„Atvykome čia prieš maždaug savaitę. Name, kurį turėjome išvalyti nuo minų, išgirdome cypimą. Paaiškėjo, kad šunyčius paliko motina. Radę pernelyg nesukome galvos ir pavadinome Rudžiu ir Juodžiu“, – sako Ukrainos karys, 36–erių Oleksijus.
Kai Ukrainos teritorinės gynybos būryje tarnaujantys Oleksijus ir Valerija Ukrainos pajėgų atsiimtoje teritorijoje rado šunelius, jie buvo tokie maži, kad vargiai galėjo pastovėti ant kojų.
„Pradėjome juos maitinti. Juodis toks drovesnis, o Rudis tarsi gyvas sidabras, jo pilna visur. Labai savimi pasitiki, savo žavesiu. Užaugs nuostabus šuo“, – sako Oleksijus.
Motinos likimo valiai palikti šunyčiai per plauką išgyveno. Jeigu ne Oleksijus ir Valerija, be žmonių likusiame kaime jie būtų pražuvę.
„Na, tiesą sakant, gyvūnus tenka gelbėti visur, kur tik nuvykstame. Kartais šunis, kartais kates. Gyvūnus perleidžiame į geras rankas, žmonės noriai tokius nelaimėlius priglaudžia, mūsų kolegos taip pat neretai parveža namo, savo šeimoms“, – sako Ukrainos karė, 28–erių Valerija.
Pirmosiomis dienos Valerija ir Oleksijus šunyčius maitino švirkštu, tačiau labai greitai Rudis ir Juodis buvo įpratinti prie kariško maišto ir dabar noriai ėda troškintą mėsą su bulvėmis.