Senas šuo yra labai protingas, supranta šeimininką iš pusės žodžio, iš akies mirktelėjimo. Ir kaip tik tuo metu, kai keturkojis bičiulis tampa tobulu augintiniu, negailestingai artėja laikas, kai teks su juo atsisveikinti ir palydėti į Amžinosios medžioklės plotus. Na, bet prieš tai reiktų pasistengti padaryti viską, kad šuns senatvė taptų ori ir senasis draugas kuo ilgiau palaikytų mums draugiją.
Paprastai šuo pradeda senti nuo 8 metų amžiaus, o didžiųjų veislių atstovai, pavyzdžiui vokiečių dogai ar airių vilkogaudžiai senti pradeda jau apie 6-uosius, 7-uosius gyvenimo metus.
Daugelis senų šunų tampa mažiau aktyvūs, lėčiau vykdo šeimininko komandas. Aišku priklausomai nuo veislės, individualaus šuns temperamento, seni šunys ir elgiasi skirtingai. Vieni iki pat paskutinių gyvenimo dienų išlieka aktyvūs, kiti po truputį lėtėja ir jau vis mažiau sugeba atlikti savo šuniškas funkcijas – saugoti namus, aploti kiekvieną praeivį ar padėti medžioklėje. Ilgus metus ištikimai šeimininkui tarnavęs šuo, dabar pats reikalauja pagalbos ir tinkamos priežiūros, kurios be jokios abejonės nusipelnė.
Seno šuns mityba
Dažniausiai senyvi šunys nesiskundžia apetitu, tačiau, kadangi jie mažiau juda, reiktų maitinti mažiau kaloringu maistu. Labai svarbu prižiūrėti, kad šuo nenutuktų, nes nutukimas trumpina gyvenimą. Kai kurie seni šunys prasčiau ėda, kadangi nusilpsta jų uoslė bei skonio receptoriai ir maistas jiems nesukelia tokio pasitenkinimo kaip anksčiau.
Tokiems šunims patartina paruošti intensyvesnio skonio maistą, pavyzdžiui, sausą maistą užpilti mėsos nuoviru. Tai geriau negu palikti šunį apskritai nieko neėdusį. Dažniausiai seni šunys yra maitinami tuo pačiu maistu, kokį ėdė iki šiol, tačiau būtina stebėti, ar gerai sukramto maistą, ar lengvai jį ryja. Pastebėję, kad ėda ne taip kaip anksčiau, turėtume kreiptis į veterinarijos gydytoją, kuris patars, kokiu maistu toliau šerti seną augintinį. Gana dažnai senų šunų dantys apauga akmenimis, patinsta dantenos ir augintinis praranda apetitą. Todėl būtina rūpintis keturkojo burnos higiena.
Dar viena dažna senų šunų bėda – užkietėję viduriai, sukeliantys skausmą tuštinantis. Reiktų pasitarti su veterinarijos gydytoju, kaip išvengti vidurių užkietėjimo – pavyzdžiui, ar galima į maistą įpilti šiek tiek aliejaus.
Dažniausiai senus šunis rekomenduojama šerti maistu, kurio didžiąją dalį sudaro jūros žuvis ir vištiena. Svarbu, kad maiste būtų dagiau baltymų, vitaminų ir mikroelementų. Jeigu šuo šeriamas sausu maistu, patartina jį maitinti ne kartą, o 2-3 kartus per dieną. RAW – kitaip tariant žalia mėsa ir žuvimi šeriami keturkojai ir toliau turėtų gauti maisto racioną kartą per dieną, mat žalia mėsa yra ilgai virškinama ir keli maitinimai per dieną tik apsunkina šuns skrandį.
Labai svarbu šuns nešerti iš dubenėlių su stovu. Jeigu iki šiol tokius naudojote, atsisakykite jų, nes tokie dubenėliai gali paskatinti skrandžio apsisukimą. Šunys ištisus šimtmečius ėdė nuo žemės arba iš dubenėlių, pastatytų ant grindų ir jiems natūrali būtent tokia pozicija.
Vizitai pas gydytoją
Jeigu auginate seną šunį, patartina su juo profilaktiškai atvykti pas veterinarijos gydytoją, kuris ištirs augintinio kraują, pasižiūrės, kokie vidaus organai gerai funkcionuoja, o kuriuos reikia gydyti. Tokia gydytojo apžiūra padeda išvengti įsisenėjusių ligų, kurių vėliau jau neįmanoma išgydyti.
Gana dažnai senyvo amžiaus šunys nelaiko šlapimo arba išmatų. Tokių simptomų negalima ignoruoti, nes laiku pradėjus gydyti tarkime šlapimo pūslės uždegimą, šuo pasveiks ir neliks jokių pasekmių. Uždelsus uždegimas gali išplisti ir pakenkti gyvūno inkstams.
Rūpintis senu augintiniu nėra lengva. Reikia stebėti, kad jis su maistu gautų visų reikiamų medžiagų, kad ėstų nei per daug, nei per mažai, reikia bent kas pusmetį apsilankyti pas veterinarijos gydytoją. Galų gale, kai šuo visiškai susensta, nebepaeina, kenčia nuo sunkių ligų, reikia priimti humanišką sprendimą ir neleisti gyvūnui kankintis.
Eutanazija – pats sudėtingiausias sprendimas šuns savininkui, kurio niekas kitas už jį nepriims. Veterinarijos gydytojas gali tik patarti, kaip elgtis su nepagydomai sergančiu šunimi, tačiau sprendimo už mus nepriims.
Klausimai, į kuriuos reiktų atsakyti prieš priimant sprendimą dėl eutanazijos:
* Ar galima kitaip padėti šuniui, išgydyti ligą arba numalšinti skausmą?
* Ar šuo gali vaikščioti ir pats atlikti gamtinius reikalus?
* Ar gali gerti ir ėsti, kad neprarastų kondicijos?
* Ar gali normaliai, nesikankindamas kvėpuoti?
* Ar šeimininkas gali tinkamai rūpintis sergančiu ir neįgaliu šuniu?
Jeigu bent į vieną klausimą atsakysite neigiamai, tikrai patartina pagalvoti apie eutanaziją, nes kankinti šunį, pasmerkti jį kęsti skausmus yra be galo žiauru. Šuo gali tikėtis pagalbos tik iš vieno žmogaus – savo šeimininko, todėl reikia suteikti jam ir tą paskutinę pagalbą – oriai iškeliauti į Amžinosios medžioklės plotus.
Kaskart suspaudžia širdį matant, kaip kai kurie žmonės elgiasi su senais šunimis. Toli ieškoti nereikia, vos ne kiekviename kaime galima pamatyti senus, nukaršusius keturkojus, kuriuos šeimininkai laiko veltėdžiais ir užuot suteikę jiems šiltą ir jaukų kampelį, pririša trumpa grandine prie vėjų perpučiamos būdos ir palieka laukti lėtos mirties. Gerai dar, jeigu numeta kokį maisto kąsnį, kartais nepadaro net ir to – tiesiog atsikrato savo augintiniu pačiu nehumaniškiausiu būdu.
Gerai, kad daugeliui šunų augintojų senas šuo yra pats vertingiausias – protingas, sumanus draugas, sugeriantis visas neigiamas emocijas, padedantis galvą ant kelių tada, kai labiausiai to reikia. Gerai, kad daugelis žmonių dievina senuosius savo draugus ir užtikrina jiems orią senatvę. Juk mūsų senukai to nusipelnė.