Netoli Kauno gyvenanti Monika prieš pusę metų priglaudė kilmingą, Lietuvoje retos veislės Burbonų braką Lobį. Šio šuns kelionė iš veislyno Prancūzijoje į būsimų šeimininkų namus buvo fatališka – kelionės metu šuo buvo stipriai psichologiškai sužeistas.
„Lobį turėjo pasiimti Kroatijoje lietuvis vairuotojas, bet to nepadarė. Lobis ypač bijo žmonių. Veisėjai tikina, kad veislyną šuo paliko draugiškas ir ramus, o toks charakterio pasikeitimas įvyko kelionės metu.
Šie šunys – medžiokliniai, labai draugiški. Lobis trumpauodegis, tai yra nykstantis genas, tad labai saugomas. Pats vairuotojas pasakojo, kad pirmą kartą sustojęs jis iš bokso išsiėmė šunį su pavadėliu, tačiau Lobis buvo paklaikusiomis akimis. Kroatijoje jo nenorėjo pasiimti, vežti atgal negalėjo, tad veisėjas pasiūlė vežti į Lietuvą. Lietuvoje jis irgi ėjo iš rankų į rankas. Niekas, kas jį pamatydavo, nenorėdavo pasiimti.
Tada pažįstami kreipėsi į mane kaip į paskutinį pagalbos šauksmą. Man pasakė: „Jeigu tu nepriimsi, tada jau viskas – vešime į prieglaudą.“ Pasidomėjau, kas per šunys yra Burbonų brakai, koks jų charakteris. Prieš Lobį taip pat turėjau aktyvų šunį, tad jo energingumas negąsdino. Pagal šunų veislių sąrašą ši veislė patenka į septintą grupę, tai reiškia, kad jis neturėtų būti labai agresyvus, tad surizikavau ir priglaudžiau.“
Monika, pamačiusi šunį, liko nustebusi, nes nesitikėjo, kad situacija tokia prasta. Iš pradžių šuns elgesį bandė koreguoti savarankiškai, lankė dresūros pamokas.
„Labai stiprus jo grobio sekimo instinktas. Visas pagrindines komandas įsisavino labai greitai, bet jeigu paleidžiu miške ir jam reikia rinktis – grobis ar mano komanda, jis rinksis grobį. Su visais svetimais žmonėmis jis elgiasi taip pat – agresyviai aploja ir apurzgia. Kiekvieną dieną važinėju dviračiu, o Lobis bėga šalia , nes jam reikia daug fizinio krūvio. Tad aš žinau, kur jis žmogų sutiko, kur šerną pamatė, kur stirną nusivijo, nes kiekvienas bus aplotas.
„Didžiausia problema, kad jis ant visų loja. Yra buvę atvejų, kad mano brolis, prie kurio šuo pripratęs, persirengia rūbus, šuo pamato jį ir vėl loja kaip ant naujo žmogaus, bet jis tik loja, nekanda. Tačiau negali žinoti, ar šuo nepuls svetimo žmogaus.“
Nepaisydama problemų, su kuriomis susiduria, Monika nė akimirkos nesigailėjo, kad priglaudė šį šunį. Moteris konsultavusi su dresūros specialistais, kurie vieningai teigė, kad tikėtina, jog šuo kelionės metu buvo muštas. Galbūt vairuotojas, kuris jį vežė į Lietuvą, tiesiog neapsikentė jo skardaus lojimo, tad norėdamas nuraminti galėjo suduoti. To pakako, kad šuo išsigąstų ir nebepasitikėtų žmonėmis.
Šunų elgsenos specialistė Skaistė Skibiniauskienė pastebi, kad šuo nebūtinai buvo stipriai muštas, o kylančios problemos yra kompleksinės:
„Nepasakyčiau, kad būtent dėl mušimo šuo buvo traumuotas, nes į mano judesius ne taip reaguoja, kaip turėtų reaguoti muštas šuo. Pagrindinė bėda ta, kad Lobis nesocializuotas, mato mažai žmonių.
Šuo buvo vežamas metų amžiaus, tokio amžiaus šuniui keliavimas jau yra stresas, jei dar vairuotojas pasielgė nors šiek tiek netinkamai, tai visos tokios mažos smulkmenos sukelia didelių problemų.
Pirmiausia noriu nudžiuginti, kad jums pasisekė – jam baimės agresija. Jis nėra iš esmės agresyvus šuo. Tokį jo elgesį sukelia visiška baimė. Ji yra atsiradusi dėl didelės socializacijos stokos. Šio tipo problemos lengvai nepašalinamos.
Šuniui trūksta pasitikėjimo savimi, tad jis negali priimti tinkamų sprendimų. Jūs turite tapti tuo vedliu, kuris parodys, kaip jam pasielgti. Siūlyčiau labai ilgą, bet švelnią metodiką, kuri priverčia šunį mąstyti savo galva. Tai galime vadinti elgsenos keitimo treniruotėmis.
Geriausia pradėti dirbti ne jo teritorijoje, o ten, kur nebūtų nei dirgiklio vieta, nei jo įprasta vieta. Pradėti reikia ten, kur yra komforto zona. Komforto zona yra atstumas, kai šuo jaukiai jaučiasi matydamas dirgiklį (šiuo atveju nepažįstamą žmogų), bet dar neloja. Svarbu, kad matytų dirgiklį, bet nelotų. Kita komforto zona yra ten, kur šuo visiškai nebemato dirgiklio.
Treniruotė vyksta taip: jūs atvedate šunį, jis pamato dirgiklį, jūs sustojate ir leidžiate šuniui nuspręsti, ar jam pradėti loti, ar atsitraukti, ar bandyti nusiraminti. Būtent šiuo apsisprendimo momentu ir vyksta pagrindinė treniruotė.
Jums reikės išmokti suprasti šuns kūno kalbą, perprasti įvairius signalus. Prieiname prie dirgiklio, jeigu jis pradeda loti, atsitraukiate ir pradedate iš naujo. Jokiu būdu negali būti bausmių. Jūs turite parodyti, kad šuo reaguodamas pasielgė blogai, to pasekmė – kartosime užduotį iš naujo. Jeigu šuo pasielgė gerai, iš karto jį pagiriame, grįžtame į zoną, kurioje nereaguoja, apdovanojame jį skanėstu.
Ką reikėtų laikyti geru šuns sprendimu? Geri sprendimai yra tada, kai šuo nusisuka nuo dirgiklio, nežiūri į jį, kai pradeda žiovauti, taip pat netikras oro uostymas. Ir iš tiesų, tai labai nuobodus darbas, kai šlifuojate tą patį per tą patį, bet pamatysite, kad su tuo vienu asmeniu, kuris dalyvauja šioje treniruotėje, komforto zona pradeda plėstis. Vėliau galima leisti tam žmogui pajudėti, leisti šuniui pauostyti ranką.
Kai šuniui jau leidžiate prieiti prie dirgiklio – žmogaus ir jį pauosti, jau giriate šunį ne už nusisukimą nuo dirgiklio, o už tai, kad jis pradeda rinkti informaciją, apuostyti jį. Visą šią metodiką jūs turite naudoti pasivaikščiojimų metu. Geriausiai eiti į parką ir susirasti ant suoliuko sėdintį žmogų, būtų gerai, kad žmogus jūsų nematytų. Palengva galite pradėti nuo toliau atlikti reikalingus veiksmus. Po ilgo laiko tikslingas treniravimas padės šuniui priimti tinkamus sprendimus.“
Specialistė taip pat pataria stresuojantiems šunims skirti pakankamai fizinio krūvio, kad jie neturėtų jėgų ir laiko stresuoti, jaudintis, bijoti. Daugeliui šunų fizinis krūvis yra vienas iš didžiausių malonumų.
Monika teiraujasi, ar įmanoma tokį šunį mokyti apsaugai reikalingų elementų. „Aš siūlyčiau jo apsaugos nemokyti, nes jūs jį išmokysite apsiginti. Jam užteks vieną kartą apsiginti ir jis pajus žmogaus baimę, tada tai puikiai naudos kiekviename žingsnyje. Šiuo metu jis savo lojimu pasiekia to, kad žmonės nuo jo traukiasi, būtent todėl jis tuo ir naudojasi.“
Bailesnius šunis dresūros trenerė rekomenduoja vedžioti naudojant petnešas, o ne antkaklius. „Kaklas yra jautriausia šuns vieta, tad įtariu, kad pasivaikščiojimų metu jūs perduodate dalį streso šuniui, nes pamatę kitą žmogų suprantate, kad šuo gali pradėti loti. Jis ir taip įsitempęs, o dar jaučia, kad jūs patiriate stresą šiek tiek įtempdama pavadėlį.“
Auginant šunį svarbu atsiminti – kiek šeimininkas įdės į šunį per pirmus jo gyvenimo metus, tiek išliks visą augintinio gyvenimą. „Šiuo atveju šuo neramus, nes nepasitiki savimi. Kai jis pradės priimti tinkamus sprendimus, kai atsiras ryšys su šeimininku, pradės rečiau loti, naudotis tuo, ką buvo išmokęs. Lodamas jis patiria daug streso, tad šuo pastebės, kad geriau, kai jis ramiai reaguoja, nes gauna tą patį rezultatą. Dresuojant reikia leisti, kad šuo mąstytų, ramiai, neskubinant jo. Nereikia išmokyti mechaniškai jo nubėgti, atnešti ir po to gauti skanėstą. Reikia, kad šuo mąstytų ir priimtų tinkamus sprendimus pats.“