prie Vilniaus savivaldybės vyko akcija, kurios metu norintieji galėjo pasitikrinti dėl hepatito C, – apie neseniai vykusį renginį pasakojo J.Andriuška. – Tikrai labai svarbi ir reikalinga akcija, tokių turi būti kuo daugiau! Ten pasirodžiusiam Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktoriui Sauliui Čaplinskui uždaviau jį suerzinusį klausimą. Paklausiau, ką veikia jo vadovaujamas centras, jei Lietuvoje negalima atlikti analogiškų greitųjų ŽIV testų žemo slenksčio kabinetuose ir akcijų metu, o hepatito – galima? Jis atsakė, esąs niekuo dėtas, nes jo vadovaujamas centras tik renka duomenis. Neturiu, ką ir pridurti. Tik tiek, kad neaišku, ką iš tiesų veikia minėtas centras ir kodėl jo pavadinime yra žodis AIDS. Gal verčiau šį centrą pavadinti statistikos centru?“

Oficialiais duomenimis, Lietuvoje iki šio momento išaiškinta apie 1 600 ŽIV infekuotų asmenų. Daliai medikų ir pacientų organizacijų atstovų atrodo, kad oficiali statistika neatspindi tikrosios padėties.

Reali situacija blogesnė

Estija oficialiai laikoma didesnio ŽIV paplitimo šalimi nei Lietuva. Mūsų šaltinių teigimu, užsikrėtusiųjų ŽIV Lietuvoje ne mažiau nei kaimyninėje valstybėje.

Ar Lietuvoje žinoma reali ŽIV/AIDS paplitimo situacija? Gydytoja N.Maleckienė tuo abejojo: „Kaip gali statistika parodyti realią situaciją, jei testavimas mokamas, o žmonės nesuinteresuoti tirtis? Be to, AIDS centras nuolat pabrėždavo, kad esame mažo ŽIV paplitimo šalis, o tai neskatino atsakingai elgtis ir tikrintis. Be to, testuojama per mažai Lietuvos gyventojų, o pagalba rizikos grupėms yra epizodinė.“

Susirūpinęs statistikos tikrumu, J.Andriuška net kreipėsi į šalies prezidentę: „Lietuvos infekcinių ligų ir AIDS centro duomenimis, 2008 m. Lietuvoje buvo atlikti 48 tyrimai tūkstančiui Lietuvos gyventojų ir išaiškinti 95 nauji ŽIV atvejai. Tokia statistika kelia susirūpinimą, nes mažas tyrimų skaičius ir gana daug išaiškintų ŽIV atvejų rodo, kad Lietuvoje ŽIV ir AIDS problemos mastas nėra žinomas.“

Socialinių paslaugų kabineto „Demetra“ duomenimis, ištyrus 84 Vilniaus geležinkelio, autobusų stotyse bei gatvėse seksualines paslaugas teikiančius asmenis (tarp kurių yra ir vyrų), nustatyti 2 ŽIV, 17 sifilio ir 26 virusinio hepatito C atvejai. Iš viso Vilniuje seksualines paslaugas teikia kelios dešimtys ŽIV infekuotų asmenų.

Skaičių ekvilibristika

Kalėjimų departamento Sveikatos priežiūros skyriaus viršininko Vlado Kasperūno teigimu, Lietuvos laisvės atėmimo vietose 2009 m. buvo išaiškinti 75 ŽIV atvejai, o 2008 m. išaiškinti 42.

Į mūsų rankas pateko spausdintas pranešimas, kurį, kaip teigia pavardės neskelbti prašęs šaltinis, PSO ekspertams pateikė Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro atstovas. Minėtame dokumente skelbiama, kad 2009 m. Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose išaiškinta dešimt ŽIV infekuotųjų, o 2008 m. – vienas.

„Kodėl taip skelbiama? Manau, kad statistika iškreipta sąmoningai, – sakė VL šaltinis. – Bendras ŽIV infekuotųjų įvairiose grupėse skaičius nurodomas teisingai, tačiau dauguma išaiškintų laisvės atėmimo vietose atvejų „išdalyta“ Lietuvos apskritims, matyt, siekiant parodyti, kad jose taip pat vyko intensyvūs tyrimai ir nustatyta užsikrėtusiųjų.“

VL žurnalistei nepavyko pasikalbėti su Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktoriumi Sauliumi Čaplinsku, nes mums paskambinus jis ruošėsi svarbiam pranešimui. Šio centro komunikacijos skyriaus darbuotoja nesiryžo atsakyti, ar ŽIV statistika atspindi realią Lietuvos padėtį, bet mielai išvardijo 2009 m. išaiškintų ŽIV infekuotų asmenų apskrityse skaičius. Iš viso 2009 m. išaiškinta 180 užsikrėtusiųjų ŽIV, daugiausia – net 51 – Vilniaus apskrityje, Tauragės – 3. Duomenys sutapo su pateiktaisiais PSO ekspertams, bet duomenys apie laisvės atėmimo įstaigose nustatytus infekuotuosius buvo „dingę“. Pašnekovė teigė, kad žinių apie šiuos atvejus mums pateikti negali, nes jų neturi. Ar minėtas centras nuo visuomenės turi savų paslapčių?