Vieną sekmadienio popietę su savo šunimi išėjau pasivaikščioti Vilniaus senamiesčio gatvėmis. Saviškį prisitraukiau arčiau, kai pamačiau iš už kampo išnirusią porą vediną labradoru. Šokoladinis šuo pro mus praėjo abejingai, nevizgindamas uodega, jokio dėmesio nerodydamas mano kalei.
Paprastai sutikti labradorai elgiasi kitaip – nori apsiuostyti, žaisti. Net ir seni šios veislės atstovai niekada nebūna tokiomis liūdnomis akimis kaip mano sutiktasis. Kai prasilenkėme, atsisukau į nueinančiųjų pusę – mąsčiau, kas ne taip? Gal šuo serga, kad žygiuoja tarsi robotas, be jokios emocijos, be veislei būdingos energijos.
Pastebėjau, kad šuo gerokai per storas, labiau primenantis besiridenančią statinę nei temperamentingą augintinį. Iš pirmo žvilgsnio šuns šeimininkai nepasirodė aktyvūs – jie ėjo lėtai, kas kiek laiko stabteldami pasižvalgyti. Aišku, ne kiekvienas žmogus privalo būti aktyvus, greitu žingsniu žygiuoti gatvėmis ar bėgioti rytais. Žmogus neprivalo, o šuo turi iškrauti susikaupusią energiją. Kodėl ši pora pasirinko labradorą – šunį, kuris užuot lėtai tipentų šaligatviais galėtų siausti po pievas arba nešti sumedžiotas antis. Jis būtų laimingas galėdamas veikti tai, kam buvo išveistas. Šią trijulę stebėjau minutę, gal dvi. Neilgai, tačiau kažkodėl man tapo liūdna.
Nuo tada praėjo kelios savaitės, bet man prieš akis vis išnyra liūdno šokoladinio labradoro vaizdas. Puikiai žinau, kad šios veislės šunys linkę tukti ir reikia įdėti nemažai pastangų, kad jie nepriaugtų per daug svorio. Dažniausiai labradorai puikiai moka kaulyti maisto ir atrodo, kad jie tokie alkani, jog kelias dienas nieko neėdė. Kad būtų puiki šios veislės šuns kondicija, nepakanka išrinkti tinkamą maistą – būtina kasdien užtikrinti pakankamą fizinį krūvį. Jo negavęs šuo atrodo apatiškas, storas, nelaimingas.
Šunims, kaip ir žmonėms reikia judėti – vieniems daugiau, kitiems mažiau. Kaip ir žmonėms, jiems nesveika vien tik drybsoti lovoje. Daugelis žmonių labai blogai jaučiasi nenuėję į baseiną, treniruoklių salę, nepabėgioję ar nepasivažinėję dviračiu. O kiek tokių, kurie susirenka paspardyti ar pamėtyti kamuolį, nes negali be to gyventi?
Aišku, yra ir tokių, kurie mieliau leidžia vakarus patogiai įsitaisę minkštame fotelyje ir žiūri televizorių, skaito knygą arba sėdi prie kompiuterio. Mes labai skiriamės savo temperamentu, pomėgiais. Tą patį galima pasakyti ir apie šunis.
Labradoro retriveris, visai kaip Borderkolis, Rodezijos ridžbekas, Vokiečių aviganis, Dobermanas, kurtai ir daugelis kitų priklauso labai aktyvių šunų grupei. Jiems kasdienis fizinis krūvis yra gyvybiškai svarbus. Aktyvūs šunys bus laimingi tik tuomet, jeigu šeimininkas jiems užtikrins ilgus pasivaikščiojimus, kurių metu šunys galės įveikti įvairias kliūtis (peršokti per nugriuvusį medį, per upelį), atnešti šeimininko numestą kamuolį.
Kai toks šuo patenka sėslaus gyvenimo būdo mėgėjo rankas – prasideda didžiulės problemos. Dažniausiai žmonės neteisingai pasirenka šunų veisles iš nežinojimo, kaip svarbu, kad atitiktų šeimininko ir šuns temperamentas. Kartais pasyvus šeimininkas pasirenka aktyvų šunį norėdamas keisti savo gyvenimo būdą – jeigu permainos jam pavyksta, puiku. Jeigu ne – ir vėl kenčia augintinis.
Susitikimas su labradoru liūdnomis akimis paskatino pasidomėti, kokių veislių šunys gali judėti mažiau. Kitaip tariant tinka lėtapėdžiui šeimininkui. Savaime aišku, tai nereiškia, kad šių šunų visiškai nereikia išvesti į lauką – reikia, bet jie gali tingiai „šlepsėti“ šalia šeimininko ir nejaus diskomforto, jeigu negalės skrieti laukais kartu su vėju. Minėtų veislių šunys iš prigimties yra ramesni, jiems pakanka trumpo pasivaikščiojimo ir žaidimų namuose.
10 šunų veislių tinkančių lėto temperamento žmonėms: Ši cu, Lasos apsas, Čihuahua, Bulmastifas, Mopsas, Čiau – čiau, Pirėnų mastifas, Anglų buldogas, Jorkšyro terjeras, Eurazijos špicas, Neapolio mastinas.
Ir pabaigai trumpa refleksija. Greičiausiai ir pora, vedina šokoladiniu Labrado retriveriu labai myli savo šunį, neturiu teisės sakyti, kad yra kitaip. Vis dėlto esu įsitikinusi, kad jeigu kada nors ateityje dar norėtų kito šuns, turėtų pasirinkti kitos veislės atstovą.
Labai svarbu, kad sutaptų šuns ir šeimininko temperamentas, ypač, kai kalbame apie aktyvų šunį. Lėtos prigimties šuo atsiguls ir nebėgs kroso kartu su savo šeimininku ir kitą kartą jam bus leista ramiai drybsoti ant sofos. Aktyvus šuo, negavęs atitinkamo fizinio krūvio bei peno smegenims gali tapti labai destruktyvus – griaužti baldus, atidarinėti spinteles ir viską iš jų ištraukti, lipti ant kėdžių, ant stalo, draskyti namų duris. Neturėdamas veiklos toks šuo degraduoja – gali net pradėti gamtinius reikalus atlikinėti namuose arba tapti visiškai apatiškas.
Na, o jeigu šeimininkas ir toliau nesupras savo klaidos – toks šuo gali atsidurti prieglaudoje, dėl to, kad yra nesukalbamas ir „durnas“. Tad, prieš pirkdami sau šunį, nepamirškite, kad gyvensite su juo 10-15 metų ir pasirinkite tokį, kurio temperamentas atitinka jūsų gyvenimo būdą.