Lietuvių skalikų žinovas – apie šunų ypatumus ir žmonių klaidas: nė vienas šuo nėra vaikas

Lietuvių skalikai – vienintelė nacionalinė šunų veislė, priskiriama Lietuvai. Jų garbei 2015 metais Vilniuje iškilo garsioji skalikų skulptūra, o 2021 metais pasirodė knyga, kurioje įamžinta gili lietuvių skalikų istorija. Jos autorius – skalikų augintojas ir dėstytojas dr. Marius Smetona. Nuo mažens auginęs taksus, užaugęs jis nusprendė visus savo pinigus išleisti skalikui – šuniui, kuris panašus į taksą, tik didesnis. Laidoje „Duok leteną“ skalikų žinovas papasakojo, kuo ypatinga ši veislė ir kaip ji susijusi su Lietuvos istorija. Pasirodo, skalikai galėjo ir visai išnykti, jei keli entuziastai nebūtų mums jų išsaugoję.

Skalikų veislė įkvėpė ir veislynui, ir knygai

Skalikų augintojas dr. Marius Smetona gerai prisimena tą dieną, kai įsigijo pirmąjį lietuvių skaliką. Tąkart jis pasiėmė visus savo turėtus pinigus ir išvažiavo į kitą Lietuvos galą nusipirkti šuns.

Tuo metu skalikų augintojas dar neturėjo planų užsiimti skalikų veisimu, ar, tuo labiau, knygos apie juos rašymu. Jis vylėsi, kad jo skalikas taps miesto šunimi, nors šunį pardavęs veisėjas bandė atkalbėti ir sakė, kad su skaliku geriau ne į koncertus vaikščioti, o medžioti, juk tai – medžioklinė veislė.

„Kai aš lankiau dresūrą, dresuotojas sakė – tavo šuo labai geras, tu pamėgink į parodą nuvažiuoti, pasižiūrėti. Aš pasiruošiau, nuvežiau šunį į parodą, jis laimėjo. Taip ir užsikabinau, į parodas važiavau, važiavau, tada susipažinau su kitais veisėjais. Kaip tik per skalikų skulptūros atidengimą Vilniuje aš pašnekėjau su vienu veisėju, jisai turėjo naują vadą pasidaręs. Labai gražus šuo buvo, sako, kergiam. Sakau – kergiam. Sukergėm ir viskas taip ir išėjo“, – sako M. Smetona.

Skalikų veislė jam taip patikusi, kad ėmėsi ne tik veislyno kūrimo, bet ir knygos apie skalikus rašymo. Iki tol jų kilmė, charakteris ir kitos ypatybės nebuvo plačiai aprašytos.

„Priėjau aš prie mūsų tokio draugo, kito veisėjo, knygos bendraautoriaus. Sakau, rašom knygą, sudėsim viską į vieną vietą ir būsim pirmi. Per 30 metų niekas nesugebėjo parašyt – parašom. Jisai sako – rašom. O paskui buvo darbas, medžiagos rinkimas. Sėdom, darėm ir išėjo knyga“, – pasakoja jis.

Skalikų veislė galėjo išnykti: išliko tik entuziastų dėka

Knygos autorius skaičiuoja, kad rašymas truko beveik penkerius metus. Norint nuosekliai nupasakoti lietuvių skaliko kilmės istoriją, teko ieškoti rašytinių šaltinių, kuriuose toks šuo būtų minimas. Autorius prisipažįsta, kad tai buvo sunki užduotis, nes, kaip sako jis, mes nuo seno buvome ne rašto, o šnekėjimo kultūra.

„Vienas pirmųjų šaltinių yra teisinė byla iš XVI amžiaus, kaip išveda šunį iš moters kiemo. Čia išeina kaip ir vagystė šuns, tai turbūt pirmas ten paminėtas skalikas. Bet yra neaišku, nei koks tas skalikas iš tikrųjų, nei kaip jis atrodė neaprašoma. Visa tai labai formaliai – tas iš to pavogė tą ir tą, teisine kalba. Formalumai visiški“, – sako skalikų augintojas.

XIX amžiaus šaltiniuose lietuvių skalikai aprašyti tokie, kokius juos matome ir šiandien – jų pagrindinės spalvos buvo juoda ir ruda. Tačiau tai, kaip šie šunys atrodė anksčiau, kelia daug klausimų: vienur skalikai piešiami su riesta uodega, kitur ji nulenkta, taip pat tikėtina, jog kai kurie veislės atstovai galėjo būti su balta dėme.

Vėliau medžioklė su skalikais ėmė nykti. Po Pirmojo pasaulinio karo miškuose gyvūnų buvo mažai, todėl buvo įvesti medžioklės ribojimai ir mokesčiai. Sąlygos medžioti su skalikais ilgainiui tapo vis sudėtingesnės, todėl lietuvių skalikų veislė išliko tik entuziastų dėka.

Nedresuoti lietuvių skaliko – pavojinga: tai nėra vaikas

Kalbėdamas apie veislės charakterį, skalikų augintojas pažymi, kad tai – medžioklinis šuo. Iki šių dienų didžioji dalis veisėjų yra medžiotojai ir šunys taip paprastai savo šaknų nepamiršta, o vienas iš tokių medžioklinių bruožų – nepaklusnumas.

„Labai svarbus dalykas – labai mėgsta išsivesti į laukus ir miškus pasivaikščioti be pavadėlių. Ir čia savų niuansų yra. Kol mažas, gali šito nesijausti, bet kai subręs, jam kraujas užvirs, pėdsaką užuos ir ate. Tai jeigu šuo nemokytas, gali ir negrįžti“, – įspėja M. Smetona.

Todėl skalikų augintojas pabrėžia, kad šiems šunims būtina dresūra ir paklusnumo pagrindai. Užaugęs skalikas sveria 30 kilogramų, yra atletiškas, greitas ir šoklus, tad jo nedresuoti yra paprasčiausiai pavojinga.

„Kuo dar įdomus jo charakteris – šiaip yra labai meilūs, mėgsta prisiglausti, pabendrauti su žmogumi. Labai dažnai, pavyzdžiui, vedžiojant po miestą arba po kokius pažintinius takus, žmonės išsigąsta, o jie tiesiog eina pasiuostyti, prisiglausti. Ateina toks didžiulis šuo 30 kilogramų, prieina staigiai, žmonės dažnai išsigąsta“, – pastebi skalikų augintojas.

„Patinai yra dar įdomesni, jie tikrai meilūs, bet savarankiškesni. Kai hormonai sužaidžia, tai juos suvaldyti išvis yra sunku. Jie yra dar sunkesni, su jais dar daugiau darbo. Tai nėra vaikas. Apskritai nė vienas šuo nėra vaikas. Tai yra labai rimtas augintinis“, – sako M. Smetona.

Daugiau apie lietuvių skalikų istoriją dėstytojas jau šį savaitgalį kalbės „Šuns dienos“ proga vykstančiame renginyje „Užuosk pilis!“. 2023 m. balandžio 23 d. (sekmadienį), 11:30 val. Vilniaus pilių kupolas kviečia į atvirą dr. M. Smetonos paskaitą „Lietuvių skalikas – vakar, šiandien ir rytoj“.

Daugiau įdomių istorijų apie augintinius ir patarimų apie jų priežiūrą – laidoje „Duok leteną“ šeštadieniais 9:30 val. per „Delfi TV“.

Visus laidų įrašus galite pamatyti čia.