Jeigu esate gyvūnų mylėtojas ir virtualioje erdvėje stebite šunų arba kačių augintojų pasisakymus, pro jūsų akis turbūt neprasprūdo katino Vasiuko ir jo šeimininko Renaldo žygis. Vaikinas kartu su savo augintiniu pernai įveikė „Camino Lituano“, fiksavo savo įspūdžius, kėlė nuotraukas į socialinę paskyrą ir sulaukė didelio gyvūnų mylėtojų palaikymo.

Na, didelio čia daikto, sakysite. Juk sveika ir žmonėms, ir gyvūnams augintiniams daugiau pajudėti, ypač dabar, kai šilta, o per karantiną visi „užsitupėję“ prie kompiuterių.

Ir kuo ta vokiečių aviganės Čiūlios kelionė skirsis nuo katino Vasiuko žygio? Būtų galima pajuokauti: turbūt skirsis nupėdintais kilometrais! Jei katinas visą kelią Lietuvos gamta gėrėjosi iškišęs galvą iš šeimininko kuprinės, o aplinką tyrinėjo tik šiam prisėdus pailsėti, tai vokiečių aviganė tą patį kelią „numins“ savo pėdomis. Kai šeimininkė stos poilsio, ji tikriausiai grius miegoti – gamtos grožybių ir įdomybių pakeliui bus prisižiūrėjusi sočiai.

Žygį pradės birželio viduryje

„Birželio keturioliktą kartu su Čiūlia patrauksim į kelią, – apie savo sumanymą pasakoja Alytaus šunų mylėtojų klubo „Canis“ projektų organizatorė Žaneta Truskienė. – Penki šimtai kilometrų, dvidešimt vienas etapas, tiek tęsiasi „Camino Lituano“. Šis kelias prasideda Latvijos pašonėje, Žagarėje, o baigiasi ties Seinais. Dabar perkamės amuniciją, pratinamės prie naujų batų (nenustebkite, batų prireiks ir Čiūliai – Red.). Treniruojamės nueidamos trumpas ir ilgesnes distancijas. Ruošiamės.“
Žaneta Truskienė su Čiūlia

Žaneta ruošiasi ne šiaip turistiniam žygiui, ji nusiteikusi įveikti visą „Camino Lituano“. Šio kelio idėja mūsų šalyje įgyvendinta visuomeniniais pagrindais, atkartojant gerai žinomo ispaniškojo „Camino de Santiago“ idėją.

Pašnekovės nuomone, žmonės jį renkasi norėdami atrasti save, dėl tikėjimo ar kitų asmeninių priežasčių, o ji eis todėl, kad patinka keliauti pėstute su savo šunimis.

„Eisiu dėl savęs ir dėl šunų, nes aš – už šunis, – sako gyvūnų mylėtoja. – Noriu, kad kuo daugiau žmonių pamatytų, jog šuo yra žmogaus draugas bet kokioje situacijoje. Ieškosiu draugiškų šunims vietų nakvynėms, o nedraugiškoms mes irgi būsime pasiruošę – nakvosime palapinėje, kurią nešimės su savimi.“

Jau suplanuota ir pirmoji nakvynė – ne bet kur, o Žagarės dvare, kuris mielai sutiko priimti su šunimi. Eidama, kai tik bus progų, ji žada skleisti gerą žinią apie šunis bei jų prigimtį, kalbėti apie šuns paskirtį būti šalia žmogaus. Žaneta mano, kad jos žygiui yra svarbi švietėjiška misija, bet tuo pačiu tai bus nuotykių kupinos, nepamirštamos vasaros atostogos jai ir augintinei. Be šunų ir įvairios veiklos su šunimis ji savo gyvenimo, kaip ir jos vyras Deividas Truska, Lietuvos kinologų draugijos dresuotojas, jau neįsivaizduoja.

Jeigu kelionė seksis, nenutiks ko nors neplanuoto ir leis sveikata, kažkuriame kelionės etape ji pakvies Alytaus šunų mylėtojų klubo narius prisijungti su savo augintiniais ir kartu nukeliauti bent nedidelę „Camino Lituano“ atkarpą. Savo socialinėje paskyroje žada informuoti, kaip sekasi, įkelti nuotraukų.
Žaneta Truskienė su Čiūlia

„Galbūt kažkas jau ėjo šiuo keliu su savo šunimi, bet nepaviešino. Nedrąsu man girtis apie tai, kas dar neįvyko, vis kirba abejonės: kas bus, jei nepasiseks? Juk atsakau ne vien už save, bet ir už savo kelionės draugę Čiūlią. Eidama pirmiausia turėsiu rūpintis jos gerove, sveikata. Būtent todėl mudvi treniruojamės. Per dieną įveikti 15-20 kilometrų mums ne naujiena. Eidama turėsiu laiko daug ką apgalvoti, grožėtis gamta, – atvirauja Žaneta. – Vieni pastebi gražius namus, naują kažkieno rūbą, o aš pirmiausia pastebiu šunis. Manau, kad keliaudamos su Čiūlia mudvi taip pat sutiksime šunų“.

Ž. Truskienė sako, kad bus įdomu patirti, kaip ir kokie šunys gyvena Lietuvos regionuose, kokios ten sudarytos sąlygos laikyti, vedžioti šunis. Tuo pačiu ji džiaugiasi, kad aktyvios klubo veiklos dėka Alytuje jiems pavyko atnaujinti gyvūnų laikymo taisykles, mieste jau suplanuota ir nauja šunų laisvalaikio aikštelė – gimtasis Alytus tampa vis draugiškesnis šunims.