Vilnietė Justina augina labai žavų ir iš pažiūros labai draugišką septynerių metų Tašką, kuris moters namuose apsigyveno po to, kai buvo paimtas iš neatsakingų šeimininkų. „Tuo metu turėjome vokiečių aviganį. Patėvis išgelbėjo Tašką nuo alkoholikų. Vieną šuniuką kažkas pasiėmė, o kitą paliko. Patėvis parnešė jį mano dukrai gimtadienio proga dovanų. Pradžioje jis atrodė kaip žaislinis, toks mažiukas buvo.“
„Jis labai aktyvus, galėtų lauke praleisti visą dieną. Jei ką nors darau namuose, jis visur paskui seka, niekada neguli nuošalyje. Visus katinus reikia pavaikyti, pavaidinti bosą, nors šiaip labai draugiškas. Bijo tik kai kurių žmonių. Visi kiti jam yra draugai“, – apie augintinį pasakoja Justina.
Taško priešiškumas pasireiškė daugiau nei prieš metus, kai namuose liko gyventi vienas. „Kol šunys augo dviese su dar viena maža kalyte, jokių problemų nebuvo. Prieš pusantrų metų mama pasiėmė tą kalytę ir prasidėjo baisūs agresijos priepuoliai prieš kitus šunis. Einame gatve, jis pamato šunį, pasišiaušia, tempia tiek, kad net save smaugia, o jeigu nutrūksta, pjaunasi. Vieną kartą susipjovė su dideliu vokiečių aviganiu, tai vos nesužeidė jo. Tai yra didžiulė problema vedžiojant, neįmanoma ramiai praeiti pro kitus šunis.“
Šunų dresūros mokyklos „Smart Dog“ vadovas Karolis Grigaliūnas pastebi, kad panašios agresyvumo ar priešiškumo problemos būdingos daugeliui mažų šunų.
„Ypač mažų šuniukų veislėms būdinga tokia agresija. Daugelis mano, kad tiesiog pasiims mažą šunį ant rankų ir pasineš, jei puola. Jūs padarėte lygiai tą patį, kai mes pas jus užėjome. Jis buvo toje pasišiaušimo būsenoje, o jūs pasiėmėte ant rankų ir sakėte: „Taškai, koks tu agresyvus šuniukas, kaip tu moki urgzti“, ir glostėte jį, taip skatindama toliau elgtis agresyviai. Jūs tokį savo elgesį vertinate kaip sudrausminimą, o šuo vertina tai kaip paskatinimą toliau siautėti.“
Specialistas perspėja, kad šunį agresyviai elgtis gali provokuoti akių kontaktas su žmogumi. „Tiesioginį akių kontaktą šuo vertina kaip grėsmę, provokaciją. Taškas ima urgzti, o jūs šypsotės, glostote ir taip skatinate tokį elgesį, nors iš tiesų norite jį nuraminti. Kadangi šuo neklauso, jūs imatės veiksmo – šiuo atveju suėmėte jį už nosies ir jis nurimo. Bet iš pradžių jūs jį paskatinote ir tik po to bandėte griežtai nubausti. Šuniui nėra jokio aiškumo, kaip elgtis, koks elgesys yra geras.“
„Manau, kad panašiai elgiatės ir vedžiodama šunį. Jis tempiasi, apuosto ar puola kitą šunį, tai reiškia, jog jis save taip skatina. Šuns elgesys pasivaikščiojimo metu yra tik kontrolės, disciplinos, kultūringo ėjimo, dresūros klausimas. Jūs septynerius metus skatinate šuniuką elgtis kitaip, tad pakeisti jo elgesį iš tiesų bus nelengva.“
„Pirmiausia šuns elgesį bandome keisti per gerumą, per paskatinimą, jei nepavyksta, galima – per korekciją. Bet aš visada stengiuosi, kad visas elgsenos pagrindas būtų susietas su ėdalu. Jei šuo klauso, gauna skanėstą, jei ne – korekciją“, – apie dresūros principus pasakoja K. Grigaliūnas.
Pasireiškęs Taško agresyvumas kyla iš energijos pertekliaus. „Nebeliko žaidimo partnerio, nėra su kuo užsiimti, todėl dėl susikaupusios energijos kyla agresija. Tą energiją turi kažkur išsilieti. Jis anksčiau negirdėjo kaimynų, ateinančių žmonių, nematė kitų šunų, nes jam būdavo smagu, jis nekreipdavo dėmesio žaisdamas.“
Šią problemą vargiai išspręstų ir naujas šuniukas šeimoje. „Jei atsirastų kitas šuo, manau, kad Taškas vis tiek pjautųsi su šunimis. Jis susigyventų su kitu šuniu, bet dėl per 1,5 metų susiformavusio charakterio pasivaikščiojimo metu jis gali pulti ir temptis. Tokio laiko pakako, kad priprastų prie tokios savo būsenos. Tad tokį elgesį įmanoma pakeisti tik per discipliną. Kaip šeimininkas turite užtikrinti, kad jis nesipjautų, nes gali kažkas nukentėti, jūs esate atsakingas.“
Šunys gali pjautis dėl įvairių dalykų: teritorijos, daikto pasisavinimo, kalės, tiesiog dėl to, kad patinas yra dominuojantis arba jaučia, kad kitas šuo užspaudžia jo erdvę. Agresija dažnai atsiranda ir iš baimės kitam šuniui. Didesnis gyvūnas užuodžia mažesnį, silpnesnį. Jei mažesnis šuo suurzgia, šeimininkas paima jį ant rankų, paglosto, pamyluoja, o mažas šuo tai priima kaip skatinimą pulti, provokuoti kitus šunis.
„Tokį šunį kaip Taškas, kuris turi problemą tempti, urgzti, pulti, mokyčiau komandos, kad jis eitų šalia kojos. Jūs turite padaryti taip, kad šuo eitų paskui. Tarkime, šuo kažką uostinėja, jūs jį pašaukiate vardu. Kai jis sureaguoja į savo vardą, jūs turite jį pagirti ir duoti skanėstą. Kai išmokote vardo ir greitos reakcijos į jį, galima judėti toliau. Kai Taškas pamato kitą šunį, vardo nekartojate dešimt kartų, pasakote vieną kartą ir, jei šuo nesureaguoja, einate atbulai nuo artėjančio šuns ir tuo metu truputį timptelite pavadėlį. Kai į jus atsisuka, turite jį pagirti ir duoti ėdesio. Jei neatsisuko, timptelite, šuo atsisuko ir vėl pagiriate. Toks elgesys šuniui reiškia „arba tu reaguoji ir gauni skanėstą, arba nereaguoji ir šeimininkas pakoreguoja pavadėliu ir tu vis tiek sureaguosi“. Kiekvieną kartą išmokus reakcijos esant sudėtingesnėms aplinkybėms, stengiatės dar labiau jas sunkinti. Pamažu šuo išmoks esant bet kokiai situacijai reaguoti į savo vardą bei dėmesį nukreipti nuo dirgiklio į šeimininką.“
Justina prisimena, kad, pirmą kartą Taškui susipjovus su šunimi, teko atlupti nuo kito šuns naudojant jėgą. „Kai pirmą kartą susipjovė, reikėjo skirti, plėšti vieną nuo kito. Taškui tą kartą ausį apkandžiojo, o kadangi kitas šuo buvo dukart didesnis, tai jam beveik nieko neatsitiko.“
„Yra dvi pagrindinės būsenos: kai šuo atsipalaidavęs ir kai pyksta. Pagal savo augintinio kūno kalbą galite iš anksto spręsti, ką jis ketina daryti, kai atbėga kiti šunys. Svarbu prisiminti, kad labai dažnai pavadėlio patempimas paaštrina situaciją ir tai gali būti kovos ženklu, todėl ir jūs turite kontroliuoti savo elgesį pasivaikščiojimo metu“, – pataria instruktorius.
Justina pasakoja, kad kieme dažnai pastebi didelių palaidų šunų, tad nei ji, nei Taškas negali būti visiškai saugus. „Jeigu matote, kad atbėga didelis šuo, kuris agresyviai nusiteikęs Taško atžvilgiu, neišsigąskite. Situaciją galite sušvelninti panaudojusi tai, ką turite rankoje, pavyzdžiui, raktus. Jums nebūtina užgauti kitą šunį ar sužeisti, nes svarbiausia jį išgąsdinti, nukreipti jo dėmesį. Kai šuo nusiteikęs pulti, jo neįmanoma sukontroliuoti, tad šeimininkas jo taip lengvai neprisikvies. Tad svieskite raktus šuniui tarp kojų. Šuo trumpam išsigąs, o kai jis išsigąs, norės dingti iš tos vietos, kurioje patyrė šią emociją. Būtent tuo metu šeimininkas gali prisišaukti šunį ir jūs išvengsite pjautinių“, – pasakoja ekspertas.
„Taip pat galite prieš atbėgusį šunį atstatyti pagalį, nes jis pirmiausia kąs į tą vietą, kuri yra arčiausiai jo, todėl jokiu būdu nebandykite šuns nuvyti ištiesusi savo ranką.“
Jei jau nutiko taip, kad šunys susikibo, svarbiausia nebandyti jų skirti plėšiant vieno nuo kito už antkaklio. Pjautynių metu šuo yra išgyvenimo būsenos, tad jis negeba vertinti aplinkos, nemato, kas yra priešas, o kas draugas, tad esant tokiai situacijai jis gali įkąsti pačiam šeimininkui.
„Geriausias būdas atskirti šunis – nesuteikti progos kontaktui ir pjautynėms: rėkite, klykite, atkiškite daiktus, gaukite laiko, kol pasiims puolantį šunį. Būna situacijų, kai šunys tik vienas ant kito loja, tokį konfliktą nesunku užgesinti – galima išgąsdinti šunis ar vėl mesti kažką. Bet jei šunys sukibo, nelįskite tarp jų, nes svarbiausia žmogaus saugumas. Geriausia, kad ateitų kitas šeimininkas. Paimate šunis už galinių kojų ir po truputį atitraukinėjate. Šuo praras balansą, pradės svyruoti, turės galvoti, kaip jam išsilaikyti ant kojų, tad tokiu momentu galėsite juos atitraukti. Traukite jį lanku aplink save, šiek tiek pasukite pro save, nes jei atitraukinėsite tiesiai, šuo labai lengvai pasuks galvą ir įkąs“, – pataria K. Grigaliūnas.
„Kitas būdas, jeigu vienas iš šunų yra įsikibęs dantimis į kitą, jūs negalite tiesiog traukti ir plėšti įsikibusio šuns, nes kitam šuniui galite padaryti žalą. Tokiu atveju paimkite kokį pagalį, kiškite šuniui į nasrus ir juos po truputį atidarinėkite. Pamažu visas šuns sukandimas pereis ant pagalio. Tik atrakinus šuniui sukandimą reikia juos atitraukti vieną nuo kito, jei tik paleisite, jie iškart vėl susikibs.“
Dresūros instruktorius primena, kad pjautynių metu pirmiausia šeimininkas turi pasirūpinti savo saugumu ir privalo elgtis apgalvotai, o ne pulti tarp šunų. Dar vienas svarbus dalykas, kurį turėtų prisiminti mažų šunų savininkai, jei jūsų link atbėga agresyviai nusiteikęs šuo, jokiu būdu neimkite ant rankų savo šuns, nes agresyviai nusiteikęs gyvūnas, norėdamas pasiekti jūsų augintinį, gali sukandžioti jus.