Pirma, tai yra gyvūnas – gyva, mąstanti, jaučianti, savo patirtis ir nuomonę (bent jau kai kuriais klausimais) turinti būtybė, kuri gali reaguoti į tai, kas vyksta. Ir kadangi šuo yra visiškai kitokios rūšies nei žmogus, žmonėms ta reakcija gali pasirodyti nepriimtina.

Antroji priežastis, dėl kurios nereikėtų vos tik įsigeidus artintis prie svetimo šuns ir jo liesti, yra ta, kad daugelis šunų turi šeimininką. O šeimininkas turi teisę spręsti, kas ir kokiomis aplinkybėmis gali glostyti jo augintinį. Šuo gali būti sergantis, po operacijos ar traumos, turėjęs negatyvių patirčių su vaikais ar suaugusiais, tiesiog nemėgti nepažįstamų žmonių arba glostymo. Beje, kartais tokiais atvejais šeimininkai užriša geltoną kaspiną ant šuns pavadėlio ar užsako petnešas, antkaklį ar liemenę su įspėjančiu užrašu, tad verta atkreipti dėmesį ir į šias detales.

Trečia priežastis neliesti nepažįstamo šuns – nors daugelis mūsų stengiasi būti mandagūs ir draugiški, visiems pasitaiko visokių dienų. Prasta savijauta, blogos naujienos, neseniai įvykęs konfliktas – visa tai gali padidinti tiek žmonių, tiek šunų irzlumą ir tapti priežastimi nedraugiškai sureaguoti į aplinkinių norą bendrauti.

Tad kaip teisingai paglostyti šunį?

Visų pirma, labai svarbu pasiklausti pirmiausia šeimininko, o vėliau ir šuns (taip!) leidimo. Jei šeimininkas neleidžia – ką gi, vadinasi, negalima. Jei leidžia, galima pakalbinti šunį. Būtent, pradžioje pakalbinti, o ne pulti glostyti. Juk jums nepatiktų, jei skubant su reikalais, skaitant intriguojančias žinias ar naršant telefone ant kaklo staiga pultų džiaugsmingai nusiteikęs nepažįstamasis ir imtų glėbesčiuotis bei tampyti už ausų. Kas mums atrodo beprasmis šniukštinėjimas pakrūmėse, šuniui yra ir laikraštis, ir socialiniai tinklai, ir svarbūs reikalai, ir įtraukiantis trileris.
Šuns glostymas, freepik.com nuotr.

Trukdyti savais reikalais užsiėmusiam šuniui yra taip pat nemandagu, kaip trikdyti užsiėmusį žmogų. Todėl reikia tiesiog pakalbinti (galima paklausti šuns vardo ir pašaukti vardu), paplekšnoti ranka sau per šlaunį, negarsiai švilptelti. Daugeliui šunų nepatinka, kai žmogus pasilenkia virš jų lyg pabaisa iš fantastinio filmo virš bejėgės aukos. To nemėgsta daugelis gyvūnų, nes gamtoje virš tavęs palinkęs daug didesnis kitos rūšies gyvūnas paprastai reiškia grėsmę. Todėl geriau pritūpti, ypač jei šuo – labai mažo ūgio.
Nereikėtų kišti rankos tiesiai šuniui į snukutį. Nors šunų pasaulyje sveikinamasi apsiuostant, nepamirškite, kad šuns uoslė pakankamai jautri ir jūsų kvapą jis kuo puikiausiai užuos, jei ranką laikysite vos vos prieš save. Be to, rankos laikymas netoli jūsų leis šuniui pačiam nuspręsti, kokio pobūdžio kontakto jis nori. Jei šuo pribėga, vizgina uodegą, džiaugsmingai šokinėja – viskas akivaizdu, bendrauti jis tikrai nusiteikęs. Jei šuo ramiai vizguliuodamas uodega prieina, ramiai apuosto ranką ir lieka stovėti prie jūsų – jis tai pat nusiteikęs bendravimui, tiesa, galbūt kiek ramesniam. Jei šuo prieina, bet stovi taip, kad jūs jo nepasiektumėte – jis nusiteikęs draugiškai, tačiau būti glostomas nenori. Jei šuo glostomas traukiasi – tai taip pat reiškia prašymą jo neglostyti.
Šuns glostymas

Jeigu šuo gūžiasi, traukiasi, laiko pakėlęs priekinę koją, nusisuka, dreba – globstymas jam kelia ne džiaugsmą, o baimę ar kitus nemalonius pojūčius, tad reikėtų nedelsiant liautis. Juk nenorite būti tas, kuris savo malonumui baugina gyvūną? Jei šuo atrodo įsitempęs, sustingęs, nesvarbu, prieš glostant ar glostymo metu – tai labai rimtas signalas, kad gyvūnas jaučia labai didelį diskomfortą ir prie jo rankų geriau nekišti. Jei šuo urzgia, rodo dantis, šiaušiasi, šiepiasi – tai labai griežtas ir aiškus NE! Nuo tokio gyvūno reikia ramiai ir lėtai atsitraukti.

Kiek laiko glostyti?

Tiek, kiek šuniui smagu būti glostomam. Paprasčiausias būdas tai patikrinti – trijų ar penkių sekundžių taisyklė. Ji labai paprasta – glostant šunį kas trys ar penkios sekundės reikia visiškai patraukti rankas nuo gyvūno ir stebėti jo reakciją. Jei šuo nesitraukia, jei nerodo toliau aprašytų įtampą rodančių ženklų, galima glostyti dar keletą sekundžių – iki kito patikrinimo. Tikrai nepralošite šios taisyklės išmokę mažuosius, nes vaikų glamonės dažnai būna pernelyg intensyvios ir būtent vaikai dažniausia užsimiršta besidžiaugdami keturkojo artumu. Deja, tai atsispindi ir apkandžiojimų statistikoje – įvairiose šalyse nuo šunų įkandimų dažniausia nukenčia vaikai.

Į ką svarbu atkreipti dėmesį glostant?

Šunys – socialūs gyvūnai ir stengiasi su žmonėmis bendrauti. Teisybė, savo kalba – mūsų vokalizacijai jų balso stygos nepritaikytos. Taigi, į ką atkreipti dėmesį glostant šunį?

Jei šuo prie jūsų glaustosi, atsišlieja į jus, kiša jums po rankomis kurias nors savo kūno dalis, tai reiškia, kad jis mėgaujasi jūsų dėmesiu ir glamones galima tęsti. Jei šuo nusisuka nuo jūsų, vaidinasi, jis tyliai sako, kad jam jūsų dėmesio, ko gero, jau užteks. Jei šuo nusipurto, tai rodo, kad jūsų veiksmai jam kėlė įtampą ar kažkokius nemalonius pojūčius. Į tai derėtų atsižvelgti ir pakoreguoti lietimo intensyvumą, vietą ar kryptį.

Jei šuo laižosi sau lūpas, jis jaučia įtampą, tad geriau jį palikti ramybėje. Jei šuo žiūri taip, kad matosi akių baltymo krašteliai – tai ženklas, kad jis bijo, nervinasi ar jaučia įtampą, tad geriau rankų prie jo nekišti. Išimtis gali būti kai kurių veislių atstovai ar mišrūnai, turintys išsprogusias akis ir dėl to beveik nuolat matomus akių baltymus. Jei šuo sustingsta ir atrodo įsitempęs – labai svarbu sureaguoti į šitą kūno kalbos signalą ir ramiai atsitraukti.

Kur glostyti?

Tai labai individualu, tačiau keletas bendrų taisyklių yra. Kai kurie šunys patys kuo puikiausia praneša, kur jie norėtų būti glostomi ar kasomi – kiša galvas ar nugaras po rankomis, bruka galvą į skreitą, kad pakasytumėt paausį ar atsiremia pasturgaliu jums į kojas ir prašosi būti kasomi būtent ten. Beje, kai kuriems šunims kasymas patinka daug dažniau nei glostymas.

Ar galima glostyti galvą? Mokslininkų teigimu, maždaug 60 procentų šunų nemėgsta, kai jiems glostoma galva. Bet kuriuo atveju, nereiktų brukti rankos šuniui į snukutį ar akis, siekiant viršugalvio. Geriau pabandyti pakasyti paausius, ir, jei šuo neprieštaraus, pabandyti paliesti ir aplink ausis esančias vietas. Kad uodegos, kokia graži ir pūkuota ji bebūtų, glostyti nevalia, turbūt ir sakyti nereikia. Taip pat nereikėtų liesti snukučio, kojų, kišti rankos stovinčiam šuniui po pilvu, o štai krūtinę pakasyti galima.

Jei šuo moka „duoti labas“, jokiu būdu negalima suspausti letenos – šunų letenos jautrios spaudimui, o mažus šunis taip galima ir sužaloti. Taip pat nereikėtų apkabinti šuns, ypač nepažįstamo. Šunų pasaulyje šilti jausmai rodomi kitais būdas, apkabinimas jiems svetimas ir ne itin malonus veiksmas, kuris, tikėtina, primena spąstus.

Kas dar?

Labai svarbus dalykas: jei su šuns šeimininku susitarėte, kad jūsų vaikas gali paglostyti jo šunį, stebėkite šuns kūno kalbą, paklauskite šeimininko, kur ir kaip geriau glostyti šunį, jei vaikas labai mažas – padėkite jam šunį paglostyti tinkamai. Kartais vaikai užsimiršę pradeda tyrinėti šuns kūną, liesdami ten, kur liesti nereikėtų, arba tiesiog užuot glostę ima plekšnoti, kas šuniui gali visiškai nepatikti. Todėl dalyvaukite glostymo procese ir būkite pasirengę sureaguoti. Nepamirškite, kad ne visada šuns šeimininkas tinkamai interpretuoja šuns siunčiamus signalus. Be to, žmogus šunį gali būti įsigijęs visai neseniai ir nežinoti, kas jam patinka, o kas – ne. Būkite dėmesingi ir bendravimas su šunimis taps smagesnis ir saugesnis.