Kai prieš keletą savaičių Seime buvo įregistruoti siūlymai atnaujinti kai kuriuos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo straipsnius, uždraudžiant korekcines dresūros priemones (dygliuotus, elektrinius, „smaugiamuosius“ antkaklius), dresuotojų ir šunų elgsenos specialistų bendruomenė nepagailėjo kritikos šiems siūlymams. Savo nuomonę apie korekcinius antkaklius bei šunų gerovę turi ir dresuotoja K. Ščuckytė.

– Ar yra šunų, kuriems išties reikia korekcinių antkaklių?

– Korekciniai antkakliai skirti ne šuniuko mokymui, o jau susiformavusio nepageidaujamo elgesio keitimui. Šie antkakliai padeda greičiau išspręsti kai kurias problemas, kurių sprendimas skanėstais truktų taip ilgai, kad keltų pavojų ir šeimininkams, ir aplinkiniams. Jeigu didelis, aktyvus šuo tampo vyresnio amžiaus šeimininkę, tai gali baigtis kaulų lūžiais ir šuns atidavimu arba užmigdymu. Aš tikiu, kad šuniui svarbu likti mylinčioje šeimoje, nekeliant pavojaus šeimos nariams. Juk yra ir kitų alternatyvų, kurios taip pat šunį veikia per diskomfortą – apynasriai ir priekyje segamos petnešos. Tačiau šios priemonės yra labiau žalingos šuns kūnui, nors ir atrodo estetiškai.

– Koreguoti savo mylimo augintinio elgseną specialiomis priemonėmis... Turbūt sutinkat, kad skamba prastai. Ir kaip iki to „nusigyvenama“?

– Žmonės įsigyja ne tik mažus šuniukus. Įsigyja ir suaugusius šunis, paima iš gyvūnų prieglaudų. Tokie šunys dažnai turi susiformavusių blogų įpročių. Net nusipirkę mažą šuniuką, koks procentas šeimininkų iš karto su juo eina į dresūros mokyklą? Ir koks procentas iš tų, kas ateina, iš tikrųjų aktyviai užsiima ne tik treniruotėse, bet ir tarp treniruočių, namie? Vilniuje galbūt kokie 5 procentai.

Karina Ščuckytė
Foto: Asmeninis albumas


O kaip mažuose miesteliuose? Dirbdama dresuotoja vienokį ar kitokį korekcinį antkaklį rekomenduoju apie penktadaliui šunų, tačiau pirmiausia, ką darau – pamokau šeimininką jį tinkamai naudoti, išaiškinu, kam ir kodėl tai skirta. Dažniausia šių priemonių prireikia apie vienerių metų dar nedresuotiems, didelių veislių, aktyviems šunims, kurių šeimininkai paprasčiausiai fiziškai jau nebenulaiko. Tai ypač pavojinga žiemos metu, kai, šuniui stipriai timptelėjus, tikėtinos rimtos šeimininko traumos. Kita kategorija – šunys, turintys įgimtą agresiją. Korekciniai antkakliai padeda šiems šunims gyventi saugiai, nekeliant pavojaus aplinkiniams.

– Ar visuotinis korekcinių antkaklių draudimas ką nors išspręs?

– Atvirkščiai, toks draudimas gali pabloginti situaciją! Šuo, su kuriuo apskritai užsiimama, jau yra labiau privilegijuotas prieš tą, kuris gyvenime mato tik grandinę ir savo būdą arba yra laikomas tik dauginimui iki išsekimo. Aš manau, kad korekcinis antkaklis gali suteikti šuniui šansą likti savo namuose, savo šeimoje, o ne būti kažkam atiduotam. Ar mes norim, kad tokie šunys papildytų prieglaudas ar, kas dar baisiau, būtų užmigdyti? Tegul jie lieka su savo šeimininkais, kurie, nors ir nebus skyrę pusmečio kasdienio darbo „pozityviai“ elgsenos korekcijai, tačiau bent jau galės išsivesti savo šunį pasivaikščioti, galės su juo toliau gyventi. Juk ne šuns kaltė, kad žmogus su juo neužsiėmė, kol šis buvo mažas.

– Ir tada oponentai ims rėkti: jeigu nesugeba geruoju su šunimi susitarti, tokiems išvis nereikia šuns!..

– Jeigu gyventume šalyje, kur kiekvieno beglobio laukia eilė norinčiųjų, galbūt pritarčiau tokiai nuomonei. Deja, realybė yra kitokia. Ne vienerius metus savanoriavau prieglaudoje. Žinau, kokios jos perpildytos. Jeigu atimsime augintinius iš tokių nelabai nusimanančių, laiko neturinčių šeimininkų, kur juos visus dėsime? Kas jų laukia? Prieglaudos voljeras su dar devyniais tokiais pat nelaimėliais? Mirtinas adatos dūris? Dauguma „humaniškų šalių“ renkasi dūrį. Deja, bet ten normalu migdyti net tuomet, kai šuniui reikia labai brangaus gydymo. Teko girdėti, jog kai kurie šunų veisėjai atsisako parduoti šuniukus į kai kurias Skandinavijos šalis būtent dėl tokio požiūrio. Palikti šunį vieną ilgiau nei keturias valandas ten laikoma žiauru elgesiu, bet užmigdyti, vos tik šuo parodė agresiją, įstatymas leidžia ir tai yra normalu. Ar ir mes to siekiame?

Karina Ščuckytė, foto studija Mannaz


– Kartais juokaujama: mano šuo geras, tik jo nervai silpni. Ką manote apie „silpnus“ šunų nervus?

– Nors labai gaila, bet pasitaiko silpnos psichikos šunų. Šioje vietoje pabrėžčiau: genetika – pamatas, ant jos mes „statome namą“, formuojame būsimą šunį. Pastačius moderniausius, ištaigingiausius rūmus ant smėlio pamatų, tie rūmai paprasčiausiai subyrės. Jeigu iš prigimties šuo baikštus, nervingas, net keletas metų kasdienio darbo su geriausiu pasaulio dresuotoju tik palengvins jūsų gyvenimą su šunimi, bet nepadarys to šuns ramiu, savimi pasitikinčiu visose situacijose. Juk bet kada toks šuo gali susidurti su kuo nors visiškai nauju ir tuomet visos jo baimės grįš į paviršių. Gavus tvirtos psichikos šunį, net ir ne pernelyg gerai išauklėtą, net ir netikėtose situacijose jis išliks adekvatus, su juo bus patogu gyventi. Ir net jeigu sugalvosime kažką jo elgesyje keisti, bus įmanoma perauklėti ir gerokai vyresnį šunį, nes jo plastiška psichika leis įvykti šiems pokyčiams.

– Kalbėdami apie šunų prigimtį, neturėtume pamiršti, kokiu tikslu viena ar kita šunų veislė išveista. Ar iš tiesų tai yra svarbu?

– Šuns instinktai, įgimti norai – nepaprastai svarbu. Žmogui įtikti norintį aviganį pakaks pagirti ir jis kantriai lauks, ką dar gero padaryti savo šeimininkui. Su laisvamaniu čiau čiau bus kitaip: kartais gali nors ant galvos atsistoti, jis turi įdomesnių reikalų. Ar logiška iš šuns, kuris šimtus metų buvo veistas stoti į kovą kartu su žmogumi, gelbėti gyvybes sulaikant nusikaltėlius, staiga reikalauti paklusti žmogui, kuris saujoje laiko skanėstą? Iššūkis – šio šuns kraujyje. Galima agresija šeimininkui – tokio šuns egzistencijos prasmės šalutinis reiškinys.

Korekcinės priemonės ir buvo sukurtos būtent tokio tipo šunų valdymui, tai savotiška pagalba tokių šunų darbui ir gyvenimui šeimoje. Vadinamieji elektriniai antkakliai buvo sukurti medžiokliniams šunims, kurie turi tokį stiprų medžioklės instinktą, kad, pamatę žvėrį, pamiršta absoliučiai viską. Medžioklės instinktas visada buvo veisimo tikslas ir, be abejo, jis labai apsunkina šuns paklusnumą. Tam ir skirtas specialusis antkaklis, kad šuo būtų ir efektyvus medžioklėje, ir saugus paklusdamas, nedingdamas kažkur miškuose.

– Kokia jūsų nuomonė apie pozityviąją dresūrą?

– Manau, kad visas šuns mokymas turi remtis apdovanojimais. Šuo turi mėgautis procesu. Tačiau vien skanėstų ne visada pakanka įtvirtinant paklusnumą arba susidūrus su elgesio problemomis. Kartais atrodo, jog tie, kas laikosi mirtinai įsikibęs tik šios metodikos, nori eliminuoti stiprius šunis. Tokie šunys nepatogūs. Vien pozityvas tokių šunų neveikia. Šalyse, kur korekcinės priemonės draudžiamos, jos arba naudojamos slapta (tarnybinių šunų dresūros klubai Olandijos miškuose – vieša paslaptis), arba tokie šunys paprasčiausiai užmigdomi. Galima sakyti, kad šiuolaikiniame pasaulyje stiprių, darbinių šunų nebereikia, bet apsidairykite Lietuvoje. Mūsų šeimose gyvena ir tarnybiniai vokiečių aviganiai, ir medžiokliniai jagdterjerai, ir kitų veislių šunys, kurių dalis, jeigu įsigaliotų korekcinių priemonių draudimas, turėtų kažkur dingti? Einant toliau, ar po šio draudimo neseks nurodymas prieglaudose įvesti šunų psichikos testus, kaip yra kai kuriose šalyse? Kur net atimant maistą urgztelėjęs šuo yra migdomas. Ir tai nebus žiauru?

Manau, kad nei korekciniai antkakliai, nei šunų patiriamas stresas dresuojant nėra svarbiausios gyvūnų gerovės problemos Lietuvoje. Ir apskritai, ar draudimai ir baudos kada nors padėjo pasiekti gerų permainų? Ne drausti, o protingai reglamentuoti korekcinių priemonių naudojimą reikia. Reikia šviesti šunų augintojus. Pasiekti, kad tokios priemonės būtų naudojamos tik dresuotojui apmokius, tik konsultuojantis su specialistais. Zoologijos prekių parduotuvėse turėtų būti parduodami tik kokybiški, saugūs, sertifikatus turintys korekciniai antkakliai. Šunų laikymo kultūra Lietuvoje vis dar patiria iššūkių, bet aš matau daug ryškių žingsnių į priekį, ir tai džiugina. Didelei visuomenės daliai šuo jau nebe sargas prie būdos, o visavertis šeimos narys.