Pagalba gyvūnams tapo gyvenimo varikliu
Garsus lyderystės ekspertas Simonas Sinekas teigia, kad pasaulis turėtų būti toks, jog didžioji dauguma žmonių kasdien atsikeltų su įkvėpimų savo darbui, jaustųsi saugūs savo veikloje, o dienos pabaigoje patirtų jų atlikto darbo prasmę. Būtent tokia veterinarijos gydytojos Indrės Banevičiūtės kasdienybė – ji šiame darbe jaučiasi visiškai realizuojanti savo pašaukimą.
„Puikiai prisimenu, kuomet vaikystėje nešėme kaimynei močiutei, kuri sakėsi esanti veterinarė, sužeistus gyvūnus. Jau tada širdyje jaučiau nepaprastą džiaugsmą, jeigu ji galėdavo padėti sužeistam paukšteliui, katinui. Tuo pačiu visada stengiausi ginti silpnuosius, tuos, kurie patys to padaryti negali. Tikriausiai todėl ir pasirinkau būti veterinare“, – atvirauja ji.
Indrei darbas tapo įkvėpimo šaltiniu ir gyvenimo varikliu. Ji ne tik gydo gyvūnus, bet ir savo name „įkūrė“ aštuonis šunis bei penkis katinus, išgelbėtus nuo žūties ar atidavimo į globos įstaigas.
Dauguma šių gyvūnų – su įvairiomis sveikatos problemomis. Vis dėlto veterinarę liūdina tai, kad ne visi gali tinkamai pasirūpinti savo augintiniais. „Neretai matau žmones, neišgalinčius susimokėti už augintinio gydymą. Kiek galiu, visada stengdavausi tokiems žmonėms padėti skirdama savo laiką po darbo, savaitgaliais, atostogų metu. Tačiau ne visas procedūras atlieku pati, kartais reikia specializuotos pagalbos. Žmonės turi ir kitų išlaidų – vaistams, transportui. Todėl įsteigėme VšĮ „Adučio paramos fondas“, kurio lėšos skiriamos tokių augintinių gydymui pas kitus veterinarus, vaistams, maistui“, – sako ji.
Dvi pandemijos pusės
I. Banevičiūtė įsitikinusi, kad sergantis gyvūnas, kaip ir sergantis žmogus, laukti negali. „Ne kartą nutiko taip, kad vakare, savaitgalį paskambina žmonės ir klausia ką daryti, nes susirgo gyvūnas. Tokiais atvejais pranešu, kad netrukus atvažiuosiu apžiūrėti. Nors žmonės nustemba, kad sutinku atvykti ne darbo metu, jiems atsakau – juk gyvūnui blogai dabar, negi lauksime kitos dienos? Yra tekę suteikti pagalbą keturkojui net per Naujuosius. Tiesa, tąkart sveikata sušlubavo mano pačios augintiniui“, – prisimena ji.
Pasidomėjus, ar pandemija keičia žmonių požiūrį į gyvūnus, Indrė akcentuoja dvi medalio puses. „Prasidėjus pandemijai, žmonės daugiau laiko praleidžia namuose, todėl labiau pradėjo kreipti dėmesį į gyvūnus, jo poreikius. Tačiau yra ir kita pusė – daug kam tuomet kilo noras laikyti gyvūną, tačiau kartais tai buvo spontaniškas, gerai neapgalvotas veiksmas. Todėl dabar gyvūnų prieglaudos tiesiog „lūžta“ nuo atiduotų gyvūnų“, – sako ji.
Indrė teigia nesuprantanti tokių poelgių. „Juk gyvūnai yra mūsų mažieji draugai, mūsų terapija. Pati tuo įsitikinau, matau tai ir žmonių širdyse. Vienišai močiutei katinukas neretai yra vienintelis gyvenimo džiaugsmas, galbūt ji kasdien iš lovos keliasi vien todėl, kad reikia gyvūną pašerti, jį prižiūrėti. Net ir turintiems šalia artimuosius, antrąją pusę, šeimą, gyvūnai duoda labai daug gerų emocijų. Ir nesvarbu, tai būtų šuo, katinas, triušiukas, žiurkėnas ar dar kuris kitas gyvas padaras, – visi jie suteikia mūsų gyvenimams naujų spalvų “, – pasakoja veterinarė.
Norintys laikyti gyvūną turėtų tam pasiruošti
Indrės teigimu, norintys laikyti gyvūną turėtų tam visapusiškai pasiruošti. „Manau, kad reikėtų specialių kursų tiems, kas nori laikyti gyvūną. Kai kuriose šalyse tokie kursai jau yra. Juose žmonėms aiškinama, kad keturkojis nėra žaislas, nes juo reikės rūpintis – vedžioti, gydyti, pirkti maistą. Todėl norėčiau kiekvieno, galvojančio apie augintinį, paklausti – ar juo rūpinsis ir tada, kai gyvūnas sirgs, pasens, netvarkingai atliks gamtinius reikalus, nebebus toks mielas ir aktyvus. Jeigu nors į vieną punktą atsakote „ne“, geriau gyvūno nelaikykite“, – teigia ji.
I. Banevičiūtė pastebi ne tik nerūpestingą požiūrį, bet ir kai kurių žmonių per didelę meilę savo keturkojams. „Iš didelės meilės savo augintiniui galima jam pakenkti. Ypač daug problemų kyla tuomet, kai gyvūnas peršeriamas. Pati matau šeimininkų į kliniką atvežamus keturkojus, primenančius taukų bačkutę. Tokį gyvūną sunku apžiūrėti, atlikti echoskopiją, gali būti iškreiptas rentgeno vaizdas. Nepritariu ir tiems, kas gyvūną apauna batukais, papuošia sijonėliais. Tikrai yra veislių, kurias reikia rengti, nes jos nepritaikytos mūsų klimatui. Tačiau gyvūnų „puošimui“ nepritariu“, – sako veterinarė.
Nepaisant įvairių iššūkių I. Banevičiūtė įsitikinusi, kad bendros tendencijos mūsų šalyje keičiasi į gera. „Mano nuomone, žmonės po truputį tampa sąmoningesni. Stengiasi pirkti tinkamesnį augintiniams maistą, dažniau renkasi dokumentus turinčius gyvūnus, vengia juos įsigyti iš daugintojų ar tų, kurie keturkojus pardavinėja „iš bagažinės“, kai nežinoma, kokiomis ligomis sirgo jų tėvai, kaip buvo kergiami. Matant didėjantį, kad ir pamažu, mūsų visų sąmoningumą, ateitis atrodo šviesi“, – džiaugiasi ji.