Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) ir kačių imunodeficito virusas (KIV) yra itin panašūs. KIV užsikrėtusių kačių aptinkama visame pasaulyje (manoma, kad mūsų planetoje jų infekuota 2,5–4,4 proc.), tačiau infekcijos paplitimas skirtinguose regionuose labai skiriasi. Žinomi penki KIV potipiai. Dažniausiai pasitaikantis užsikrėtimo būdas - įkandimai.

Kačių imunodeficito virusas priklauso retrovirusų šeimai (tai RNR virusai - jų gyvenimo cikle pagal RNR sintetinama DNR, kuri įsiterpia į šeimininko DNR). Retrovirusai gali greitai mutuoti, yra labai įvairių potipių, ilgai išbūna žmonių ar gyvūnų organizme nesukeldami ligos, tačiau jau kai sukelia, ligos būna labai pavojingos, sudaro palankias sąlygas kitų infekcinių ir invazinių ligų sukėlėjams, nes šių virusų išsekintas organizmas nepajėgus su jais kovoti.

Kaip katės užsikrečia KIV

Dažniausiai KIV perduodamas tarpusavio peštynių metu - per gilias kąstines žaizdas ar įbrėžimus, kada užsikrėtusios katės seilės patenka į kitos kraujotaką. Jei sveika katė įkanda infekuotai, pavojus apsikrėsti mažas. KIV gimdoje esantiems palikuonims perduoti gali ir nėščios katės, tačiau tokie atvejai reti. Seksualinis kontaktas nėra pagrindinis KIV plitimo būdas. Tuose pačiuose namuose gyvenant dviem katėm, kurių viena infekuota, tikimybė apkrėsti sveikąją yra 1 – 2 proc.

Didžiausia tikimybė užsikrėsti yra lauke gyvenančiam patinui. Vieno San Paule atlikto tyrimo duomenimis, 75 proc. KIV užsikrėtusių kačių – vyriškos lyties. Taip yra todėl, kad jie dažniau kovoja negu patelės, taigi didesnė tikimybė, kad jiems įkąs infekuotas gentainis.

KIV infekuotos gali būti ir kai kurios didžiosios laukinės katės, tokios kaip Afrikos liūtai. Skirtingai nuo naminių kačių, šioms rūšims simptomai pasireiškia retai - gal dėl evoliucijos metu atsiradusių mutacijų, suteikiančių atsparumą. Beje, nors KIV ir ŽIV panašūs, žmonės KIV (kaip ir katės ŽIV) užsikrėsti negali.

Užsikrėtimo kačių imunodeficito virusu požymiai

Infekcijos pradžioje (pirmas 4 – 16 savaičių) virusas užpuola artimiausius limfmazgius, kuriuose gaminami T-limfocitai. Tai kraujo ląstelės, priklausančios leukocitų grupei ir sudarančios 70 % visų limfocitų. T limfocitai organizme lemia ląstelinį imunitetą - naikina užkrėstas ir vėžines ląsteles, yra svarbūs imuniteto reguliacijai. Gan greitai virusas išplinta ir po kitus limfmazgius. Paprastai šio etapo metu pastebimas limfmazgių padidėjimas (limfadenopatija), karščiavimas, prastesnė kailio būklė, apetito netekimas.

Pradinis etapas gana trumpas, po jo tęsiasi periodas be simptomų. Šis gali trukti mėnesius, kai kurioms katėms - metų metus. Besimptomio etapo (jis dar vadinamas inkubaciniu, arba „lango“ periodu) eigai įtaką daro KIV potipio patogeniškumas, katės amžius, kitų ligų poveikis.

Galiausiai vis viena pasiekiamas paskutinis etapas, žinomas kaip kačių įgytas imunodeficito sindromas (KAIDS, anglų k. FAIDS - feline acquired immune deficiency sindrome), kurio metu katė nesugeba apsisaugoti nuo kitų infekcijų. Bakterijos, virusai, grybeliai, pirmuonys, nuolat būnantys kasdienėje aplinkoje ir nedarantys žalos sveikiems gyvūnams, infekuotiems sukelia sunkias ligas, jie tampa itin jautrūs antrinėms ligoms. Šios ir būna gaišimo priežastis. AIDS stadijoje katė paprastai išgyvena trumpiau negu vienerius metus.

Dažniausiai pastebimos problemos – gingivitas, stomatitas, lėtinės ar pasikartojančios odos (paraudimas, plaukų slinkimas, negyjančios žaizdos), šlapimo pūslės, viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, inkstų nepakankamumas, svorio praradimas. Galimas ir nesiliaujantis viduriavimas, akių problemos. Nesterilizuotos katės neretai praranda palikuonis. Kai kurioms katėms pasireiškia traukuliai, elgsenos pokyčiai, sutrikusi orientacija, miego sutrikimai ir kiti neurologiniai sutrikimai. Be to, pastebimi įvairūs onkologiniai susirgimai (kurių simptomai dažnai pasireiškia per vėlai) ir kraujo ligos.

Kaip nustatoma, ar katė užsikrėtė KIV

KIV nustatyti galima remiantis katės ligos istorija ir atliekant KIV antikūnų kraujyje tyrimą. Yra sukurti ir greitieji, express testai, kuriuos galima atlikti beveik bet kuriuoje veterinarijos klinikoje. Testavimo metu pats virusas faktiškai neaptinkamas. Neigiami tyrimo rezultatai rodo, kad antikūnių prieš KIV nenustatyta, tačiau po apsikrėtimo gali praeiti 8 – 12 sav. ar kartais net ilgiau, kol susiformuos pakankamas jų kiekis, tad kai kuriais atvejais, pvz., po peštynių su infekuotu katinu, tyrimą verta pakartoti.

Klaidingai teigiami atsakymai galimi tada, kai katės kraujyje antikūnų yra, tačiau ji nėra infekuota. Dažniausiai taip pasitaiko kačiukams, kurie antikūnus nurijo su užsikrėtusios motinos pienu. Jei jaunesnio kaip 6 mėn. amžiaus kačiuko tyrimų rezultatas teigiamas, jį pakartotinai vertėtų tirti bent 60 dienų intervalais kol jis sulauks pusės metų amžiaus.

Kaip katę apsaugoti nuo apsikrėtimo KIV

Katės laikymas patalpoje ir atokiau nuo potencialiai užsikrėtusių kačių, kurios gali ją apkandžioti, žymiai sumažina tikimybę užsikrėsti KIV. Grynaveislės katės prieš poravimą tiriamos, ar nėra infekuotos (besidomėdami veisliniais kačiukais, dažnai galite rasti užrašus, kad „FIV – neigiamas“).

Kaip ir ŽIV atveju, vakciną nuo KIV sukurti labai sunku. Vakcinos, apsaugančios tik nuo vieno viruso varianto, pasirodė veiksmingos prieš homologines (artimas vakcinai) KIV padermes. 2002 m. kovą pasirodė skiepai, galintys imunizuoti ir nuo daugiau viruso variantų. Medikų bendruomenė juos sutiko entuziastingai - tikimasi, kad jie gali padėti kuriant vakciną nuo žmonių AIDS.

Deja, netrukus po to, kai vakcina buvo užregistruota, JAV pasigirdo nuomonių (ypač iš kates gelbėjančių organizacijų), kad naudojantis dabartiniais KIV nustatymo metodais, neįmanoma žinoti, ar katė, turinti „teigiamą KIV“, yra vakcinuota, ar užsikrėtusi. Šito pasekmės bauginančios – jei iš namų pabėgs paskiepyta katė, ją ištyrus ir gavus teigiamą rezultatą, gyvūnų kontrolės pareigūnas gali nuspręsti ją numarinti. Be to, ir pačios vakcinos efektyvumas neaiškus (ji sukurta naudojant du viruso potipius, o tokių iš viso yra penki). Dėl to kačių mylėtojai skiepus priėmė nelabai entuziastingai. Šiuo metu vakcina nėra laikoma efektyvia apsaugos nuo KIV priemone, o Europoje dėl nepatvirtinto efektyvumo jos įsigyti visai neįmanoma.

Dabar mokslininkai išbando ir genų inžineriją - pasinaudoję nauja technika, padedančia tirti su AIDS galinčias kovoti molekules, jie privertė kates švytėti žaliai. Pasaulį jau išvydo trys genetiškai modifikuotos katės, galinčios žaliai švytėti esant specialiam apšvietimui ir perduoti atsparumą AIDS suteikiantį geną savo palikuonims. Švytėjimas rodo, kad geną jos įsisavino sėkmingai. Ateities tyrimų tikslas – genų terapija, kurios metų į žmogaus ląsteles bus įdiegiami su ŽIV kovojantys apsaugos genai.

Katė infekuota. Kaip ją prižiūrėti?

Labai svarbus dalykas užsikrėtusiam gyvūnui – tinkama mityba. Ėdalas turi būti kokybiškas, baltymingas, praturtintas vitaminais, antioksidantais ir omega-3 bei omega-6 riebiosiomis rūgštimis. Nepatartina gyvūnui duoti žalio maisto – KIV infekuotoms katėms didesnė rizika nukentėti nuo per maistą plintančių bakterijų.

Paprastai rekomenduojama, kad infekuotas katinas nuolat būtų laikomas tik patalpoje – taip bus užkirstas kelias plisti ligai, be to, pats gyvūnas bus apsaugotas nuo kitų ligų sukėlėjų, kurių lauke apstu. Tačiau yra ir kita medalio pusė - kai kuriais atvejais infekuotos katės laikymas vien patalpoje gali sukelti stresą, kuris gali turėti neigiamą įtaką jos imuninei sistema. Tokiu atveju geras kompromisas būtų uždaras kiemas.

Jei katei diagnozuotas KIV, būtina aktyviai bendradarbiauti su veterinaru ir kurti ligos valdymo programą. Sveikatą įvertinti – atlikti ne tik apžiūrą, bet ir išsamius visų organizmo sistemų tyrimus - reikėtų bet porą kartų metuose. Be to, augintinį verta kastruoti ar sterilizuoti.

Antrines infekcijas reikia greitai diagnozuoti ir aktyviai gydyti. Tam naudojami antibiotikai, imuninę sistemą stiprinantys bei prieš tam tikras infekcijas nukreipti vaistai, parazitų kontrolė, skysčių ir elektrolitų terapija.

Ilgą laiką kovai su virusais buvo naudojami žmonėms skirti vaistai: AZT, fosfonoformatas, foskarnetas, ribavirinas. Dauguma jų yra pakankamai toksiški katėms, sukelia daug šalutinių poveikių ir kačių gydymui menkai tinka. Iki 2001 m. katėms buvo bandytas naudoti žmonių interferonas-α, tačiau nuo 2001 m. viena iš daugiausiai vilčių teikiančių priemonių Europoje – veterinarinis interferonas, limfocitų T ląstelių imuninis moduliatorius, kačių interferonas-ω (firminis pavadinimas Virbagen Omega), skirtas būtent kačių, infekuotų leukemijos arba imunideficito virusais, simptomų gydymui. Interferonai veikia kaip citokinai (imuninės sistemos ląstelių išskiriamos baltyminės medžiagos, kurios perneša ląstelių kuriamus signalus ir leidžia joms „bendrauti“ tarpusavyje koordinuojant imunines reakcijas), aktyvina imuninę sistemą, ir tuo pačiu tiesiogiai veikia pačius virusus sustiprindami užkrėstas ląsteles ir neleisdami virusams jose daugintis.

Užsikrėtusios katės gyvenimo trukmės nuspėti neįmanoma. Tinkamai prižiūrint infekuotus katinus, jie nugyvena ilgą ir sveiką gyvenimą. Jei augintiniui jau buvo vienas ar daugiau sunkių ligų, kurių priežastis – KIV infekcija arba jei jis nuolat karščiuoja, praranda svorį, tikėtina gyvenimo trukmė bus trumpesnė.

LETENA.LT REKOMENDUOJA

1. Kurių veislių šunys patys protingiausi

2. Kodėl šunims negalima duoti kaulų

3. Šuns kūno kalba: kaip suprasti, ką jis nori jums pasakyti

4. 10 šunų veislių nenorintiems chaoso namuose

5. Kiek metų gyvena skirtingų veislių šunys