Vilnietis Sergejus augina pusės metų labradorą Bramsą. Šokoladinės spalvos augintinis tikras gyvsidabris, nenustygstantis nė akimirkos vienoje vietoje. „Šuo labai energingas, išdykęs, žaidžiantis, reikalaujantis dėmesio, kartais būna ramus, bet tik kartais“, – pasakoja šuns šeimininkas. Sergejus domisi šunų auklėjimu, elgsena, tad savarankiškai mėgina dresuoti šunį, iškilus klausimų konsultuojasi su profesionalais.
„Pradžioje, kiek sužinojau iš tėvo, skaitydamas specializuotą literatūrą, išmokiau jį pagrindinių komandų: „sėdėti šalia“, „greta“, „pas mane“, bet jis klauso manęs tik tada, kai aplink nėra trukdžių. Pavyzdžiui, metu pagalį, jis atneša, viskas gerai, bet jeigu eina pro šalį koks žmogus ar prabėga šuo, viskas, jisai bėga prie jo, džiaugiasi. Taigi, jis žaidžia su šunimis ir manęs tuo metu negirdi.“
Dar viena problema, su kuria susiduria labradoro augintojas, – šuo itin energingai pasitinka svečius ir tuo metu kontroliuoti jo dėmesį tampa ypač sudėtinga. „Šuo, atėjus svečių, puola, džiaugiasi, lipa ant žmonių. Tai problema. Žmonės, būna, išsigąsta, sušaukia, o jam dar labiau kyla noras šokinėti iš džiaugsmo.“
Kita problema – gamtinių reikalų atlikimas namuose. „Išvedame jį ryte pusvalandžiui pabėgioti, stengiuosi kas antrą, kas trečią dieną grįžti per pietus ir jį išvesti, kad priprastų prie savo reikalų darymo lauke, bet vis dar nepripranta.“
„Smart Dog“ šunų dresūros mokyklos instruktorius Karolis Grigaliūnas pirmiausia siūlo pradėti nuo svečių pasitikimo mokymo. „Jūsų šuo yra ypač aktyvus. Kai jis toks aktyvus, šeimininkas turi elgtis priešingai – būti pasyvus. Bramsą visada turite skatinti skanėstu už tai, kad jis ramiai atsigula ir guli, įsidūkęs sustoja. Jūs negalite savo elgesiu dar labiau skatinti jo energingumo.“
„Jūsų šuo – ėdrus, tad siūlyčiau padaryti tokį dalyką. Kai ateina žmonių, atsidaro durys, jie turi pažerti sauso maisto ant žemės. Kai šuo ėdrus, jis visada pasirinks maistą. Kai pabertą maistą suės, jis vėl ims šokinėti, tačiau tuo metu reikėtų mėtyti maistą, kaip viščiukui lesalą po kelis gabaliukus. Šuns instinktai pasikeičia iš socialinio susitikimo į maistą. Tuomet šuo apsiramina ir jau galima atlikti pratimus, kuriuos darai ir įprastai dresuodamas, pvz., mokyti koncentracijos sėdint. Laikui bėgant tikėtina, jog šuo atėjus svečiams jau manys, kad tuoj gaus skanėstų, tad pasitiks su kita emocija.“
„Tam, kad šuo, nustojus duoti skanėstų už tinkamą elgesį, pradėtų elgtis gražiai, reikalingas perėjimas. Auklėjant, dresuojant pagrindinė motyvacija šuniui yra ėdalas. Viskas turi vykti nuosekliai, tavo pagalba šuniui mažėja, pamažu mažėja kartai, kai jis gauna skanėstų, pamažu reikia pereiti prie to, kad maisto nebelieka, o lieka tik žodinė komanda, gestas. Tada šuo turi atlikti tam tikrus dalykus, tikėdamasis skanėsto, bet jo gali ir nebebūti, o šuns elgsena išliks tokia, kokios pageidauja šeimininkas.“
Šunų dresūros instruktorius Karolis pastebi, kad daugelis problemų, su kuriomis susiduria Sergejus, yra susijusios su šuns energijos pertekliumi.
„Šuo, kuris neturi kur nukreipti savo energijos, pradeda jaukti namus, graužti daiktus. Dabar jūs saugote daiktus, bet pagalvokite, kas nutiktų, jei jis, būdamas vienas, kažką griauždamas užspringtų? Pavyzdžiui, šia pliušinio žaislo dalimi. Atrodo, paprastas ir nekaltas dalykas, bet tokiais daiktais šunys užspringsta. Jūsų šuo ypač aktyvus, tad tik didelis fizinis ir psichologinis krūvis neišspręs problemos. Mano rekomendacija būtų pripratinti jį prie narvo ir jame šunį palikti prieš išeinant iš namų. Tai yra ir dėl jo paties, ir dėl aplinkos saugumo. Aš stengčiausi padaryti taip, kad šuns narvelis būtų jo pozityvi vieta. Pamažu šuo jį pamėgtų. Per dieną ar valandą to nepavyks padaryti, juk negali šuniui pasakyti: „Eik į narvą, tau ten bus smagiau nei griaužti mano batus.“ Šis sprendimas padėtų išspręsti ir buto niokojimo, ir šlapinimosi namie problemą, nes dažniausiai šunys po savimi nedaro, tad jis įprastų tuštintis tik lauke. Žinoma, reikia stebėti, kiek laiko šuo narve gali išbūti. Vieni gali išbūti visą dieną, kiti – pusę.“
„Įsivaizduokite, kad tas narvelis kaip jo guolis. Visus mėgstamiausius šuns žaislus palikite narvo viduje, kad jie nesimėtytų po butą, o „stebuklingai“ vis atsirastų narve. Narvas iš pradžių turi būti atidarytas, kad šuo galėtų ten užeiti, jam bus smagu ten rasti žaislą, ir jis išeis. Pamažu žiūrime, kaip šuo reaguoja į narvą. Tuomet į jį perkeliame šuns ėdalą ir vandenį. Visada narve paliekame visa, kas šuniui smagu, patinka.“
„Jeigu pastebime, jog šuo narve atsigula ir, pavyzdžiui, pradeda graužti kauliuką, ateiname ir ramiai uždarome dureles. Jokiu būdu nevarome šuns į narvą per prievartą, nekeliame jam jokio streso. Pradžioje galima laikyti ji narve valandą, dvi. Tiek, kiek šuo jausis ramus. Jeigu po kurio laiko šuo pradeda inkšti, loti, nori, kad jį išleistų, pusvalandį siūlyčiau jo neišleisti, šuo nurims. Jeigu šuo nurimo, galime išleisti jį, pagirti, duoti skanėstą.“
„Nereikia galvoti, kad narvas šuniui bausmė, jei tinkamai jį prie jo pripratiname, tai jam tampa poilsio vieta. Asmeniškai aš, kai keliauju mašina su savo rotveileriu į parodas, seminarus, jį apgyvendinu kelioniniame narve. Jis jame gali išbūti ir kelias paras. Žinoma, aš jį kelionės metu pavedžioju, duodu fizinio krūvio. Reikia sudėti visus pliusus ir minusus, bet šiuo atveju tai yra visas jūsų problemas išsprendžiantis sprendimas.“
Itin opi ir nemaloni problema – jaunų šunų tuštinimasis namuose. Bramsas, nors ir reguliariai vedamas į lauką, kartais gamtinius reikalus atlieka namie, vienoje pasirinktoje vietoje.
„Svarbu šunį lauke skatinti skanėstais, kai jis atlieka gamtinius reikalus, būtina jį pagirti. Manęs dabartinis jūsų sprendimas dėti palutę toje vietoje, kurioje jis šlapinasi – netenkintų, nes taip jūs problemos neišspręsite. Jam dabar ta vieta yra tualetas, kol kas jis dar nekelia kojos, bet įsivaizduokite, kas bus, jei jis čia darys ir suaugęs. Aš su tokiu šuniuku daryčiau taip: būtinai vesčiau jį dar vieną kartą tarp 8 ir 5 valandos. Taip pat dieną duočiau mažiau gerti, nes tokie šunys, kaip karvės, kiek duosi, tiek laks vandens. Taip pat jums reikėtų šunį lauke gerai nustekenti, duoti krūvio, tada jis bus pavargęs ir parps visą dieną. Jam krūvio reikia ir ryte, ir per pietus, ir vakare“, – pasakoja šunų elgsenos specialistas Karolis.
Nors daugeliui atrodo, kad šuns laikymas narve yra jo baudimas arba engimas, tinkamai nuo mažens šunį išauklėjus ir supažindinus su narvu galima išspręsti pagrindines augintinių keliamas problemas, taip pat apsaugoti šuns sveikatą nuo nelaimingų atsitikimų. Šis sprendimas turėtų būti aktualus auginantiems ypač aktyvius ir energingus šunis. Svarbu prisiminti, kad narvo įsigijimas yra vienas iš kompleksinių sprendimų, nes papildomai reikia užtikrinti šuniui pakankamą fizinį ir psichologinį krūvį dienos metu.