Erika Svirskienė su vyru įsikūrę nuošalioje vietoje, tikrame miško ir gamtos prieglobstyje. Tokioje laisvoje ir natūralioje aplinkoje auga ir poros Sibiro haskis Skubis, kuriam netrukus sukaks metai. Šuo galėtų ištisas dienas leisti lauke, bėgioti kiek tinkamas, bet haskis nuolatos pabėga nuo šeimininkų ir puola ant mašinų, kurios pravažiuoja šiek tiek toliau nuo namo esančiu keliu.

„Atsikėlę gyventi į šį namą, supratome, kad mums reikia šuns, nes aplink tuščia, ramu. Šią veislę pasirinkome pirmiausia dėl išvaizdos ir fakto, kad jie draugiški vaikams. Tos mėlynos akys ir šviesus kryžiukas ant kaktos mus užbūrė“, – pasakoja Erika.

Šeima žinojo, kad patinėlis labai judrus, bet tik parsivežę namo naujieji augintojai suprato, jog Skubis yra ypač aktyvus, nenustygstantis vietoje.

„Su pirma problema susidūrėme, kai šuo tapo didesnis – jis lekia prie kelio, prie važiuojančių automobilių. Jeigu mato, kad automobilis važiuoja per greitai arba labai toli, jis nebėga, nes supranta, kad nepavys, bet jeigu automobilis juda lėčiau – jis bėga ir atsistoja skersai kelio.“

Taip pat šuo mėgsta pasprukti į šalia dažnai nuomojamą sodybą. Šeimininkai daro prielaidą, kad nuomininkai kartais jam duodavo maisto nuo stalo, tad dabar haskis reguliariai tikisi gauti kokio nors skanėsto.

„Antroji problema – jis lauke viską kasa ir rausia, net nežinau, kaip visas kiemas vasarą atrodys. Praėjusiais metais buvome pasodinę apie 50 metrų lapuočių krūmų, nė vieno neliko. Kai buvo šiltesni orai, viską sunaikino. Šakas, butelius, viską, ką randa, atneša namo ir graužia. Jeigu galėtų, viską aplink suvalgytų“, – pasakoja Skubio šeimininkė.

„Smart Dog“ šunų dresūros mokyklos instruktorius Karolis Grigaliūnas pirmiausia pataria šeimininkams nepalikti visada pilno dubenėlio su ėdalu. „Negerai tai, kad Skubis gauna visko, ko nori. Ėdalas turi būti pagrindinė šuns motyvacija ir jis turi būti duodamas už tai, kad šuo padarė kažką gero. Problema, su kuria susiduriate, – kontrolė, atsišaukimas. Aš rekomenduoju suaugusį šunį šerti du kartus per dieną sauso maisto porcijomis. Ryte pasiimate indelį su pusryčių porcija, išeinate į lauką, šuo bėga savo reikalais, po to sušaukiate, pakviečiate, kaip tai darote paprastai. Nesvarbu, kokiais žodžiais šauksite, svarbu, kad šuo reaguotų. Kai šuo atbėga pas jus, duodate jam ėdalo.“

„Šuo eina ten ir daro tai, kas jam neša naudą. Jeigu turėsite ėdalo ir parodysite, kad jį turi uždirbti, šiuo atveju jis gauna tik tada, kai ateina pas jus. Taigi, ryte pašaukiate šunį, duodate pusę porcijos, jis suėda, tada sakote: „laisvai“, „eik“, „žaisk“, „daryk, ką nori“. Vėl pradeda kažką ne taip daryti, jūs vėl šaukiate šunį, jis vėl gauna kitą pusę maisto už tai, kad jūs pakvietėte ir jis atėjo.“

„Vakarinę porciją irgi duočiau už kažką. Kadangi jūs naktį siunčiate jį į voljerą, tai gali būti kaip pratimas: liepiate eiti į voljerą, jis nueina, už tai duodate ėsti. Svarbiausia, kad šuo ėdalo gautų už kažką. Po kurio laiko pastebėsite, kad šuns požiūris į ėdalą pasikeičia, pradeda jį vertinti, jis tampa šuniui motyvacija. Jei visada paliekate pilną dubenį ėdalo, kam jam stengtis?“

Dresūros specialistui pro akis neprasprūdo šeimininkų elgesys atvykus svečiams. „Kai atvažiavome, aš stebėjau jus: šuo pradėjo šokinėti, jūs sakote „fu“ ir stumiate jį. O jis dar dešimt kartų užšoko, kol nusiramino. Jis nurimo ne dėl to, kad jūs liepėte, o dėl to, kad jam pasidarė nebeįdomu. Jis daro ką nori, nes iš jūsų pusės nėra kontrolės. Jis nežino, ką reiškia „ne“ komanda. Vienas svarbiausių dalykų, kad šuo būtų kontroliuojamas, tai ypač svarbu aktyviems, sportiškiems, darbiniams šunims.“

„Kai gražiu tonu pasakote, kad nešokinėtų ir nustumiate į šoną, jis iš tikrųjų mano, kad toks elgesys yra leidimas toliau šokinėti. Kadangi „fu“, „ne“ žodžius vartojate daug kartų esant skirtingoms situacijoms, jos jam nieko nebereiškia. Aš pakeisčiau juos komanda „negalima“, galbūt pakeisčiau patį žodį.“

„Jeigu šuo šokinėja šiaip be paliovos ant žmonių, galime atlikti tokį pratimą: pasikviečiame šunį, rodome, kad jis užšoktų ant mūsų, sugauname jį už priekinių letenų. Laikome taip, kad jų šuo negalėtų ištraukti, tačiau letenų nespaudžiame, kad jam skaudėtų. Tada laikydami jį už letenų galime šokti tango, pradėti vaikščioti į priekį, atgal. Jį tai pradės nervinti, jis pradės kramsnoti jūsų ranką, galite leisti tai daryti, nes šuo tai darys neskaudžiai. Tokį leidimą užšokti – letenų laikymą –atliekate tiek kartų, kiek šuo pats užšoks. Po kurio laiko jis pats nustos šokinėti, jam šis veiksmas nebepatiks. Kai jis kviečiamas nebeužšoka, pagirkite, duokite skanėstą.“

„Siūlau šuniui parodyti skirtumą tarp juodo (blogo elgesio) ir balto (pageidautino elgesio). Jam pradėjus šokinėti pasakyčiau komandą „negalima“, jei jis nenustotų šokinėti, nubausčiau: ar per nosį sprigtelėčiau, ar tiesiog garsiai riktelėčiau. Tai skirta tam, kad komanda įgautų galią. Jei sakote „negalima“ ir imatės drausminių priemonių, šuo kitą kartą jau pagalvos, kad po šios komandos, jei jis nenustos elgtis taip, kaip elgiasi, gali nutikti kažkas nemalonaus. Po kurio laiko jis pasirinks kitokį elgesį. Tik teigiamą, iškart atliekamą komandą ar elgesį galima paskatinti skanėstais.“

Skubio augintojai svarsto galimybę visą teritoriją aptverti tvora, bet Sibiro haskiai pasižymi unikaliais sugebėjimais pabėgti ir vytis grobį, tad paprastą tvorą jis peršoktų, išsikastų per apačią. Erikos vyras pasakoja, kad haskis labai greitai išmoko nelipti, nepulti prie elektrinės tvoros, kuri skirta ganyti šeimos gyvūnams.

„Šalia yra tvora, kuria teka elektra. Vieną kartą mačiau, kai Skubis nuėjo prie jos, iš kitos pusės priėjo gyvuliai, o Skubis lojo ant jų. Netrukus netyčia prikišo ausis ir gavo su elektra per jas, supyko ir kando į tvorą. Žinoma, po to staigiai namo parbėgo, atsigulė, nei lojo, nei ką. Po šio įvykio prie tvoros jis nebelindo.“

„Elektros impulsas šuniui yra labai nenatūralus dalykas. Dažnai šunys tvorų išvis nemato. Jis priėjo, mato, kad gyvuliai yra prie pat jo, bet nemato, kas, tik pliaukšt jam per ausį. Tai, kas šuniui nenatūralu, labai baisu“, – situaciją komentuoja Karolis.

„Vienas iš Skubio pabėgimo problemos sprendimų būdų galėtų būti toks – visą teritoriją aptvertumėte elektrine tvora. Jis bėgtų, vieną, antrą, trečią kartą užšoktų ant tvoros, tai būtų jam didelė pamoka, kad negalima lįsti iš teritorijos. Bet tai yra labai drastiška priemonė. Aš asmeniškai tokių drastiškų priemonių imčiausi tik tada, kai šuns elgesys ar galima situacija, aplinkybės gali turėti didelės įtakos šuns arba mano saugumui ir sveikatai. Kadangi jūsų šuo vejasi mašinas, kol kas gerai, kad žmonės sustoja, bet yra ir tokių, kurie gali tyčia padidinti greitį, kad ką nors padarytų. Toks šuns elgesys gali jį pražudyti, todėl, jei nepadės alternatyvūs metodai, galima galvoti apie griežtesnius būdus“, – pasakoja dresūros instruktorius Karolis.

„Skubis kaip grobį vejasi automobilį. Pradžioje rekomenduočiau šį instinktą suvaldyti negriežtomis priemonėmis. Pasikvieskite ką nors į pagalbą, kad su automobiliu važinėtų. Šunį laikykite su antkakliu ir pavadėliu, kad neturėtų jokių galimybių pabėgti. Pasiimate ėdalo, automobilis važiuoja iš lėto, o jūs tuo metu dominate šunį ėdesiu. Pradžioje mašina gali važiuoti už šuns nugaros, svarbu, kad šuo būtų susikoncentravęs ties ėdalu. Jeigu ramus sėdi, duodate ėdalo. Jeigu jis bėga paskui automobilį, pavadėliu prisitraukiate prie savęs, pasisodinate priešais ir vėl jo dėmesį koncentruojate į ėdalą.“

„Taip jūs parodote šuniui, kad kol jis sėdi ramus, gauna maisto. Po to galima sunkinti sąlygas – uždėti ilgesnį pavadėlį. Jei jis susidomi automobiliu, iškart šaukiate šunį, jei jis atkreipia dėmesį į jus, giriate jį, duodate už tai ėdalo. Jei jam neįdomu, tai pakoreguojate (stipriau prisitraukiate) jį pavadžiu kelis sykius. Korekcija turi būti tokio stiprumo, kokio šuniui reikia, kad jis į jus sureaguotų. Iš pradžių užsiimate vien kontrole su pavadžiu ir ėdesiu. Jūs negalite toliau dirbti su šunimi, kol nėra kontrolės.“

„Taip pratinsite Skubį, kad važiuojantis automobilis reiškia, jog kviesite šunį ir jis gaus ėdalo. Laikui bėgant, gali pasikeisti instinktas persekioti mašiną į visiškai priešingą – ėdesio instinktą. Po šių treniruočių pasikeis šuns emocija, jis galvos apie maistą.“

„Šuo yra toks gyvūnas, kuriam gali sukurti situacijas, kontroliuoti, dirbti su juo, bet jei paliksi jį vieną, jis grįš prie to paties elgesio. Pabandęs vėl bėgios prie mašinų. Jūsų kaip šeimininkų pareiga užkirsti tam kelią. Aptverkite teritoriją paprasta tvora, dirbkite su juo, išeikite pasivaikščioti ir skirkite jam daugiau laiko.“

„Kad ir kaip šuo elgtųsi, pirmiausia pats šeimininkas turi prisiimti už savo šunį atsakomybę. Aš kiekvienam šunų augintojui sakau: „Neturite suteikti progos ar galimybės šuniui patekti į pavojingas situacijas.“ Tas pat galioja ir šiuo atveju. Jūsų gyvūnas mėgsta bėgti, turi daug energijos, jis buvo išveistas bėgti. Jūs turite jį saugiai iškrauti. Kai nepakanka fizinio krūvio, jis eina į daržą pakasti, sugriaužti, nes neturi kur dėti jėgų.“

„Didelis fizinis krūvis sumažins tikimybę, kad šuo draskys ir viską grauš. Jam norėsis pailsėti. Sibiro haskį nėra lengva iškrauti, valandos–dviejų pasivaikščiojimas – vienas juokas. Pavasarį, vasarą patarčiau kartu važinėti dviračiu – jis šalia jūsų galėtų daug kilometrų ristele nubėgti, tad nuovargis būtų didesnis. Žiemą tinka rogių tempimas, bet tam reikia tinkamų petnešų ir būtina šunį supažindinti su svoriu, tempimu, kad jam nebūtų streso, jog jį kažkas vejasi.“

Dar vienas paprastas, bet labai svarbus dalykas, kuris būtinas norint užtikrinti pabėgti linkusio šuns saugumą – šeimininkų telefono numeris, išgraviruotas ant plokštelės ir prikabintas ant antkaklio.