Automobilyje – kaip namuose: važiavo iki pat Prancūzijos

„Visą gyvenimą mūsų vokiečių aviganė Nora kartu su mumis – pati pirma šoka į mašiną, kur bevažiuotume. Labai pratusi važinėti, tai jaučiasi ten kaip namuose. Atsigula ramiai, ir viskas“, – pradeda pasakoti Rokas.

Iki šiol kartu su augintine vyras leisdavosi į kiek paprastesnes keliones, o štai dviejų savaičių kelionė po Europą – nauja patirtis gyvūnui, kuri iš pradžių kėlė abejones. Kaip vėliau įsitikino Rokas, abejoti nebuvo ko. Tačiau apie viską – nuo pradžių.

Idėja automobiliu išnaršyti Europą kilo bemąstant, kaip prasiblaškyti po sunkaus karantino laikotarpio. Maitinimo paslaugas karantino metu teikęs verslininkas pervargo, o pramogauti ilgą laiką nebuvo kaip – viskas uždaryta.

Roko galvoje idėja pradėjo suktis vos tik atlaisvinus ribojimus, tad vieną dieną jis tiesiog sėdo į automobilį su draugu Martynu ir augintine Nora – kompanija išvažiavo su tikslu Kroatijoje pasiimti draugę ir kartu gerai praleisti laiką.

Nora keliauja po Europą
Foto: Asmeninis albumas

Maršrutas, kuriuo leidosi trijulė, išties įspūdingas: Lenkija, Čekija, Austrija, Slovėnija, Kroatija, Italija, Šveicarija, Italija, Prancūzija, Belgija, Vokietija, o tuomet – grįžimas atgal namo per Lenkiją. Per porą savaičių aplankyta net 11 šalių, kuriose vienintelis kiek didesnis rūpestis – laiku atlikti reikiamus COVID-19 testavimus, nes sieną kertantys keliautojai buvo atidžiai tikrinami.

Viešbučių reakcija – „be problemų“, bet netikėta problema vis tik iškilo

Naktimis keliautojai ilsėdavosi viešbučiuose, bet Rokas pastebi, kad dauguma jų šunų neįsileidžia. Tačiau vyras tame problemos nemato – kelionės metu iš anksto pasidomėdavo, kuris pakeliui esantis viešbutis jiems būtų tinkamas.

„Šunims draugiškų viešbučių ieškojome per „Booking“ filtrus. Nors ten parašyta, kas priima, kas nepriima, dėl visa ko paskambindavome iš anksto. Būna, kad atvažiuoji, ir pasako, kad nepriims. Kadangi skambinome, tai visur pasisekė, jokių staigmenų nebuvo“, – pasakoja Rokas.

Pirma nakvynė laukė viename iš Lenkijos motelių. Paklausus, ar bus priimtas šuo, kompanija išgirdo atsakymą – „oi, jokių problemų“. Ir mokestis už šuns apgyvendinimą buvo padorus – 5 eurai. Kroatijoje nakvynė augintiniui kainavo papildomus 10 eurų. Prancūzijoje ir Čekijoje papildomai už kartu nakvoti liekantį augintinį mokėti neprireikė.

Nora keliauja po Europą
Foto: Asmeninis albumas

Tačiau keliautojus pribloškė suvokimas, apie kurį prieš kelionę jie net nebūtų pagalvoję. Ne visose šalyse yra tiek žalumos, kiek Lietuvoje – šunų šeimininkai tikrai supras, kodėl tai sukėlė nepatogumų.

„Čia tokia smulkmena, bet mano šuniui – ne smulkmena. Šunys visus savo reikalus daro ant žolės, ne ant asfalto. Dar Kroatijoje būdami pastebėjome, kad šuo neranda vietos, nežino, ką daryti, nes niekur nemato žolės – tik žemės, smėlis arba molio mišinys. Prancūzijoje, Paryžiuje, tai dar didesnė problema. Žolės – nėra, tik uždaruose parkuose, kuriuose šunys neįleidžiami. Nėra ką daryti, šuniukui buvo didelis stresas“, – stebisi Rokas.

Norint su šunimi apsilankyti Prancūzijoje prireiks stiprių nervų

Nors kompanija Prancūzijoje praleido dvi dienas, nustebino ir tai, kad čia per visą laiką pastebėjo tik 3 šunis. Anot Roko, čia jis susidūrė su ne tokiu maloniu požiūriu į keturkojus, kuris leido įsitikinti, kad lietuviai – kur kas draugiškesni gyvūnams. Vyro manymu, iš visų kelionės stotelių Prancūzijoje į augintinį buvo reaguojama nedraugiškiausiai.

„Žmonės ten šunų prisibijo. Mūsų vokietė vaikšto tvarkingai šalia mūsų, prie žmonių neina, tačiau būna, kad žmonės net pereina į kitą gatvės pusę, kad nereikėtų su šunimi prasilenkti. Buvo geras, kai viena moteriškė sėdėjo ant suoliuko, mes su šunimi ramiai pro ją praeidinėjom, nieko nedarėm, o ji mus apšaukė, kodėl prie jos šunį vedžiojam“, – keistą nutikimą prisimena Rokas.

Vyras prisipažįsta per plauką nenukentėjęs dėl griežtos taisyklės Prancūzijoje, kad bet kokioje viešoje patalpoje esantis šuo turi būti su antsnukiu. Jis prisipažįsta, kad dėl to vos išvengė vietinių pareigūnų nemalonės.

Nora keliauja po Europą
Foto: Asmeninis albumas

„Turi būti antsnukis – vienareikšmiškai, jokių kalbų nėra. Turėjom antsnukį, bet reikėjo praeiti pro metro, ir galvojam – ką mes čia, greitai prabėgsim. Tai iškart policija prisistatė, susistabdė, sako, reikia užsidėti antsnukį dabar ir čia. Jei supranti, kad negalima, tai kodėl vedi? Sakau – negaliu paaiškinti, taip gavosi tiesiog. Baudos neskyrė, leido eiti pažadėjus, kad daugiau taip nedarysim“, – kelionės nuotykiais dalinasi Rokas.

Kelionės su augintiniu Lietuvoje turi savo pranašumų

Anot jo, ženklai, draudžiantys eiti su šunimi, kelionėje akių nebadė – jų tebuvo vienas kitas. Tačiau ko Rokas tikėjosi mažiausiai, tai pamatyti šunų prekių skyrių degalinėje.

„Kas nustebino, tai kai buvome Belgijoje, pritrūkome šuniui šlapio maisto – liko tik sausas. Sustojome degalinėje, ir radom šunims skirtą skyrių, kuriame pilna ir šlapio, ir sauso ėdalo. Nė vienoje valstybėje neteko to matyti“, – stebisi jis.

Kelionėje su šunimi aplankęs daug kavinių ir restoranų, Rokas turėjo progą palyginti aptarnavimą skirtingose šalyse su patirtimis Lietuvoje – ir būtent savam kraštui šiuo atžvilgiu jis negaili pagyrų.

„Iš visų šalių, kurias aplankėme, galbūt sakyčiau, kad Lietuvoje viskas yra paprasčiau. Dažnai lankomės Palangoje, Klaipėdoje, Vilniuje, ir visur, nuėjus pavalgyti, šuniui pasiūlo atsigerti vandens, galų gale, prie įėjimo būna padėtas dubenėlis. Kitur net ir paprašęs negausi – pavyzdžiui, Kroatijoje porą restoranų aplankėme, paprašėme vandens, sako – be problemų, bet kaip neatneša, taip neatneša. Bent du kartus reikėjo primygtinai prašyti. Lietuvoje taip nėra buvę – paprašai, ir iškart atneša“, – lygina Rokas.

Kita vertus, apsilankymas Lietuvos paplūdimiuose su šunimi, jo manymu, ne toks malonus, kaip kitose šalyse. Kaip vieną iš maloniai nustebinusių šalių jis išskiria Kroatiją.

„Lietuvos pajūryje su šunimi negali maudytis, apart tam skirtų vietų. Kai vasarą nuvažiavom, žmonės buvo labai nepatenkinti, kodėl mes čia šunimi dabar. Kroatijoje ir Italijoje dėl to nebuvo jokių problemų“, – pastebi jis.