Tai DELFI išvardijo keli lietuviai – nuo pirmakursės studentės iki garsios režisierės ir Londono Sityje aukštas pareigas užimančio finansininko. Jie užsienyje gyvena nuo kelių mėnesių iki keliolikos metų ir sako bent kol kas nesiruošiantys krauti lagaminų kelionei atgal.

„Užuot laukusi išeivių, Lietuva verčia juos jaustis kaltais“

Išeivės duoną jau beveik du dešimtmečius valgo lietuvė režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Pasikvietusi DELFI į savo ir vyro, žinomo britų aktoriaus Dexterio Fletcherio, namus Londone ji negailėjo aštrių žodžių, kalbėdama apie nesėkmingas Lietuvos pastangas susigrąžinti emigrantus. Išvykstantieji esą gauna tiek daug negatyvios energijos, kad jiems nesinori grįžti.

„Lietuva sutelkusi dėmesį ne į tuos dalykus. Užuot skatinusi žmones grįžti, ji verčia juos jaustis kaltais. Visi Lietuvoje turėtų susivienyti ir sugalvoti, kaip sukurti sąlygas jauniems žmonėms parvykti, kad jie su savo žiniomis jaustųsi laukiami. Lietuva iš to turės tik naudos“, - tvirtino D. Ibelhauptaitė.

Pašnekovė priminė, kad pusę amžiaus gyvenome už geležinės uždangos, viskas Vakaruose atrodė fantastiška. Daugelis svajojo vieną dieną ištrūkti, todėl atsivėrus sienoms jie patys ar jų atžalos taip ir padarė.

„Žmonėms reikia pamatyti pasaulį, atvykti į Londoną, pamiegoti gatvėje, dirbti kaip arkliams po 15 val. ir suprasti, koks iš tiesų yra gyvenimas. Kad bananai neauga kur nors gatvėje, kad auksu nelyja. Tuomet jie bus dėkingi už tai, ką turi Lietuvoje“, - kalbėjo pašnekovė.

Į pokalbį įsiterpęs D. Fletcheris patikino, kad toks procesas natūralus, o išeiviai po 10-15 metų sugrįš ir, naudodami įgytas žinias, pradės keisti Lietuvą: „Pusę amžiaus gyvenote sovietiniame bloke. Tada – bum! – viskas sugriuvo. Žmonėms buvo natūralu išvykti, pasižiūrėti, be ko jie gyveno, ištirti pasaulį, paragauti kitokio gyvenimo, o vėliau jie parvyks“.

Anot D. Ibelhauptaitės, svarbiausia yra studentai – „mūsų ateitis ir vienintelė viltis“. „Reikia tikėtis, jog Lietuvos valdžia bei privačios kompanijos dės visas pastangas ir sukurs tokias sąlygas, kad šitie nauja energija, gausiomis ir rimtomis žiniomis, platesne pasaulėžiūra apsišarvavę jauni žmonės norės grįžti atgal“.

Režisierės balse skambėjo nemažai pesimizmo. Valdžia esą nedaro visiškai nieko, kad būtų kuriamos galimybės išeiviams, naikinami finansiniai, biurokratiniai barjerai. Ji tai žino iš savo pačios patirties: statant operas „Bohema“ ir „Užburtoji fleita“, parama iš biudžeto – dešimtadalis projektų sąmatos – pasiekė vėliausiai.

Įstatymų netobulumą D. Ibelhauptaitė patikrino savo kailiu. Kurti į Lietuvą atvykusi menininkė buvo paprašyta pasirūpinti darbo knygele, mat reikia mokėti mokesčius būsimai pensijai. „Pamirškite! – juokėsi ji. – Lietuvoje dirbu už keliskart mažesnį atlygį nei Vakaruose. Suskaičiavus, kiek skiriu valandų ir pastangų kurdama bei organizuodama savo projektus, mano alga per valandą Lietuvoje bus mažesnė nei Londone gauna valytoja. Pasakiau, kad man nereikia lietuviškos pensijos. Ne tokio reikia kelio į priekį. Sistema turėtų būti lankstesnė“.

Nežino, ar idėjos reikalingos

DELFI kalbinti trys lietuviai, studijuojantys Londono ekonomikos mokykloje (LSE), neslėpė, kad kol kas nedega ryžtu su diplomais keliauti namo. Bent kol kas nuo grįžimo juos sulaiko ne tik perspektyvos padirbėti šio miesto finansų centre – Sityje, tarptautinėse kompanijose.

Anot LSE pirmakursės Lauros Narbutaitės, anksčiau jaunuoliai keliaudavo iš provincijos į Vilnių. Dabar jų kryptis – iš Lietuvos į užsienį. Mergina pritarė D. Ibelhauptaitės nuomonei, kad svetur susiruošę žmonės neretai būna priversti pasijusti nejaukiai.

„Kai sužinojau, kad įstojau į LSE, norėjosi visam pasauliui rėkti: „Vau, kaip faina!“ Sėdėdama pas kirpėją ar kosmetologę išsikalbėdavau, kad netrukus keliausiu į Angliją. Bet netrukus jau bijodavau kam nors sakyti, nes vos paminėdavau išvažiuosianti, tekdavo ilgai teisintis, kad tai – tik mokslui. Jei išvažiuoji, esi iš dalies išdavikas“, - pasakojo studentė.

Laura su LSE magistrante Monika Mačiulyte dalyvavo konkurse „Padovanok Lietuvai viziją“. Anot Monikos, jauni žmonės galėtų pasiūlyti daugybę idėjų, kaip kurti šalies ateitį, bet nežinia, ar jos kam nors reikalingos.

„Liūdna, kad parašai viziją, bet nesijauti stiprus, jog grįši į Lietuvą ir ją įgyvendinsi, - kalbėjo mergina. – Visi susėdę prigeneruotume daugybę idėjų, bet ar jų kas nors norės? Minčių lyg ir yra, bet nėra galimybių jas įgyvendinti“.

Studentų manymu, visų pirma Lietuvoje reikia plėtoti žinių ekonomiką. Tokiu atveju net vienas žmogus gali sukurti didžiulę pridėtinę vertę, pavyzdžiui, išradęs ką nors panašaus į pokalbių programą „Skype“.

„Grįžti nėra prestižas“

Su Monika studijuoja trys kazachai, gavę prezidento premiją mokslui ir pragyvenimui. Studentai didžiuojasi sulaukę tokios garbės, jiems esą bus prestižas grįžti į savo šalį. „Grįžti į Lietuvą nėra prestižas. Nėra jokios vizijos, nei vidinio, nei išorinio „brandingo“ (įvaizdžio kūrimo – DELFI) plano, neaišku, kokie šalies privalumai“, - aiškino pašnekovė.

Lauros manymu, panaši premija paskatintų grįžti tik nedidelį žmonių skaičių: „Nemažai žmonių nusispjautų į didesnį atlyginimą Londone ir grįžtų, jei žinotų, kad ten bus faina“, - tvirtino studentė. „Kad bent jau žinotum, jog bus geriau“, - pritarė antrakursis Laurynas Jankauskas.

Jis gimtinėje pasigenda nuoseklaus planavimo. Pagrįsdamas savo kritiką vaikinas pasakojo, esą Lietuvos bankas dar prieš ketverius metus dalijo patarimus, kaip sustabdyti infliaciją. Kadangi rekomendacijos neįgyvendintos, susidarė šiandieninė situacija, tačiau su ja kovoti reikalingos jau kitos priemonės.

„Man įdomiau kapstytis Anglijos, Amerikos politikoje, kur yra idėjos, o žmonės jų laikosi. Lietuvoje niekas nieko nesilaiko“, - apgailestavo studentas.

Lauros požiūriu, Lietuvos politikoje svarbiau ne idėjos, o žmonės, kas garsiau iš jų pasireikš. „Dalyvavome Jungtinių Tautų simuliacijoje, reprezentavome įvairių šalių prezidentus. Tuomet sutikau daug žmonių, kurie svajoja tapti savų šalių prezidentais. Pagalvojau, ar rasčiau jaunų lietuvių, kurie sakytų: „Žinai, aš būsiu politikas“.

„Ar tu nori grįžti ir būti prezidente?“ – išgirdusi tokius žodžius, sureagavo Monika. „Noriu grįžti ir keisti, - patikino Laura. – Deja, tektų su visais pjautis“.

Nei pozityvios atmosferos, nei pigaus pragyvenimo

Iš asmeninio albumo

Pustrečių metų Airijoje gyvenanti, o nuo rudens Nyderlanduose studijuosianti Lina Žigelytė įsitikinusi, jog esminė emigracijos priežastis yra bendra atmosfera: „Lietuva turėtų labiau vertinti kiekvieną žmogų. Antiemigracinė propaganda nesustabdys išvykti norinčių žmonių ir nesugrąžins jau išvykusių. Mes visi esame pragmatikai ir gyvename ten, kur didesnės galimybės pasiekti tai, ko nori. Būtent tos pozityvios can do (angl. galiu padaryti) atmosferos Lietuvoje ir trūksta“.

„Žmonės nevyktų į grybų perdirbimo fabrikus Šiaurės Airijoje, kur sveikatai kenksmingose sąlygose gali dirbti po šimtą valandų per savaitę, kad ir už mažesnį nei oficialų minimalų atlyginimą, jei dirbti „Maximoje“ apsimokėtų labiau, - kalbėjo ji. – Tiesa, neretai naiviai tikimasi, jog užsienyje pinigai auga ant medžio kaip Buratinui. Bet dauguma prieš apsispręsdami išvykti paskaičiuoja, kur labiau apsimoka būti“.

Anot Linos, tai, jog Lietuvoje pragyvenimas pigesnis, virsta pasaka be galo: „Ir aš, ir nemažai mano draugų baisimės Lietuvoje nepaliaujamai kylančiomis kainomis. Jei perki pigesniuose prekybos centruose, nemažai maisto produktų Airijoje, kur infliacijos lygis taip pat kyla, kainuoja mažiau. O atlyginimai kyla visų pirma sostinėje, Klaipėdoje ir Kaune“.

DELFI pašnekovė apgailestavo, jog dažnai susikoncentruojama ties „ta į grybų ir paukštienos fabrikus ar statybų aikšteles išvykstančia mase“, nepastebint, jog geriausių mokyklų abiturientai studijuoti vyksta į Vakarų Europos universitetus.

„Sugriuvus sienoms niekas nebetrukdo būti pragmatikais ir vykti į tas šalis, kur sudaromos geriausios galimybės bei atmosfera yra palankiausia, - teigė Lina. – Todėl valdžiai, jeigu jai brangūs Lietuvos piliečiai, visų pirma turėtų rūpėti sudaryti galimybes kurti, inicijuoti, dirbti. Didmiesčiuose tokių galimybių daugėja, bet provincija galėtų pasistengti labiau“.

Dubline mergina dažniau sutinka ne vilniečius, mažesniuose miestuose – dar daugiau atvykusiųjų iš atokesnių rajonų. Būtent todėl Lina paragino provincijos valdžią galvoti, kaip parsivilioti savo žmones.

Išeivius nuo vykimo namo atgraso ir nenykstanti biurokratija bei kyšininkavimas, „senų kadrų“ valdžios institucijose, akademinėje bendruomenėje nenoras atverti duris „šviežiam kraujui“.

Ryšys su bendruomenėmis – dar ne su visa išeivija

Foto: DELFI

Savo mintis apie emigraciją Lina išdėsto interneto dienoraštyje. Neseniai ji gavo laišką iš vienos amerikietės, kuri rašo magistro darbą apie lietuvių emigrantus ir jų įtaką demokratiniams procesams gimtinėje. Studentė prisipažino sunkiai randanti įrodymų, kad naujosios bangos išeiviai dalyvauja Lietuvos politiniame gyvenime.

Lina skeptiškai įvertino siūlymą leisti emigrantams rinkti savo Seimo narį – jis revoliucijos nepadarytų. DELFI pašnekovės manymu, galbūt veiksmingesnė būtų institucija, kuruojanti išeivijos klausimus. Kol kas politikams ir diplomatams nosį esą nušluosto kai kurios aktyvios lietuvių bendruomenės. Tiesa, šios neretai užmezga bičiuliškus ryšius su ambasadomis ir tampa savotišku emigracijos „elitu“.

Pasak Linos, didžioji emigrantų masė dažnai lieka šių būrelių užribyje, todėl valdžios atstovų pokalbiai su bendruomenėmis dar nereiškia ryšio su išeivija. „Norint išlaikyti ryšį reikia rasti būdą pasiekti tą masę. Anksčiau šios funkcijos ėmėsi Bažnyčia, - teigė mergina. – Valstybėse, kurios tapo lietuvių traukos centrais (Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, JAV, Ispanijoje, gal net Norvegijoje), veikiančiose ambasadose būtinai turi dirbti daugiau žmonių, o diplomatinės atstovybės turi būti lankstesnės ir dinamiškesnės“.

Volstrytą lietuvis sudomino, ministerijos – ne

Prieš keliolika metų iš Lietuvos išvažiavusio Dariaus Daubaro teigimu, nuo pat pradžių nebuvo plano, kaip neprarasti ryšio su užsienyje studijavusiais lietuviais ir paskatinti grįžti. Esą niekas neskaičiavo, kiek žmonių išvyksta, ir negalvojo apie šio proceso pasekmes darbo rinkai bei ekonomikai.

Jis pats, baigęs universitetą JAV ir jau gavęs pasiūlymų dirbti Volstryte Niujorke, vasarą kelis mėnesius leido gimtinėje. Jaunas finansininkas kreipėsi į vieną ministrą, be jokio atlygio siūlydamas savo paslaugas. „Papasakojau, kas esu, kad galiu per vasarą stažuotis, man nesvarbi alga. Nebuvo jokio atsakymo. Net nežinau, ar perskaitė mano laišką. Privačios kompanijos į tai visai kitaip žiūri“, - DELFI tvirtino D. Daubaras.

Šiuo metu finansininkas, persikėlęs į Londoną, ne tik užima investicinio banko „Credit Suisse“ Kapitalo rinkos grupės viceprezidento pareigas, bet ir vadovauja „Lithuanian City of London Club“, į kurį susibūrė Sityje dirbantys lietuviai.

Anksčiau daug jaunų lietuvių suko skirtingomis kryptimis – kas studijavo vienoje valstijoje, kas žaidė krepšinį kitoje. Kai emigracija pasiekė kur kas didesnį mastą, ištuštėjo darbo rinka, o žmonės ėmė koncentruotis keliose šalyse, suvokta, kad reikia tam tikros politikos.

„Visuomenėje prasidėjo debatai – ar emigracija gerai, ar blogai, ką ji duoda Lietuvai, prasidėjo atviresni pokalbiai su išeiviais, - kalbėjo D. Daubaras. – Anksčiau galvota: ai, išvažiavo ir viskas, ypač prieš įstojant į ES. Tuomet daug kas įsidarbindavo nelegaliai. Anglijoje pastebėjau įdomų pokytį: anksčiau tik kartais metro išgirsdavai kalbant lietuviškai, visi buvo pasislėpę, kažkur plaudavo indus, dirbdavo žemės ūkyje, dabar žmonės padrąsėjo“.

Foto: DELFI

Pasak pašnekovo, kovo pradžioje vykęs Jungtinėje Karalystėje studijuojančių lietuvių susitikimas parodė, kad pirmieji išeivius pradės aktyviai vilioti verslininkai. Mat rinkai trūksta profesionalų, kurie sugebėtų orientuotis tarptautinėje aplinkoje, kalbėtų angliškai, turėtų naujų idėjų.

Emigracija, D. Daubaro teigimu, daug kam išėjo į naudą – sumažėjus darbuotojų išaugo atlyginimai, užsienyje plušantys žmonės į Lietuvą parsiunčia nemažas sumas, įgyja naujų įgūdžių. Jis įsitikinęs, kad dalis emigrantų tikrai sugrįš, - vieniems pabos, kitus pargins tėvynės ilgesys.

DELFI pašnekovo manymu, būtina išeivius įtraukti į Lietuvos gyvenimą, paskatinti dalyvauti rinkimuose, jei ne leisti jiems turėti savo Seimo narį, bent sudaryti emigrantų reikalų komitetą. Didžiojoje Britanijoje dėl ambasados ir kai kurių karjerą padariusių išeivių pastangų esą jau kurį laiką jaučiamas lietuvių pagyvėjimas. Jie pradėjo aktyviai bendrauti su tautiečiais, kovoti dėl dvigubos pilietybės.