Vilnietė Karolina augina pustrečių metų Siamo mišrūnę Bonę. Katės mergina norėjo nuo vaikystės, bet nei gyvendama su tėvais, nei vėliau atvykusi studijuoti į Vilnių neturėjo galimybės auginti gyvūno, bet tik atsiradus pirmai progai priglaudė visai mažą kačiuką.
„Persikrausčius į naują butą atsirado galimybė pasiimti katytę. Pradėjau skambinėti visoms prieglaudoms iš eilės, tačiau buvo ruduo, niekas nebeturėjo kačiukų, todėl nusprendžiau, kad teks palaukti pavasario, bet netikėtai skelbimų portale kažkuri prieglauda pasidalino žinia, kad vyras soduose skubiai dovanoja kačiukus. Pasiskambinome ir nuvažiavome pasiimti katytę. Jai tuomet buvo vos pusantro mėnesio.“
Karolina, pastebėjusi pirmąsias augintinės elgsenos problemas, jas vertino kaip Siamo veislės kačių charakterio savybes. „Pats vyras nežinojo, kad katė yra Siamo mišrūnė. Turime nuotrauką, kurioje Bonė pačią pirmąją dieną pas mus. Ji buvo visiškai balta ir aš iš pradžių net nesupratau, kad katė maišyta su Siamo katinu, nes aš niekada nebuvau mačiusi mažų šios veislės kačiukų. Po to išsiaiškinau, kad jie visada taip atrodo.
„Jos charakteris kaip Siamo katės. Kaip aš sakau: „Visos gražios moterys su charakteriu, taip ir mano graži katė turi charakterį.“ Pavyzdžiui, aš vienintelė galiu ją paglostyti, dar ją gali paglostyti mano draugas, nes jis irgi ją nuo mažų dienų matė ir augino, o daugiau praktiškai niekas. Didžiausia problema yra ta, kad mano tėtis, be galo mylintis gyvūnus, negali paliesti jos, nes ji tiesiog piktybiškai reaguoja, tiesi ranką, o ji tau kanda ir viskas.“
Kačių elgsenos specialistė Beata Kudzevičienė pirmiausia pastebi, kad tokiam katės elgesiui turi įtakos faktas, jog katytė nuo mamos buvo atskirta per maža. „Įprastai iki dviejų mėnesių katės socializuojasi. Mėnesį jos turi būti su mama. Nuo dviejų iki trijų mėnesių prasideda katės socializacija. Kačių augintojai stengiasi supažindinti kačiukus su daugiau žmonių, pradeda imti ant rankų. Jūsų kačiukas buvo paimtas pusantro mėnesio, tad jis patyrė didžiulį stresą, kai buvo atskirtas nuo mamos.“
Specialistė pastebi, kad dažniausiai tokius mažus kačiukus atiduoda žmonės, kurių katė netikėtai atsivedė palikuonių. „Tokius mažus atiduoda būtent ne veislinius kačiukus, nes jie ne vietoje padrasko, juos reikia auklėti, prižiūrėti. Niekas nenori turėti problemų pirmaisiais mėnesiais, tad žmonės nori kuo greičiau jais atsikratyti bet kokia kaina.“
„Jūsų atveju yra taip, kad pasiėmusi katę tapote jos mama. Normalu, kad jinai labiausiai priima jus ir jūsų draugą. Iš tiesų dažnai būna, kad katės kitų žmonių nė nepriima, neprisileidžia. Bet agresyvumo rodyti ji neturėtų.“
Nedraugiškai katė su svečiais elgiasi ir būdama namuose, ir kitoje aplinkoje. Karolina pasakoja, kad katė priešiškai nusiteikusi ir prieš kambario drauges, kurios kartu gyvena jau pusantrų metų.
Mergina mėgino katę pratinti prie svetimų žmonių pasitelkusi skanėstus, žaidimus. „Mes bandėme ją auklėti ir su maistu, ir su žaislais. Pavyzdžiui, kol ji žaidžia su svečiu, atrodo, jog viskas gerai, bet tik žmogus bando ją paglostyti, ji pašėlsta.“
„Jeigu kalbama apie glostymą, reikia prisiminti, kad net 40 % kačių iš viso nemėgsta, kai jas glosto. Daugeliu atvejų būna taip, kad joms skauda nuo susidariusio elektros krūvio. Taip pat dažnai prisilietimai joms asocijuojasi su baime, kad kažkas ką nors joms padarys.“
Kačių elgsenos specialistė pastebi, kad katės noras slėptis, kai ateina svetimi žmonės, – normalus elgesys. „Tai, kad ji, kai ateina svetimas žmogus, pasislepia, yra normalu, nes daugelis kačių, net tos, kurios yra socializuotos, nemėgsta svetimų žmonių. Tai nėra blogas dalykas, vienintelis blogas dalykas yra tas, kad ji rodo agresyvumą.“
Beata Kudzevičienė teigia, kad dažnai katės taip jautriai į rankos mostą reaguoja, kai fiziškai būna nuskriaustos. „O nebuvo kokio incidento, kad jai kažkas buvo padaryta? Nes glostymas, jeigu ji net paniškai bijo, kad ją kažkas palies, tai dažniausiai asocijuojasi su emocija iš praeities. Gal kažkas šiurkščiai, per daug stipriai paėmė ją?“
Karolina užtikrina, kad su augintine niekas nėra pasielgęs šiurkščiai, bet ji nuo pat vaikystės labai mėgsta žaisti su ranka. Iš pradžių Karolina nežinojo, kad toks žaidimo būdas nėra tinkamas. Suaugusi katė pradėjo stipriau drėksti, kąsti.
„Tai yra viena iš didžiausių auklėjimo problemų. Iki 10 mėnesių kačiukui nei rankos, nei kojos negali būti žaidimas katei. Rankomis katė gali būti tik glostoma. Jūs esate šeimininkė, jūs žaisdavote su ranka ir glostydavote ją su ta pačia ranka, o dabar jai kyla nesaugumo jausmas, nes ji nežino, ką tiksliai ranka reiškia – ar tai žaidimo įrankis, ar užtikrina saugumą, ar kelia skausmą.“
„Jeigu reikia sudrausminti katę, papurkškite vandens ant jos snukučio, o su ranka tik glostykite, jokiu būdu nebauskite. Šiuo atveju viskas yra gerai, katė nėra agresyvi. Ji gina savo teritoriją, kiti žmonės jai asocijuojasi su baime. Deja, to nepakeisi, jei būtų mažas kačiukas iki 10 mėnesių, dar būtų galima ką nors padaryti.“
Karolina jau mėgino katę prie svetimų žmonių jaukinti skanėstais, žaidimais, atsargiu elgesiu, bet tai nepakeitė augintinės nusistatymo prieš svečius. B. Kudzevičienė pataria susitaikyti su katės noru vengti nepažįstamų žmonių. Specialistė, pabendravusi su Karolinos augintine, pataria katės per prievartą neversti bendrauti su svečiais, priverstinai jos neglostyti. Pasak Beatos, katė yra suaugusi, draugiška, sveika, stabilios psichikos, tad nederėtų jos sąmoningai provokuoti.