Aptikti šį erdvų keturių miegamųjų namą Vakarų Londone nelengva – nuo gatvės jo, apaugusio didžiuliais medžiais, beveik nesimato. Vedama smalsumo stumtelėjau krūmų užgožtus vartelius – sunkiai, bet atsidarė. Įėjusi į kiemą išvydau dviaukštį pastatą su kolonomis – langai, užkalti nuo drėgmės pajuodusiomis pjuvenų plokštėmis, bylojo, kad namas seniai apleistas.

Atidžiau apsižvalgius nesunkiai buvo galima pastebėti gyvybės ženklų: tarp krūmokšnių įstumtą dviratį - nesurūdijusį, akivaizdu, kad dažnai naudojamą, dėžę pasienyje, kupiną saulėje blizgančių, regis, tik vakarykščiai ištuštintų alaus skardinių, tuščią taurelę ant stalo po medžiais. Buvau girdėjusi, kad šiame name jau ketvertą metų glaudžiasi vienas mūsų tautietis.

Svečiuose pas „skvoterius“

Buvo šeštadienio rytas, todėl buvo natūralu tikėtis, kad savavališkai užimtame name rasiu nors vieną gyventoją. Pasibeldžiau – tylu. Kelis kartus šūktelėjau – niekas neatsiliepė. Stumtelėjau duris. Jos atsidarė ir atsidūriau apytamsėje, erdvioje patalpoje. Buvo akivaizdu, kad namas kadaise priklausė pasiturinčiai šeimai – vidus nė iš tolo nepriminė tų ankštų, darbo liaudžiai skirtų būstų su rankovės siaurumo koridoriumi, keliais žingsniais išmatuojamu salonu ir dar mažesne virtuve. Čia gyventa erdviai – durys iš lauko atsivėrė tiesiai į saloną, kurio šone platūs laiptai vedė į antro aukšto aikštelę, atitvertą dailia medine baliustrada. Durys vienoje salono pusėje vedė į virtuvę ir valgomąjį, kitoje – į dar vieną didelį kambarį. Besižvalgant šen bei ten, lauko durys atsidarė ir vidun įėjo maždaug keturiasdešimties metų vyras.

„Kaip čia patekai?“ – paklausė angliškai. Paaiškinau, kad durys buvo nerakintos. „Ko reikia?“ Jis neatrodė labai draugiškas. Fotoaparatą paslėpusi už nugaros ėmiau aiškinti, kad ieškau vieno lietuvio, nes man kažkas sakė, kad jis čia gyvena. „Ar giminės tave atsiuntė?” – kamantinėjo. „Giminės, giminės“, - skubėjau patvirtinti pašnekovo pasiūlytą versiją skubomis regzdama planą, kaip kuo greičiau išsprūsti į kiemą.

Vyras stovėjo prie pat durų įrėmęs į mane atidų žvilgsnį ir atlyžo tik tada, kai ištariau ieškomojo vardą – Virgis. Tada jis paaiškino, kad Virgis dabar darbe ir aš galiu jam paskambinti. Atidaręs duris, kad būtų šviesiau, jis ėmė ieškoti Virgio numerio savo mobiliajame. Pasinaudojusi proga įsikišau fotoaparatą į krepšį ir išsprūdau kieman. Kol užsirašinėjau telefono numerį, vyrukas suraitė mano adresu porą komplimentų ir išvedė beveik filosofinę mintį, kad nesvarbu, kaip gyvenimas klostytųsi, jis vis viena liko vyru, o aš, va, moterimi, su nesunkiai įžvelgiama užuomina, kad tarp mūsų kažkas galėtų nutikti.

Kol svarsčiau, kaip į tai sureaguoti, žvilgsniu matuodama atstumą iki vartelių, šie prasivėrė įleisdami vidun dar tris vidutinio amžiaus vyrus. Trijulė buvo draugiškai nusiteikusi. Jie, regis, net apsidžiaugė išvydę viešnią - gal pamanė, kad ketinu papildyti šio namo gyventojų gretas ir kad ta proga tikriausiai bus „balius“?

Visi iš eilės pasisveikino paspausdami man ranką ir pasakydami savo vardus. Iš vardų supratau, kad tai lenkai. Apsikeitėm malonybėmis, pažadėjau – „pasimatysim vėliau“, pamojavau nuo vartelių ir su maloniu pojūčiu, kad į šitą kompaniją būčiau mielai priimta, tačiau džiaugdamasi, kad be didelio vargo pavyko ištrūkti, spėriai nužingsniavau gatve.

Bijoti nebeliko ko

Su Virgiu susitikti sutarėm kitą dieną. Ir ne „skvote“, kur jis gyvena, o prekybos centro kavinėje. Neaukštas, penkias dešimtis perkopęs vyriškis sekmadienio rytą vilkėjo šviesiu kostiumu su tokios pat spalvos liemene, buvo pasirišęs kaklaraištį, tvarkingai susišukavęs gerokai išretėjusius plaukus ir iš pirmo žvilgsnio atrodė panašus į kiek senamadišką, bet respektabilų viduriniosios klasės anglą. Pasisveikinus paaiškėjo, jog taip apsirengęs todėl, kad buvo bažnyčioje pasiklausyti vargonų.

„Pasėdžiu, pasimeldžiu, pabūnu, vargonai man gražu, o kai pradeda angliškai mišias laikyti, tada išeinu“, – sako Virgis ir prisipažįsta taip darantis kiekvieną sekmadienį.

Pavaišinęs mane kava iš aparato ir viso pokalbio metu man kaip moteriai pabrėžtinai rodęs savo vyrišką paslaugumą, jis be didelių įkalbinėjimų sutiko papasakoti, kaip gyvenasi „skvote“. „Man bijoti nebeliko ko“, – paklaustas, ar nebaisu, ištarė vyras.

Pradėjom nuo paprastų dalykų ir Virgis mane patikino, kad name yra šaltas vanduo, tualetas, vonia, žodžiu, viskas, ko reikia, tik namas nešildomas ir prieš metus dėl skolų buvo išjungta elektra.„Kaip be elektros?“ – teiraujuosi. „O kaip žmonės kadaise pilyse gyveno? Su žvakėm pasišviesdavo arba fakelus degino“, – išdidžiai paaiškina Virgis, patvirtindamas, kad žvakėms pinigų užtenka.

Gyveno parke

Jau ketverius metus „skvote“ gyvenantis vyras į Londoną atvyko prieš šešerius metus. Lietuvoje statybininku dirbusiam Virgiui Londone darbą rasti nebuvo sunku. Jis pradėjo dirbti airių kompanijoje, tačiau brigadininkas buvo lietuvis ir Virgiui su juo nelabai ėjo sutarti. Po vieno ginčo Virgis neteko darbo, žinoma, ir pajamų, ir išėjo gyventi į artimiausią parką. Ten sutiko panašaus likimo žmonių, atvykusių iš Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos.

Po kiek laiko nagingas mūrininkas vėl gavo darbą, be to, darbdavys pasiūlė jam ir gyvenamąjį plotą. Turėdamas stogą virš galvos Virgis parke sutiktų likimo brolių nepamiršo, po vieną vis pasikviesdavo pas save nusimaudyti, šiltai permiegoti, drabužius pasikeisti. Tai pastebėjęs šeimininkas nebuvo patenkintas, o vėliau pamatęs, kad Virgis dirba ne tik jam, bet gauna dar ir kitų užsakymų, padidino nuomos kainą.

„Sakau – nemokėsiu daugiau, ir vėl išėjau į parką. Gerai tas parkas buvo, dabar jį užrakina nakčiai, o tada ne. Įsikūriau parke, atėjo toks lenkutis ir sako – tu parke negyvensi. Man patinka, sakau, va, medžiai kokie, čia mano stalas – parodžiau kelmą, čia pagalvė – parodžiau kuprinę. Bet jie nusivedė mane į „skvotą“, kur kažkada buvo klubas. Gražus klubas, vonios didelės, bet jie viską apdergė per savaitę. Atvažiavo šeimininkas, sako prašėm, kad prižiūrėtumėte, o čia betvarkė. Ir išvarė“, – nieko neslepia Virgis.

Tapo „skvoto“ generolu

Vienas iš Virgio draugų pažinojo ukrainietį, kuris buvo nusižiūrėjęs tuščią namą, tačiau nesiryžo į jį įeiti. „Sakau – kokia problema? Jie man parodė tą namą – aš gražiai su laužtuvu atidariau duris ir įėjom. Užeinam į vidų, vienas lenkutis sako – šildytuvas yra, 20 svarų, pragersim, pakabinamos lubos – 20 svarų, – jis jau skaičiuoja, ką galima išplėšti ir parduoti. Sakau, iš to namo nieko neimkit. Geras namas, reikia sutvarkyti, išvalyti, ir galim gyventi. Man kiti ir sako – tai tu būsi generolas, laikyk tvarką. Taip jau ketveri metai gyvenam“, – pasakoja „skvoto“ „generolu“ vadinamas lietuvis.

Virgis sakė, kad tose apylinkėse, kur jis gyvena, yra daug tuščių namų ir daug kur gyvena „skvoteriai“. Jis net pažįsta žmogų, kuris verčiasi tuo, kad suranda tuščią namą, atidaro ir už tam tikrą mokestį įleidžia „skvoterius“. „O paskui jau gyvenk ir tvarkykis kaip išeina“, – sako Virgis.

Tačiau įsitvirtinti užimtame name pirmuosius porą metų nebuvo paprasta - atsirado ir kitų, panūdusių čia apsigyventi.

„Iš pradžių ne kartą lindo pro langus... Buvo juodukai, buvo čigonai, lenkai, apsigynėm... Dabar jau nebelenda, susitaikė, kad namas užimtas, bet neseniai jauni lenkai pasirodė, pradėjo landžioti, bet jiems buvo pasakyta, kad manęs neliestų, tai aprimo“, – kovas dėl apleisto namo prisimena Virgis.

„Bendragyventiniai“

Su vienu gyventoju Virgis apleistą namą dalijasi jau ketverius metus, kiti du atėjo vėliau. Beje, namą suradęs ukrainietis išvyko atgal į tėvynę. „Jis labai gėrė ir jam būdavo epilepsijos priepuoliai. Kartą, kai taip nutiko, sakau – reikia degtinės jam po truputį į burną lašinti. Tai vienas sėdėjo greta ir kai tik traukuliai prasidėdavo, degtinės su šiaudeliu įlašindavo... ir po poros dienų jis atsigavo. Tada jam pieną, sultis nešėm, rūpinomės, kaip šeima“, – „skvotiško“ gyvenimo savitumus atskleidžia vyras.

Įsikėlę į apleistus namus vyrai išvalė šiukšles, susinešė kur radę išmestus baldus – stalus, fotelius, kėdes, lovas. Net pianiną iš kažkur atsitempė, nes Virgis kadaise mokėsi skambinti ir iki šiol kartais pamuzikuoja.

Vyras sakė, kad tik dėl jo nuolatinio reiklumo namuose laikomasi tvarkos. „Nuorūkas žiūriu, kad nemėtytų... Numetei – pakelk... Pirmą kartą nepaklūsti tvarkai, su keiksmažodžiais pasikalbėta bus, jie žino, kad reikia kambarius susitvarkyti, tualetą...“, – teigia jis.

Su įnamiais Virgis sakė neblogai sutariąs, tačiau sunkiai rado, kaip juos pavadinti. „Jie man ne priešai ir ne draugai jie man. Kolegos? Irgi ne, na... tokie „bendragyventiniai“, – išvedė jis.

Trūksta moters

Lietuvoje Virgis turėjo šeimą, tačiau žmonai mirus, o sūnui ir dukrai išvažiavus gyventi į Londoną jis liko visiškai vienas ir atvyko čia vaikų prikalbintas. „Sakiau, neplauksiu į tą krantą, nors medžiai ten žali, neplauksiu į tą krantą, ten žmonės svetimi, bet va, atvažiavau...“, – eilėmis prabyla „skvotaujantis“ lietuvis.

Vyras sakė žmonos neieškantis, tačiau draugę susirasti būtų neblogai. Per skelbimus sakė nenorįs ieškoti, nes tikįs likimu, kad skirtoji pati atsiras jo kelyje. „Kokie mes, tokios moterys aplinkui... Mano kolegos sugyventinė čia kurį laiką buvo... Paskui buvo išėjusi, o po kiek laiko vėl grįžo, prašėsi kartu gyventi... Sakau, tabletės pas mane baigėsi, nebeturiu, nes ji raminančius vartojo, tai kiek turėjau atsivežęs iš Lietuvos, visas ir suvartojo“, – neslepia nusivylimo Virgis.

Lietuvoje jis sakė daug skaitydavęs, o ir čia turi atsivežęs nemažai knygų, tačiau dabar, kai nėra šviesos, tai ir skaityti nebegali. Tai kartais drauge su įnamiais dainas traukia, pianinu ar gitara pritardami. Prisipažino, kad dažniausiai dainuoja „Katiušą“, nes tai vienintelė daina, kurią visi moka.

- O tai kokia kalba jūs bendraujate?

- Aš lenkiškai ir ukrainietiškai neišmokau, rusiškai pamiršau, angliškai vos graibausi... Ta „esperanso“ kalba, kuria mes bendraujame, dar neparašyta. Bet susišnekam, - sako Virgis.

Svečiuojasi lapės

Didžiulių medžių ir tankių krūmų apsuptas namas ne tik pastogės neturinčių rytų europiečių, bet ir lapių buveinė. Virgis sako, kad lapės čia gyveno dar prieš jiems atsikraustant. „Joms kas, savivaldybei mokesčių nereikia mokėti...“, – pokštauja vyras.

Su lapėmis „skvoteriai“ sugyvena, nors šios ir yra pridariusios nuostolių.
„Langus paprastai laikom atidarytus, nes jei nėra vėdinimo, namas pradeda pūti. Vieną naktį miegu savo kambaryje viršuje, o kai miegu, visi žino, kad manęs nekeltų. Buvau nusipirkęs paukščių pieno ir pasidėjęs prie lovos. Staiga girdžiu – kažkas dunksteli kambaryje, ir galvoju, kas čia mane trukdo.

Pramerkiu akis, žiūriu, lapė tupi ir valgo tuos saldainius... Sakau – skiš skiš, o ji sėdi ir žiūri. Paskui apačioje, girdžiu, atsikelia Stanislovas ir keikiasi: „K... kas mano batus sugraužė“... Paskui kitas iš savo kambario šaukia: „O j..m.. moi tuflia“. Mat jis buvo neseniai nusipirkęs odinius sandalus, ir jų abu dirželiai nukąsti...“, – juokiasi Virgis.

Dabar jis sako bandąs prisipratinti žiurkę, kad iš rankos maistą imtų. Nes kai žiurkės šeriamos pripranta, jos tada nelandžioja ir negraužia visko, kas pakliūva.

Aplanko policija

Tačiau gyvenimas „skvote“ toli gražu ne idilė. Virgis prisimena, kad prieš Kalėdas name gyveno trylika žmonių. „Kaip sutikom Kalėdas? Piktumu. Tai buvo pačios blogiausios Kalėdos. Vienas paprašė trumpam prisiglausti, o liko pusei metų, draugę atsivedė, pažįstamų priėjo, pradėjo vagiliauti ... Tokius tenka išprašyti“, - pasakoja Virgis smulkiau neaiškindamas, kaip tai vyksta.

„Va, ir šiandien vienas kraujuose guli. Nebuvo nei muštynių, nieko. Girdėjau, kad naktį kažkas bumbtelėjo. Kaip visada atsikėliau 7 valandą, man ir sako Steponas: „Virgi, užeik, pažiūrėk, kažkas nutiko. Pažiūriu, kraujas, iškvietėm greitąją, policija atvažiavo... Visko yra buvę... Vienas korėsi, kitas venas persipjovė. Prieš gerą mėnesį ir mane išmetė per turėklus iš antro aukšto. Iškvietė greitąją, nes ant nugaros nukritau ir atsikelti negalėjau. Sakiau, nereikia greitosios, iki ryto iškentėsiu, pats nueisiu į ligoninę. Bet vyrukai išsigando, iškvietė greitąją, o jei kvieti greitąją, iš karto važiuoja ir policija. Tai jie užregistravo įvykį, ir tiek, jiems nerūpi, kaip ir kodėl čia mes gyvenam“, – „skvoteriško“ gyvenimo riziką atskleidžia Virgis, pripažindamas, kad policija pas juos dažnai apsilanko.

Svajoja tapti šeimininku

Jis sako, kad niekas nežino, kas šiame name gyveno anksčiau – vieni sako, kad šeimininkai mirė, kiti – kad kalėjime. Ketverius metus čia pragyvenęs Virgis svajoja, kad kada nors jam pavyks susitvarkyti dokumentus ir pasidaryti tikru šio namo šeimininku. Tačiau kad taip atsitiktų, reikia mokėti atitinkamus mokesčius.

Virgis sako, kad kadaise jis buvo pradėjęs mokėti būsto mokestį savivaldybei (angl. council tax), bet ne savo pavarde. „Buvo iš savivaldybės atėję žmonės, išvalė šiukšles iš kiemo ir atnešė mokesčių knygelę. Klausia, kieno vardu išrašyti? Manęs tada nebuvo, tai vienas įnamis ir sako - Virgis Marčiutis mokės mokesčius. Paskui klausiu to „bendragyventinio“ - ar nežinojai mano pavardės? Sako – ne. O iš kur ištraukei tą Marčiutį? Sako, prisiminiau krepšininką Marčiulionį, tai ir pasakiau panašią“, – pasakoja po kelių mėnesių mokesčius mokėti liovęsis Virgis.

Beje, mokesčius už elektrą jis buvo pradėjęs mokėti savo vardu, bet paskui neužteko pinigų, nes „bendragyventiniai“ nenorėjo prisidėti. Tad dabar gyvena be elektros ir su trijų tūkstančių svarų skola už paslaugas.

Vyras svajoja, kad gal kas nors, kas gerai išmano vietinę teisę, galėtų jam padėti susitvarkyti visus mokesčius ir po to jis tikisi, kad šeimininkai neatsiras ir jis galės pretenduoti į savavališkai užimtą namą.

Londonas sugadino

Virgis sako padaręs viską, kas pagal plačiai paplitusį posakį priklauso padaryti vyrui. „Medį pasodinau, vaikus išauginau, namą pastačiau, o visa kita mano reikalas“, – sako jis pridurdamas, kad gyvenimu nesiskundžia. Jis žino, kur galima rasti nemokamo maisto. „Jo tiek, kad dvi Lietuvas galėčiau išmaitinti“, – nesikuklina vyras. Jis sako, kad didieji prekybos centrai išmeta daugybę maisto, bet dabar tuos konteinerius pradėjo užrakinti dėl to, kad užplūdo netvarkingi valkatos, kurie prišiukšlindavo teritoriją. Be to, Virgis sakė žinąs keletą vietų, kur duodami nemokami pietūs, pusryčiai ar vakarienė.

„Londonas mus sugadino“, – sako „skvote“ gyvenantis lietuvis, pabrėždamas, kad čia už dyka negausi tik degtinės.