„Galimybė identifikuoti gyvūną ir jo savininką yra vienas svarbiausių įrankių, kuris ilgainiui padės užtikrinti geresnę gyvūnų padėtį Lietuvoje. Sykiu privalomasis ženklinimas verčia darsyk pergalvoti, įsisąmoninti gyvūno savininkui tenkančią atsakomybę, mat prisiimame ją ir už savo elgesį su gyvūnu, ir už paties gyvūno veiksmus bei galimą jo padarytą žalą“, – sako Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGĮ) vadovė.
Daugiausia nelaimių – dėl palaidų šunų
Pagal Lietuvos civilinį kodeksą, gyvūnas yra laikomas daiktu, kitaip – turtu, gyvuoju turtu. Bet kokio turto turėjimas įpareigoja savininką juo rūpintis ir už jį atsakyti. Gyvūną laikantis asmuo turi užtikrinti ne tik paties gyvūno, kaip gyvos ir jaučiančios būtybės, gerovę, bet ir aplinkinių asmenų ir jų turto saugumą. T. y. jei gyvūnas padarė žalos žmonių sveikatai ar jų turtui, už tai atsakingas gyvūno savininkas.
VšĮ Lietuvos gyvūnų apsaugos ir teisių organizacijos (GATO) vadovė Brigita Kymantaitė teigia, jog bene daugiausia žalos pridaro neprižiūrimi, prie namų palaidi ir neaptvertose teritorijose laikomi ar be pavadžio vedžiojami šunys: „Tokie gyvūnai apkandžioja suaugusius, vaikus ar kitus gyvūnus, taip pat išbėga į gatvę ir tampa eismo įvykių, iš kurių kai kurie pasibaigia tragiškai, priežastimi. Tačiau iki kol tokia nelaimė neįvyksta, iki lemtingo pirmojo karto, dažnas gyvūnų augintojas nė nesusimąsto apie tokį scenarijų, sulig kuriuo gresia administracinė ar, žmonių žūties atveju, baudžiamoji atsakomybė. Todėl privalomas gyvūnų ženklinimas, labai aiškiai susiejantis gyvūną su jo savininku, taps dar viena priežastimi su savo gyvūnais ir supančia aplinka elgtis atsakingai“.
Sėkmingai išnagrinėtų bylų bus daugiau
Advokatė Evelina Nevulienė pastebi, kad privalomas gyvūnų ženklinimasis – aiškus, patikimas gyvūno ir jo savininko identifikavimas – bus itin pravartus nuo gyvūnų nukentėjusiems ir teismuose teisybės ieškantiems žmonėms: „Kol gyvūnų ženklinimas buvo tik kiekvieno asmeninis pasirinkimas, įrodyti, kad konkretus augintinis priklauso konkrečiam asmeniui, būdavo labai sudėtinga ar net praktiškai neįmanoma. Tačiau dabar, atsiradus patikimam identifikavimo būdui, bus daugiau sėkmingai išnagrinėjamų bylų – tiek nukentėjusių konkrečių žmonių naudai, tiek ir viešojo intereso gynimo atvejais, kuomet bylos pasiekia teismus dėl netinkamo elgesio su gyvūnais“.
Pasak E. Nevulienės, dažniausiai bylose, kuomet kreipiamasi dėl gyvūno padarytos žalos, teisiamasi siekiant gauti piniginę kompensaciją.
„Mano praktikoje didžiausia prisiteista neturtinė žala siekė 800 eurų. Moteriai į ranką įkando šuo ir jo šeimininkas gavo atlyginti nukentėjusiajai ne tik tiesioginius nuostolius, bet ir patirtą neturtinę žalą. Tokie atvejai ir yra dažniausi: palaidas gyvūnas apkandžioja žmogų ir tuomet keliama civilinė byla dėl gydymo išlaidų, sugadintų drabužių ar moralinės žalos, pavyzdžiui, išgąsčio, ir prisiteisiamos tam tikros sumos.
Tai tokios bylos yra dažnos ir ženklinimas jose – labai svarbu, nes jei nėra aiškaus šeimininko, nėra nei kaip savo teises apginti, nei kam pareikšti pretenzijas“, – pabrėžia advokatė.
Atsakomybė tenka ne gyvūnui, o savininkui
Advokatė atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos civilinį kodeksą žalos atveju baudžiamas ne gyvūnas, kuris mūsų teisinėje sistemoje yra traktuojamas kaip daiktas, o jo savininkas, kuris atsako už savo „daiktą“ – turtą.
„Suvokti kartu su įsigyjamu gyvūnu tenkančią atsakomybę ir imtis veiksmų saugumui užtikrinti – būtina. Nors tokio atvejo mano praktikoje nėra buvę, tačiau teoriškai, dėl sunkaus kūno sužalojimo ar net mirties gyvūno savininkas galėtų būti tiesiamas pagal Baudžiamąjį kodeksą, t. y. gali būti nuteistas kalėti.
Greičiausiai, pavyzdžiui, jei dėl į kelią išbėgusio gyvūno kaltės įvyktų sunkiu sužalojimu ar mirtimi pasibaigęs eismo įvykis, būtų keliama byla dėl netyčinio sužalojimo ar neatsargus gyvybės atėmimo. Nes savininkas neužtikrino saugumo, nesiėmė priemonių, kad toks įvykis neįvyktų, t. y. gyvūnas nebuvo vedamas už pavadėlio, laikomas voljere ar aptvertoje teritorijoje“, – sako advokatė.
Jei nelaimės metu gyvūną vedžiojo ne pats savininkas, atsakomybė tenka ir vedžiojusiam asmeniui, kuris neužtikrino saugumo, ir savininkui, kuris patikėjo gyvūną nepatikimam asmeniui. Jei gyvūnus vedžioja vaikai, už gyvūnų padarytą žalą atsako suaugusieji.
Atsakyti už savo gyvūną – nieko naujo
„Dažnai išgirstame teiginių, neva teisinė atsakomybė, sulig privalomuoju gyvūnų ženklinimu aiškiai priskiriama konkrečiam asmeniui, bus dar viena priežastis gyvūnų neženklinti. Bet būtent apie atsakomybę, kurią prisiimame nusprendę įsigyti gyvūną, ir turime kalbėti.
O jei ieškosime būdų kaip pateisinti nenorą prisiimti atsakomybės ir dėl to neženklinti gyvūno, tai ir toliau nuo to kentės ir žmonės, ir patys gyvūnai“, – sako GATO vadovė.
Tuo tarpu GGI vadovė primena, jog atsakomybė už savo gyvūną – jokia naujiena: „Juk yra bendražmogiškai normalu, kad šeimininkas atsako už savo gyvūną ir jo padarytą žalą, nepriklausomai nuo to, ženklintas jis ar ne.
Visgi itin dažnu atveju komplektas yra toks: neženklintas ir neprižiūrėtas gyvūnas, kurio savininkas, dėl šuns nutikus nelaimei, tiesiog neprisipažįsta, kad yra gyvūno savininkas. Jei norime išgyvendinti tokius atvejus, kviečiu visus atsakingus ir sąmoningus žmones palaikyti visuotinį naminių augintinių ženklinimą ir daryti tai kuo aktyviau. Ne ženklinimas, o to nedarymas turėtų kelti nuostabą“.
Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius įstatymus, gyvūnų augintinių – šunų, kačių ir šeškų – jaunikliai turi būti paženklinami mikroschemomis perduodant gyvūnus kitiems savininkams, pavyzdžiui, juos parduodant ar dovanojant, arba, jei išveistas gyvūnas pasiliekamas sau, vėliausiai iki 4 mėnesių amžiaus. Visi Lietuvos teritorijoje gyvenantys suaugę šunys, katės ir šeškai turi būti paženklinti iki 2022 m. gegužės 1 dienos.