Išmokusi lietuviškai Andrea ir pati ėmėsi mokyti senelio kalbos kitus – San Paule ji turi 10-15 vaikų grupę, tiek lietuviukų, tiek tikrų braziliukų, kuriuos savaitgaliais moko lietuviškai.
San Paulo lietuviai leidžia ir savo spalvotą žurnalą „Mūsų Lietuva“, turi ne vieną šokių kolektyvą. Didžiausiame Brazilijos mieste esama ir lietuviškų stomatologo kabinetų, ir parduotuvių, ir net lietuviškas kinų restoranas. O į bendruomenės šventes kaskart susirenka po 600-700 žmonių.
Su Andrea kalbamės apie meilę Lietuvai, apie stereotipus, apie istoriją ir net lietuvius vaikinus.
- Kas tave taip traukia į Lietuvą? Ką tokio įdomaus čia randi?
- Lietuva yra tarsi mano gyvenimo tikslas, nes nuo trylikos metų dalyvauju lietuviškoje veikloje draugijoje, visada kalbėjau apie Lietuvą, girdėjau kitų pasakojimus, mokiausi lietuvių kalbos, bet čia niekad negyvenau, nežinojau kokie čia žmonės, kaip elgiasi, kaip gyvena kasdienį gyvenimą.
Tradicijos, šventės, papročiai juk nėra kasdienio Lietuvos šiuolaikinio gyvenimo atspindys. O man labai įdomu sužinoti, kaip čia žmonės dabar gyvena, ką jie veikia laisvalaikiu. Bet negalima pažinti krašto, jei nekalbi vietine kalba. Pasiilgstu Brazilijos dėl ten likusių man svarbių žmonių, dėl šeimos. Čia viskas gerai, turiu draugų, bet šeimos trūksta. O lietuvių kalba man labai reikalinga, aš ją naudoju savo darbe draugijoje. Man labai patinka bendrauti su lietuviais iš kitų kraštų, o juk mus ir jungia būtent lietuvių kalba. Tikrai neįsivaizduoju savo gyvenimo be lietuvių kalbos, kultūros.
- Sakai, kad tai, jog Brazilijoje laikotės lietuviškų tradicijų, švenčiate šventes nėra tolygu gyvenimui kasdienį gyvenimą Lietuvoje. Kai pirmą kartą atvykai į Lietuvą, kas tau pasirodė neįprasta, apie ką pagalvojai, kad visai ne to tikėjaisi?
- Pirmą kartą į Lietuvą atvykau prieš ketverius metus, dalyvavome Dainų ir šokių šventėje. Tada viskas atrodė kitaip. Prieš atvažiuodama į Lietuvą gyvenau Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje mokiausi lietuvių kalbos. Tad Lietuva po Vokietijos atrodė keistokai, dar labai trūko europietiškumo. Pirmas dalykas, kuris įstrigo – labai mažas oro uostas. Ir viskas čia labai arti. Žmonės sako: labai toli, ilgai važiuoti. Paklausiu: kiek? Sako: 20 minučių. Juk tai beveik visai nieko.
Kai atvažiavau pirmą kartą, jautėsi sovietinė dvasia, pastatai visi buvo tokie bespalviai. Bet žmonės čia žino apie savo praeitį, suvokia ją ir gyvendama čia galiu pati matyti viską, stebėti kaip švenčiama Vasario 16-oji. Matau senas močiutes gatvėje, kurios atrodo lygiai taip pat kaip Brazilijoje senos lietuvės moterys, rūbai panašūs, viskas.
Kai skridau į Lietuvą, galvojau, kad čia bus tik kaimas ar maži miesteliai, o pasirodė, kad klydau. Žinoma, fotografijose buvau mačiusi Vilnių, bet ten visad būdavo Gedimino pilis, Katedra, o visos kitos nuotraukos būdavo su kaimo vaizdais. Niekad nematėm miesto – Vilniaus, Kauno.
- Ar per visus tuos apsilankymus Lietuvoje teko patirti žiemą?
- Šiemet. Atvažiavau į Lietuvą sausio pabaigoje. Bet man visi sakė, kad tai nebuvo ta tikra lietuviška šalta žiema, kai spaudžia -30 laipsnių šaltukas.
- Sakai, pasiilgsti Brazilijos žmonių. Kuo jie skiriasi nuo lietuvių? Paprastai sakoma, kad lietuviai daug ramesni, šaltesni...
- Kiek pati pastebėjau ir iš pokalbių su draugais iš Lotynų Amerikos padariau išvadą, kad lietuviai, kai yra šalta, žiema, važiuoja tik į darbą ir atgal į namus. Jie niekur neina, nesilinksmina, nesusitinka su draugais. Ir atrodo jie labai pikti tada. O kai prasideda pavasaris, viskas pasikeičia, jie ima juoktis, kalbėtis, bendrauti. Vasarą Lietuvoje viskas kaip Pietų Amerikoje, žmonės atsigauna. O mes gyvename kiek kitaip, mes ištisus metus juokiamės, kalbamės, išeiname kažkur į miestą, nepaisant to, koks oras.
Pavyzdžiui Vilniuje važiuoju troleibusu kartu su drauge ir mes imame kalbėtis, juoktis, visi ima žiūrėti į mus, o patys jie nekalba tarpusavyje. Brazilijoje mes irgi daug dirbame, bet žinome, kad reikia atsipalaiduoti, pasilinksminti.
- Kiek esu kalbėjusi su vaikinais lietuviais iš Pietų Amerikos, tai jie labai žavisi Lietuvos merginomis, sako, kad jos gražios, lengvai bendraujančios. O ką galėtum pasakyti apie Lietuvos vyrus?
(Atsidūsta) Nuėjus į barą Brazilijoje pažiūrėjus į vaikiną pora kartų jis būtinai prieis, užkalbins. O Lietuvoje taip niekad neatsitiks, čia pati turi eiti ir kalbinti. Vaikinai čia užkalbinti sugeba tik tada, kai prigeria. Vos tik sužinoję, kad esu iš Brazilijos, iškart padaro savo išvadas, kad esu lengvai prieinama ir pan. Su lietuviais vyrais bendrauti sunku. Jie nežino, ko nori. Apskritai, pradėjus pokalbį gali likti „ant ledo“, nes jie nieko neatsakys.
Vaikinai iš Pietų Amerikos daug kalba, o čia visi vyrai labai šalti. Jie įgyja drąsos tik tada, kai išgeria. Pietų Amerikos lietuvės beveik niekada neranda Lietuvoje vaikinų lietuvių, o vaikinai iš Pietų Amerikos visad susiranda merginas iš Lietuvos. Beje, Lietuvos merginos labai mėgsta užsieniečius.
- Ką veiki Lietuvoje, kai nesimokai?
- Mokau portugalų kalbos suaugusiuosius. Einu su draugais iš bendrabučio į klubus, barus, kiną. Gyvenu bendrabutyje, kur apgyvendinti įvairių šalių studentai. Su jais ir einu linksmintis, nes lietuviai niekad neturi laiko, visad dirba.
- Kas yra sunkiausia mokantis lietuvių kalbos? Kas yra sudėtingiausia, sunkiausiai išmokstama ir atrodo didžiausia nesąmonė?
- Yra daug žodžių lietuvių kalboje, kurių nėra portugalų ar anglų kalbose. Portugalų kalboje tokio žodžio nėra ir jo niekad neprireikia. Žinoma, visi žodžiai reikalingi, bet galima ir be jų. Lietuvių kalboje vienas žodis tinka gyvūnams, kitas tik žmogui ir pan. Pavyzdžiui, gyvūnai nemiršta, o dvesia, bet apie žmogų taip sakyti negalima. Labai sunku įsiminti tuos žodžius, kurių portugalų kalboje nėra. Pavyzdžiui, visiems lietuviams iš Brazilijos labai juokingas žodis „braidyti“. Visi atvažiavę į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje išmoksta šitą žodį, bet mums net sunku įsivaizduoti, kada tokį žodį galėsime panaudoti.
- O išmoksti tokių žodžių, kurių nemokė nei gimnazijoje, nei dabar universitete? Tokių žodžių, kuriuos išgirsti gatvėje ar pasako draugai?
- Taip. Pavyzdžiui, žodis „faina“. Kartais per paskaitą man irgi išsprūsta šis žodis ir toks vyresnis žmogus man yra pasakęs, kad tai nėra lietuviškas žodis, bet atsakiau, kad nors ir nėra lietuviškas, bet visi jį vartoja. Jis tada pasakė, jog taip nekalba. Bet juk visas jaunimas vartoja.
- Jau užsiminei, kad bendraujant su lietuviais vaikinais susiduri su stereotipais apie Braziliją. Kokių dar pastebėjai gajų stereotipų apie tavo kraštą lietuvių galvose?
- Karnavalai, caipirinha, futbolas... Žmonės čia galvoja, kad Brazilijoje nuolat vyksta karnavalai, kad moterys iš Brazilijos yra tarsi nužengusios tiesiai iš karnavalų, labai jau laisvos ir pan. Bet mes tokios nesame. Puikiai žinome, kas galima ir kas ne. Lietuviai galvoja, kad Pietų Amerikoje visos mergaitės yra labai linksmos, prieinamos... Be to, labai dažnai visos Pietų Amerikos šalys suplakamos į vieną. Galvoja, kad aš kalbu ispaniškai, bet juk tai tas pats, kaip aš tikėčiausi, kad lietuvis kalba latviškai ar lenkiškai. Arba galvoja, kad aš turiu mokėti šokti tango.
- O kaip yra Brazilijoje? Ką brazilai žino, ką galvoja apie Lietuvą?
- Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, žmonės šiek tiek daugiau sužinojo apie ją. Bet kai su šokių grupe dalyvaudavome įvairiuose pasirodymuose, tai tenka išgirsti visko, – kad Lietuva yra religija, kad yra Azijoje ar pan. Kartais žmonės klausia, kur ta Lietuva. Kai pasakai, kad Europoje, vis tiek klausia, kur tiksliau. Tada sakai, kad prie Rusijos ir Lenkijos. Tuomet jie iškart nusprendžia, jog visi lietuviai kalba rusiškai.
Tad yra žmonių, kurie šiek tiek žino apie Lietuvą, bet daug kas nelabai ką teišmano apie mūsų mažą šalį. O mes turime jiems paaiškinti, pristatyti Lietuvą. Nes apie kokią nors Vokietiją žino visi, o apie Lietuvą – nedaugelis. Net kai universitete pasakiau, kad išvykstu studijuoti į Lietuvą, daugelis labai nustebo, klausė, kur ji yra, kodėl aš ten važiuoju, gąsdino šalta žiema. Žmonės žino Europą tik iki Lenkijos, toliau viskas yra Rusija.
- Sakai, kad universitete bendramoksliai nustebo, kad išvažiuoji mokytis į Lietuvą. O apskritai, tavo draugai brazilai žino, kad šoki lietuviškus šokius ir pan.?
- Taip, daugelis nustebo, kad vykstu į Lietuvą. Juos stebina ir tai, kad aš kalbu lietuviškai, jie man aiškina, kad tokia kalba niekam nereikalinga. Tačiau aš sakau: jums gal ir nereikalinga, bet man reikalinga. Net buvo atkalbinėjančių nevažiuoti, nes Lietuvoje šalta. Visiems atrodo labai šaunu važiuoti į Vokietiją, Prancūziją ar dar kur į Vakarų Europą. Aš studijuoju istoriją, tad mano bendramoksliai renkasi būtent šias šalis, bet aš norėjau visai ko kito. Pačioje Brazilijoje žmonės yra labai susimaišę: indėnai, portugalai, ispanai, kiti europiečiai. Senelis iš Ispanijos, kitas iš Portugalijos ir pan. Tačiau daugelis jau pamiršę savo šaknis, savo kultūrą ir jiems sunku suprasti, kad man tai svarbu. Kad savaitgaliais dalyvauju lietuvių draugijos veikloje, šoku tautinius šokius ir važiuoju į savo karštą mokytis kalbos, gilintis į kultūrą.
- Studijuoji istoriją, kodėl būtent šią sritį pasirinkai?
- Istorija man patinka, tik ne Brazilijos. Man visada įdomu sužinoti, kodėl viskas vyko, vyksta būtent taip, o ne kitaip. Labiausiai man įdomu sovietinis laikotarpis. Tiesa, stodama į universitetą pirmiausia galvojau mokytis architektūros, bet paskui persigalvojau. Man įdomios priežastys, man įdomu, kodėl Lietuva dabar yra tokia, kokia yra. Tiesa, žmonės nelabai noriai pasakoja apie praeitį Lietuvoje, sunku sužinoti apie sovietinį periodą. Matyt, jiems skaudu prisiminti. Tai aš gudrauju, visaip tiesiai per aplinkui klausinėju.
- Nekyla minčių apie gyvenimą Lietuvoje visą laiką?
- Labai daug apie tai galvoju. Kartais labai noriu. Bet mano šeima, mano draugai ten. Visad sakau, kad jei mano šeima būtų Lietuvoje, galėčiau čia gyventi. Mes, pietų amerikiečiai, esame labai šeimyniški, mes visad kartu. Lietuvoje jaunimas labai anksti išeina iš namų, išvyksta gyventi į Vilnių, Kauną, tampa savarankiški. Brazilijoje išeiname iš namų tada, kai ištekame.
Vadinasi, tau reikia čia ištekėti.
(Juokiasi) Ištekėti už lietuvio... Bet labai sunku rasti lietuvį vyrą.
- Ar kyla Lietuvoje nesusipratimų dėl to, kad esi ne iš Lietuvos?
- Aš kalbu lietuviškai, bet kartais žmonės pamiršta, kad tai nėra mano pirmoji kalba ir ima šnekėti labai greitai, ir aš tada turiu labai susikaupti, nes kitaip nesuprantu. Ypač kai kalba jaunimas, nes jie šneka kita lietuvių kalba, nei mane mokė.
- Lietuviškai kalbi jau ketverius metus. Ar jauti, kad dabar gyvendama čia gerokai patobulėjai?
- Taip. Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje lietuvių kalbos išmokau per metus, to pakanka, kad susikalbėtum. Bet dabar universitete daugiau dėmesio skiriame gramatikai ir tikrai mano kalba patobulėjo.
- Pridėti gal kažką norėtum?
- Žinau, kad dabar daug jaunų žmonių išvažiuoja į užsienį, nes ten gali daugiau uždirbti. Bet Lietuva taip sunkiai atgavo laisvę, jai reikia, kad tie žmonės būtų čia. Reikia, kad jaunimas dirbtų čia ir padėtų jūsų kraštui.
- Pastebėjau, kad kartais kalbėdama apie Lietuvą sakai „mūsų“, o kartais „jūsų“ kraštas.
- Sunku. Nes Lietuva mano kraštas, bet Brazilija irgi mano šalis.
- Galima sakyti, kad pusė tavo širdies priklauso Lietuvai, o kita pusė - Brazilijai?
T- aip. Brazilijoje yra mano šeima, mano draugai, ten gimiau. Bet aš esu lietuvė, tai mano tautybė, jaučiuosi lietuve. Geriau išmanau lietuvių kultūrą negu brazilišką.