Anksčiau D. Daubaras karjeros siekė tokiuose investiciniuose bankuose, kaip „Citigroup“, „Merrill Lynch“ ar „Credit Suisse“ (pastarajame ėjo Kapitalo rinkos grupės viceprezidento pareigas). Prieš tris mėnesius jis perėjo į lordo Jacobo Rothschildo įkurtą „Spencer House Capital Management“, kuri užsiima kapitalo valdymu ir privataus kapitalo investicijomis.
Lietuviui buvo pasiūlyta partnerio vieta investicijų fonde. Jis atstovauja kompanijai augančioje Centrinės Azijos rinkoje, daugiausia – Kazachstane, kitaip tariant, ieško bendrovių, į kurias fondui verta investuoti: svarsto jų strategiją, verslo planus, vertina investicijų perspektyvas, taip pat derasi dėl akcijų kainos ir kitų sąlygų.
Netikėti svečiai iš Maskvos
Prieš du dešimtmečius D. Daubaras buvo toks pat moksleivis, vėliau – studentas kaip kiti. Tiesa, gal kiek aktyvesnis ir smalsesnis. Vaikinas noriai organizuodavo klasės renginius, domėjosi modernia valdymo metodologija. Baigęs Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Žirmūnų gimnazija) įstojo į ekonomiką Vilniaus universitete.
Lietuvai tapus nepriklausoma laisvės vėjai sujaukė ir D. Daubaro mintis – jį apėmė noras studijuoti užsienyje. Jaunuolis ėmė rašyti laiškus Vakarų Europos universitetams. Dažniausiai atskriedavo laiškai su mandagiais atsakymais, kad specialių programų studentams iš posovietinio pasaulio nėra.
Dar mokykloje D. Daubaras susirašinėjo su bičiuliu amerikiečiu. Jie pasakojo vienas kitam apie kasdieninį gyvenimą, pomėgius, draugo tėvai domėjosi SSRS byrėjimu. Tai paskatino lietuvį mėginti stoti į kurį nors JAV universitetą. Tai buvo panašu į utopiją – pasaulyje be interneto buvo nelengva gauti informacijos apie stojimą, niekas nesiūlė jokių stipendijų ar mainų programų.
Vilniuje net nebuvo JAV ambasados, todėl D. Daubaras parašė laišką į šios šalies atstovybę Maskvoje ir pasidomėjo, ar negalėtų gauti bukletų apie studijas. Vieną sekmadienį vaikinas, pravėręs namų duris, išvydo tris amerikiečius, atkeliavusius papasakoti apie universitetus, studijų sistemą. „Iki šiol prisimenu, kaip mums sėdint senamiestyje svečiai pasakė: One day this guy will be a big bussinessman (angl. „Vieną dieną šis jaunuolis bus rimtas verslininkas“) ar kažką tokio“, - dabar šypsosi finansininkas.
Bičiuliai, gyvenantys Kolorado sostinėje Denveryje, pasiūlė domėtis šios valstijos universitetais, siuntė jam paštu įvairią informaciją. D. Daubaras pradėjo teikti prašymus aukštosioms mokykloms, rašyti rašinius, rinkti pažymius. Jis pirmasis Vilniuje išlaikė TOEFL testą.
„Reikėjo susimokėti už testą. Amerikiečiai iš Maskvos davė 40 dolerių. Galėjau išleisti juos kam nors kitam, bet ne, paaukojau mokslams. O kaip sumokėti grynaisiais? Jokių pavedimų tada nebuvo. Susiradau kažkokį olandų ministrą, atvažiavusį į Lietuvą, atidaviau jam pinigus ir paraišką. Jis suprato reikalo esmę, taip užsiregistravau dalyvauti teste. Buvo pirma sesija Vilniuje, su senu magnetofonu“, - keliolikos metų senumo nuotykius su šypsena prisimena D. Daubaras.
Stojimo procedūra užtruko, nes nebuvo reikiamų dokumentų pavyzdžių, kilo klausimas, kaip konvertuoti pažymius, teko rinkti rekomendacijas. Vaikinas stojo į visas Denverio aukštąsias mokyklas ir į visas buvo priimtas. Privatus Denverio universitetas, patenkantis į JAV verslo universitetų 50-uką, pasiūlė stipendiją, ketveriais metais jaunesnio bičiulio tėvai priėmė pas save gyventi lyg vyresnį sūnų ir tapo lietuviui antra šeima.
Organizavo V. Kernagio koncertą
D. Daubaras buvo apkeliavęs nemažai SSRS kraštų – nuo Sibiro iki Ukrainos ir Kaukazo. Tačiau skrydis į JAV 1992 m. buvo pirmoji kelionė į Vakarus. Lyg tyčia tą dieną streikavo SAS darbuotojai, todėl lietuviui teko pasitrankyti kone po visą Europą, kol galėjo ištrūkti už Atlanto.
Denveryje vaikinui gyvenimą teko pradėti kone nuo nulio – pratintis prie kitokios studijų sistemos, ieškoti draugų: „Buvo labai įdomu, viską sėmiau į save, panirau į mokslus, dalyvavau studentų gyvenime. Amerikos koledžų gyvenimas įdomus, pilnas akademinės ir socialinės veiklos, laisvas“.
Studentas įsitraukė į nedidelės Denverio lietuvių bendruomenės veiklą. Mokykloje 12 metų šoko tautinius šokius, jų nepamiršo ir studijuodamas Vilniaus universitete, taigi už Atlanto tapo „šokėju numeris vienas“. D. Daubaras metams buvo išrinktas į bendruomenės valdybą, kurį laiką be jokio atlygio vaikus ir vyresniuosius mokė lietuvių kalbos, organizuodavo renginius, pavyzdžiui, Vytauto Kernagio koncertą.
Mokykloje gavęs neblogus matematikos ir fizikos pagrindus, finansų ir vadybos bakalauro studijas D. Daubaras baigė summa cum laude (lot. su pagyrimu). Iš 400 studentų tokius diplomus gavo tik trys. Pradėjus ieškoti darbo tai atvėrė nemažai durų.
Lietuviui buvo natūralu po studijų likti užjūryje, o ne grįžti į gimtinę. Jis buvo adaptavęsis naujoje aplinkoje, o dešimtojo dešimtmečio viduryje permainas išgyvenanti Lietuva netraukė. „Grįžęs po pirmų dvejų metų grįžau patyriau didžiausią gyvenime kultūrinį šoką, - prisimena pašnekovas. – Dveji metai – ilgas laikotarpis, mane buvo apėmęs idealizmas, mintyse viską piešiau gražiomis spalvomis. Amerikoje viskas efektyviai veikė, o Lietuvoje – žolė nenupjauta, ištisi kvartalai sugriuvę. Po to būdavo lengviau, nusiteikdavai tokiam vaizdui, o ir progresas greičiau vyko“.
Tiesa, parvykęs namo D. Daubaras buvo susitikęs su vienos audito kompanijos atstovais, tačiau šie tik „pagūžčiojo pečiais “. „Man tuomet dar reikėjo prasitęsti studento vizą. Galvojau, jei neduos, gyvenimas sugrius“, - juokiasi pašnekovas.
Jaunas specialistas gavo kvietimą dirbti konsultantu vienoje informacinių technologijų kompanijoje. Dar universitete jis su kitais studentais testavo interneto naršyklę „Mosaic“, kuria itin susižavėjo. „Stebiuosi, kaip tada nepasukau į internetą“, - neslepia D. Daubaras.
Padėjo e-Bay įkūrėjams
Tiesa, lietuvis mėgino imtis ir finansų, tačiau pirmas bandymas buvo nesėkmingas. Paskutiniais studijų metais, kai jau buvo priėmęs IT bendrovės pasiūlymą, vienas Denverio universiteto absolventas atvyko papasakoti apie darbą Volstryte. Tokios karjeros galimybės buvo naujiena D. Daubarui ir sužavėjo jį. Denveryje besisvečiuojantis finansininkas pakvietė pasikalbėti kelis studentus, o vienintelį lietuvį – ir į Niujorką.
Darbą jau gavęs studentas neturėjo ką prarasti, todėl kelionei į Volstrytą nesiruošė: „Man atsivėrė akys. Denveryje buvau geriausias, o Niujorke buvo surinkti geriausi iš geriausių, iš gerų universitetų. Tokioje vietoje staiga pasijunti kur kas kukliau. Pamačiau, kad sunku gauti pasiūlymą, laukia nelengvi pokalbiai, domisi erudicija. Turi būti tikrai aštraus proto. Manęs laukė krikštas ugnimi“.
Pasiūlymo dirbti Volstryte D. Daubaras tada negavo. Grįžęs į Denverį jis suprato, kad finansai – dinamiška sritis – kur kas įdomiau nei konsultavimas, todėl užsibrėžė tikslą – žūtbūt patekti į Volstrytą. Finansininkas keliais adresais išsiuntė CV, sulaukė kvietimų atvykti į Niujorką pasikalbėti. Įdomiausias pasirodė pokalbis su banko „Salomon Brothers“ atstovais, šiems įspūdį padarė lietuvio atsiradimo JAV istorija, taigi jis tapo šio banko analitiku.
Paprastai bankai savo darbuotojams padeda net persikraustyti, tačiau D. Daubaras susikrovė savo daiktus ir pats pervažiavo į Niujorką.
Darbas Volstryte buvo ne mažesnis pokytis nei persikėlimas į už Atlanto: „Dangoraižiai, aukso liftai, vadovai multimilijonieriai, dinamiška aplinka, ilgos darbo valandos, įdomūs projektai“. Finansininkas tvirtina būtent to norėjęs. Prasidėjus informacinių technologijų bumui jis dirbo su kompanijomis, norėjusiomis patekti į interneto rinką, sustiprinti savo kapitalą. Pavyzdžiui, jis padėjo interneto aukciono e-Bay įkūrėjams. „Staiga, būdamas toks jauniklis, dalyvauju visuose projektuose, skraidau į įdomias vietas, susitinku vadovais, kuriuos matau atsivertęs „Wall Street Journal“, - pasakoja pašnekovas.
Anot jo, nauja aplinka turėjo nemažai įtakos tobulėjimui: „Kai esi tarp smart people (angl. gudrių žmonių), keičiasi pasaulėžiūra. Darbo aplinka daug reikalauja, todėl išmoksti viską daryti gerai, greitai ir efektyviai. Mažai tokių sričių, kaip bankininkystės, kur viskas daroma taip efektyviai“.
Po dvejų Niujorke ir iš viso septynerių JAV praleistų metų D. Daubaras panoro grįžti į Europą, pavyzdžiui, Londoną. Atmetęs vienos kitos kompanijos pasiūlymą jis perėjo į to paties banko telekomų grupę ir pradėjo dirbti su telekomunikacijų, mobiliojo ryšio bendrovėmis. Daugiausia – Vakarų Europoje, bet darbo atsirado net privatizuojant „Lietuvos telekomą“.
Siūlė aukštas pareigas „Samsung“
Po metų D. Daubaras buvo paaukštintas ir pusei metų iškeliavo į Honkongą. Šį laiką finansininkas vadina fantastišku – teko daug keliauti po Aziją, dirbti su įvairiais klientais. Jei ne žinia, kad įstojo į Pensilvanijos universiteto Vartono verslo mokyklą, būtų likęs dar pusmečiui ar metams.
Darbas Volstryte atvėrė duris į geriausias verslo magistrantūros programas. D. Daubaras pasirinko Vartono mokyklą, esančią tarp lyderių britų dienraščio „Financial Times“ sudarytame pasaulio verslo mokyklų reitinge, kur toliau gilinosi į finansus, skirtingai nuo bakalauro studijų, užuot krimtęs teoriją analizuodavo įvairias situacijas ir mokėsi būti vadovu.
Po studijų vėl teko spręsti – likti Niujorke, grįžti į Londoną ar vėl kraustytis į Aziją. Seule jam siūlė aukštas pareigas kompanijos „Samsung“ grupėje, kuri užsiima strateginiu konsultavimu. Nors lietuvis praėjo ne vieną turą, pasitaręs su drauge jis nusprendė grįžti į Londoną, kur gyveno nemažai draugų, buvo užmegzti ryšiai. Jam norėjosi savo karjerą orientuoti į Europą, augančias rinkas, juolab kad horizonte pasirodė Rusija. Finansininkas turėjo vieną pranašumą – kalbėjo rusiškai.
Londone D. Daubaras pradėjo dirbti „Merrill Lynch“, vėliau perėjo į „Credit Suiss“. Įdomia patirtimi tapo Egipto telekomo privatizavimas, vykęs unikalioje kultūrinėje aplinkoje: „Vyksta ramadanas, vedi derybas, o žmonės meldžiasi“. Reikšmingu finansų rinkos žaidėju tapo Rusija su savo oligarchais.
„Būna visokių klientų – didelių kompanijų vadovai, didžiulės institucijos, bankai, kurių kapitalas didesnė nei mažų šalių BVP ir kurie turi nemažai įtakos rinkai. Esi tik sraigtelis didelėje mašinoje. Darbas dinamiškas, kiekviena diena labai skirtinga. Tenka užsiimti ne vien bankų projektais, dirbti su klientais, bet ir ieškoti naujų žmonių, keliauti į universitetus“, - įvairiapuse veikla džiaugėsi pašnekovas.
Jis neslėpė, kad toks darbas vargina, ypač iš pradžių: „Tuomet analitikams užkraunamas sunkiausias krūvis – dirbi naktimis, skaičiuoji, vertini kompanijas. Kylant pareigoms krūvis mažėja, mažiau reikia praleisti kontoroje. Bet mano darbas ir dabar gali užtrukti po 12-15 val. per dieną, tik ne visą laiką reikia sėdėti prie stalo. Pradžioje būna sunkiau fiziškai, paskui didėja stresas, atsakomybė, reikia daugiau įvairiapusiškumo ir atidumo. Jei kažką pražiūrėsi, viskas sustoja. Net jei kitas nepadarė darbo, būsi atsakingas, kad tai pražiūrėjai“.
Anot D. Daubaro, pirmi 2-3 metai bankininkams būna lūžio laikotarpis, po kurio jie apsisprendžia, ar nori likti šioje srityje. DELFI pašnekovas tokioje kryžkelėje atsidūrė mokydamasis magistrantūroje. Po ilgų diskusijų su savimi jis nusprendė, kad investicinė bankininkystė yra varginantis, bet įdomus ir atsiperkantis darbas.
„Work hard – play hard (angl. Daug dirbi – daug žaidi), - sako finansininkas. – Azijoje išmokau, kad po tam tikro laiko būtina atsigauti, pavyzdžiui, išeiti atostogų. Būtina ne egzotika, bet kokybė – gali į kalną lipti, jachta paplaukioti, kitaip pailsėti. Jei užgriūna stresas, pagalvoji, kad ko nors ramesnio norėtųsi. Bet po kurio laiko reikia tik prižiūrėti darbą, tik tam turi užsidirbti antpečius. Daug žmonių yra darboholikai, daugiau nieko neveikia. Supergenialūs dažnai perdega“.
Tautybė tapo privalumu
D. Daubaro teigimu, jo tautybė užsienyje paprastai tapdavo pranašumu, o ne trūkumu. Rytų pakrantėje didelė dalis amerikiečių žino Baltijos šalis, tuo metu Denveryje jas daug kas painiodavo su kitomis valstybėmis. Anglosaksiško pasaulio finansų centruose gabumai nustelbia tautybę. Ji svarbi nebent dėl vienos ar kitos kalbos mokėjimo. Pavyzdžiui, „Credit Suisse“ aštuoni ar devyni iš 10 darbuotojų kilę iš kitų Europos šalių, Artimųjų Rytų, Afrikos. Denverio universitete kartu su lietuviu mokėsi dar gal 50 tautybių studentai, Vartone – maždaug 90.
„Niekada nelaikiau savęs emigrantu ir iki šiol turiu lietuvišką pasą“, - pavasarį Londone vykusiame lietuvių studentų suvažiavime sakė D. Daubaras.
Ir finansininkas, ir jo žmona Aistė yra aktyvūs Didžiosios Britanijos bendruomenės nariai. Štai moteris prisidėjo prie labdaros vakarienės, per kurią buvo renkamos lėšos Tauragės krašto vaikų atostogoms, organizavimo. D. Daubaras vadovavo Londono Sičio lietuvių klubui (angl. Lithuanian City of London Club).
Volstryte jis nebuvo sutikęs nė vieno kito lietuvio. Tuo tarpu Sityje, manoma, dabar iš viso dirba apie šimtas finansininkų, teisininkų, ekonomistų, daugiau nei pusė jų priklauso klubui. Jo nariai ne tik bendrauja laisvalaikiu, keičiasi idėjomis, rengia apskritus stalus, teniso turnyrus, bet ir kviečiasi įvairius verslininkus ar politikus iš Lietuvos, svarsto, ką naudingo galima nuveikti gimtinei.
Lietuvoje prieš keliolika metų buvo nelengva gyventi, net šaltomis žiemomis nebūdavo karšto vandens. Amerikoje, pasak D. Daubaro, jo laukė perteklius. Toks radikalus pokytis išmokė jį vertinti tai, ką turi, ir privertė suvokti, kaip greitai visko gali netekti. Kita vertus, finansininkas svarsto, jog gyvenimas Manhatane netoli Pasaulio prekybos centro „bokštų-dvynių“, kelionės, viešbučiai, Azijos estetika, amerikietiški studentų vakarėliai leido jam neslėpti savo tautybės.
„Aplinka smarkiai veikia. Jei kokiame gete gyventum, būtum baimės sukaustytas. Kadangi buvau Sičio ar Vosltryto dalis, niekada nesijaučiau lyg nuskriaustas imigrantas, - pasakoja pašnekovas. – Mano šaknys – Lietuvoje. Esu sutikęs nemažai žmonių, kurie Amerikoje gyveno trumpiau už mane, o kalbėdavo su ryškiu akcentu. Aš pradėjau sieti save su amerikiečiais, bet ryšys išliko. Jei turi susiformavusį identitetą, nesvarbu, kurioje pasaulio šalyje gyveni, jautiesi ir jos, ir gimtinės dalimi“.
D. Daubarui įdomu, kas vyksta Lietuvoje, jos finansų pasaulyje, politikoje. Finansininkas nelaidoja planų kada nors grįžti į Lietuvą, nebent ji pati pastatys kliūtis, pavyzdžiui, įteisins „juokingą apmokestinimą“: „Pasiekęs tam tikrą lygį gali save realizuoti nebūdamas vienoje vietoje. Norėčiau trečdalį metų praleisti Pietuose ir užsiimti savo hobiu, trečdalį – Londone, finansiniame centre, o likusį laiką – Lietuvoje, kur būtų galima užsiimti ir investicijomis, ir visuomenine veikla. Toks pasaulis būtų idealus“.