„Alto paėmiau iš gyvūnų prieglaudos, nes mėgstu iššūkius. Be to, norėjau įrodyti, kad ir toks šuo gali gyventi visavertį gyvenimą“, – sako nuo prigimties aklo šuns šeimininkė Rūta ir iškart pabrėžia, kad meilė ir šiluma – dar ne viskas, ko reikia gyvūnui.

Tad ko reikia gyvūnui? Skanaus ėdalo? Veterinarinės priežiūros? Higienos? Dar į galvą peršasi nuvalkiotas posakis „gero šuns be gero žmogaus nebūna“.

Ko reikia mūsų augintiniams? Įsibėgėjus pokalbiui, tampa aišku: jeigu aklam ar traumuotam šuniui suteiksi pastogę ir laiku paduosi pilną dubenį, nebūk garantuotas, jog padarei labai daug, o gal net viską. Kad šuo jaustųsi saugus, pasitikėtų žmonėmis, gyvūnais ir pasauliu, svarbiausia yra socializacija.

„Man tai buvo nauja patirtis, kurios, mano žiniomis, neturėjo nei vienas instruktorius Lietuvoje ir Europoje“, – sako „Tarnybinės šunininkystės klubo“ Kauno m. atstovybės instruktorė Rūta Kvietkauskaitė, sutikusi mokyti aklą šunį. Šeimininkė pažadėjo jį vežioti į užsiėmimus iš Prienų į Kauną.

Alto
Foto: Asmeninis albumas


Dresuotojos Rūtos nuomone, šuns baimės būna įgimtos (paveldimos) arba įgytos dėl kažkokių psichologinių traumų arba, kas labai liūdina, atsiradusios dėl socializacijos trūkumo.
„Šuo su aplinka pirmiausia susipažįsta būdamas su mama kale, paskui pas naujuosius šeimininkus. Šuniukai negali būti su mama laikomi rūsyje ar garaže. Jie turi matyti žmones, tyrinėti aplinką.

Socializacija nėra šunų paleidimas nuo pavadžio pažaisti su kitais šunimis aikštelėse, deja, būtent taip kažkodėl žmonės galvoja ir daro didelę klaidą, – savo požiūrį dėsto dresuotoja Rūta. – Alto atveju, baimė aplinkai ir žmonėms buvo ne tik dėl įgimto aklumo, bet ir dėl prastų gyvenimo sąlygų pas pirmuosius šeimininkus, taip pat dėl socializacijos stokos. Kai pirmą kartą atvažiavau į prieglaudą, pirmiausia stebėjau, ar nesutrikęs jo pusiausvyros aparatas, ar šuo nesitranko į baldus, sienas.“

Dabar Alto tiki ir pasitiki savo žmogumi. „Aš esu jo vedlys – „baltoji lazdelė“, – apie augintinį švelniai kalba Rūta, savo šunį kartais valdanti ir pirštų prisilietimais. Kantrybė, užsispyrimas, šuns pojūčių pažinimas davė puikių rezultatų, jos tikslas buvo išmokyti šunį gyventi tamsoje: nebijoti aplinkos pasikeitimų, nekrūpčioti išgirdus vyrišką balsą, mokėti įšokti į automobilį, lipti laiptais, sustoti, pasitaikius kliūčiai.

Alto su Rūta
Foto: Asmeninis albumas


Jeigu šeimininkė pasako, kad viskas gerai, Alto žino: tai nekelia grėsmės ir prieina apuostyti žmogų. Jis jau daug mažiau bijo vyriškų balsų. Mažiau jaudinasi dėl netikėtų garsų (automobilių signalai, kiti garsai).

„Alto išlaikė BH egzaminą geresniais balais, negu kiti, tą dieną egzaminą laikę šunys (56 iš 60 galimų balų – Red.), – sako „Tarnybinės šunininkystės klubo“ dresūros specialistas Vaidotas Glodenis. – Tai išties nuostabu, bet juk tam ir yra dresūra, kad „įjungtum“ šuns pojūčius, o šiuo atveju šeimininkė su dresuotoja Rūta sugebėjo „pajungti“ klausos, uoslės, lytėjimo pojūčius. Tie pojūčiai išlavėjo ir pati gamta tarsi kompensavo šuns regėjimo negalią.“

Jis taip pat pabrėžia nepaprastą šeimininkės užsispyrimą, tikėjimą savo šunimi.

„Alto buvo ir yra mokomas tik geromis emocijomis bei skaniukais. Ugdžiau jo pasitikėjimą manimi, – paklausta apie vis dar pasitaikantį šunų muštrą, atsako šeimininkė. – Dresavimas nėra šuns muštras, nes tokiam šuniui kaip Alto griežtumas ar balso pakėlimas įvarytų dar didesnę baimę ir net agresiją.“

Daug ir sėkmingai Alto buvo treniruojamas su klikeriu (specialus spragtukas šunims). Šią priemonę abu treneriai giria. Jų nuomone, klikeris verčia šunį mąstyti. Karantino metu Alto buvo dresuojamas per nuotolį, vėliau kartu su dresuotoja važinėjo į Laisvės alėją ir kitas Kauno vietas. Iš pradžių dirbo tik individualiai, vėliau „pajungė" kitus dresuojamus šunis, pratinosi dirbti grupėje.

Alto
Foto: Asmeninis albumas


Paradoksas: į BH egzaminą Alto važiavo nieko nebijodamos, užtat abi Rūtos gerokai jaudinosi, bet viena kitą labai palaikė: „Žinojom, kad įdėjom maksimumą pastangų, dresuodamos šunį įgijom unikalios patirties, o BH egzaminas buvo mūsų darbo įvertinimas.“

Artėja balandžio 24-oji, visuotinė Šuns diena. Šiemet šios dienos akcentas bus „Aš atsakau!“, taigi, daugiausia dėmesio skirsime žmogaus atsakomybei ir „Penkioms gyvūnų laisvėms“. Viena svarbiausių gyvūno augintinio laisvių kalba apie laisvę ir teisę nepatirti baimės, įtampos, streso. Ar Alto nuo viso to, kas išvardyta, jau visiškai apsaugotas? Visiškai – gal ir ne, tačiau visa komanda, o labiausiai jos šeimininkė Rūta, jau pasirūpino ir ateity rūpinsis, kad jis gyventų kaip visi šunys. Tuo galime būti tikri.