Kaulai tapo neatsiejama šuns gyvenimo dalimi dar tais senais laikais, kai gyvūnai buvo šeriami tuo, kas liko nuo šeimininko stalo, o po skerstuvių jiems ir atitekdavo tai, ko mažiausiai gaila – kaulai. Dar ir dabar dažnas šeimininkas norėdamas pradžiuginti savo augintinį parneša jam kaulą – ir šuo tai vertina. Vis dėlto kaulai šuniui gali būti kenksmingi arba net ir pražūtingi.

Kodėl mėgsta kaulus

Visi šunys dievina kaulus – nei jaunas, nei senas keturkojis neatsisakys šio skanėsto ir visai nesvarbu, sotus jis ar alkanas. Kodėl? Nes kaulai žadina šunyse slypinčius plėšrūnų instinktus.

Kaulas mūsų keturkojui draugui yra labai brangus grobis, todėl neretai jį griauždamas urzgia ant kiekvieno kito besiartinančio gyvūno, slepia nuo kitų, o jeigu nesugeba įveikti – užkasa „juodai dienai“.

Šunims iš prigimties būdinga griaužti – griauždami jie stiprina žandikaulio raumenis. Vis dėlto kauluose maistingų medžiagų beveik nėra ir šuns organizmui jie nėra naudingi. Na gal tik tuo, kad nuvalo dantų apnašas ir keturkojo dantys ilgiau išlieka balti, kad apgriaužęs kaulą šuo atsipalaiduoja ir pajutęs malonų nuovargį užmiega.

Šuo, kuriam iš namų išeidamas šeimininkas palieka kaulą, elgiasi mažiau destruktyviai ir paprastai ramiau elgiasi likęs vienas – užuot griaužęs laidus ar televizoriaus pultelį, keturkojis ramiai doroja kaulą. Svarbu dar ir tai, kad mūsų augintinis labai vertina iš šeimininko rankų gautą kaulą – tad kaulas dar ir stiprina gerus tarpusavio santykius.

Gali sužaloti

Vis dėlto kaulai gali smarkiai pakenkti šuniui, ypač netinkamai parinkti. Daugelis žino, kad tuščiaviduriai vištų kaulai netinka šuniui, nes gali suskilti aštriomis atplaišomis ir pažeisti augintinio skrandį ar žarnyną. Šuniui netinka ne tik šie, bet ir atraminiai jaučio ar kitų žolėdžių kaulai – jie kieti ir augintinis juos griauždamas gali nusilaužti dantis.

Kaulai gali įsmigti augintiniui tarp dantų, pradurti dantenas arba įstrigti gomuryje. Jie gali ir užkišti žarnyną, ypač jeigu augintinis kaulą ryja godžiai ir praryja jo beveik nekramtęs. Tuomet vienintelė pagalba gali būti operacija, bet deja ir ji ne visada gelbsti.

Didžiausią klaidą daro tie šeimininkai, kurie kaulais pakeičia normalų šuns maistą – kaip minėjau, kauluose beveik nėra šuniui naudingų medžiagų, o jeigu keturkojo raciono didžiąją dalį sudaro kaulai – gyvūno organizmui tikrai pritrūksta vitaminų bei mikroelementų. Jeigu šuo gauna per daug kaulų, užkietėja jo viduriai, o išmatos tampa balkšvos.
Kuo pakeisti

Tai ką daryti? Kadangi šuniui labai svarbu griaužti – duokite savo augintiniui ne natūralius, o presuotus kaulus. Jie gaminami iš sausgyslių, plėvių ir yra natūralūs, tačiau ir juos reikia augintiniui duoti su saiku, nes per didelis kiekis gali sukelti vidurių užkietėjimą. Įprastus kaulus galima pakeisti ir džiovintais galvijų vidaus organais: skrandžiais, trachėjomis, jaučių peniais, ausimis.

Kada kaulai tinka

Nors ir rašau apie kaulus rodos vien neigiamai, dalis šunų gali juos drąsiai griaužti. Ta dalis, kuri yra maitinama RAW (žalia mėsa ir jos subproduktais).

Žalią mėsą ėdančių šunų skrandžiui būdingas aukštas rūgštingumas (sausą maistą priešingai – žemas rūgštingumas), todėl tiek mėsa, tiek kaulai (o kaip juokauja RAW gyvūnus šeriantys šeimininkai, net ir kirvis) yra be vargo suvirškinami. Šiems šunims tinka net ir tuščiaviduriai vištos kaulai, bet su sąlyga, kad jie bus ne pliki, o paduoti augintiniui su mėsa. T.y. augintinis gaus visą vištos kulkšnį, ne tik kaulą. Tuomet kaulai neskyla aštriais gabalais ir nepadaro jokios žalos gyvūnui.

Žalia mėsa bei jos subproduktais šeriamas gyvūnas turi gauti šiek tiek kaulingos mėsos, kad organizmui nepritrūktų reikiamų maistinių medžiagų. Kitaip tariant toks šuo ėda tai, ką gamtoje ėda vilkai arba lapės. Vis dėlto net ir RAW maitinami šunys neturėtų gauti atraminių galvijų kaulų, stambių naminių paukščių tuščiavidurių kaulų (žąsų, kalakutų), nes jie kieti ir gali pažeisti dantis.