Artėjant balandžio 24-ajai, Šuns dienai, pokalbis su šunų mylėtoja Inesa Klimavičiene.

– Susidomėjimas šunimis... Nuo kada ir kokie šunys?

– Su šunimis aš visą gyvenimą. Aišku, iš pradžių buvo paprasti, mieli kaimo gražuoliai. Parodinis, tiksliau, šuo su dokumentais, nuo kurio prasidėjo mano tikrasis kinologinis kelias, atsirado prieš keturiolika metų. Tai buvo amerikiečių buldogų kalytė Carpen Diaz Virdginia Voolf. Su ją aplankiau nemažai šunų parodų įvairiose šalyse, pradėjau domėtis šunų priežiūros ir auklėjimo seminarais, dresūra, šunų veislėmis. Dirbau ringo asistente Lietuvos kinologų draugijos šunų parodose. O Havanos bišonus pirmąkart pamačiau Vilniuje tarptautinėje šunų parodoje maždaug prieš dešimt metų.

– Meilė iš pirmo žvilgsnio ar kažkas kita?

– Pirmiausia sužavėjo išvaizda.: ilgas, plevėsuojantis kailis, lengvi, spyruokliuojantys judesiai mane tiesiog nuginklavo. Pradėjau domėtis veisle, rinkti informaciją ir prieš 3 metus mūsų šeimoje apsigyveno Orfas (Cheers Cavalier Mano Gentis). Visad būsiu dėkinga Ramunei ir Tadui, veislyno „Mano Gentis" savininkams, patikėjusiems man šį šunį. Su Orfu prasidėjo kitokia kelionė, kuri vėliau pasisuko link grooming‘o (Šuns kailio puoselėjimas, kirpimas – Red.).

– Šunų ir kačių mylėtojai tave pažįsta kaip gyvūnų fotografę. Kaip tavo gyvenime atsirado šis hobis?

– Kai panaršai praeityje, prieini tos pačios išvados: „kalti“ ne kas nors, o šunys. Į fotografiją mane atvedė mano pačios šuo! O pradžia banali, kaip ir visų šunų mylėtojų: šuns gyvenimas toks trumpas, o tų akimirkų, kai norisi įamžinti šuns vaikystę, šėlsmą su draugais, dalyvavimą parodose, bendras keliones, būna labai daug – kaskart fotografo nepasikviesi. Paskui ėmė prašyti draugai, kad jų šunis nufotografuočiau. Aš savęs niekada nelaikiau profesionalia fotografe, ši veikla man yra kūryba ir meditacija. Nuostabus poilsis pavargusiam protui ir galimybė labiau pažinti gyvūnus.
Inesos Klimavičienės nuotr.

– Fotostudija ar laukas – kur šunys jaučiasi laisviau? O gal svarbiau – geras apšvietimas, tinkamas fonas?

– Aš tik už lauką! Lauke, gamtoje, man patinka nesuvaidintos, nepagražintos, natūralios šunų išraiškos, natūrali kūno kalba, labiau jaučiamas atsipalaidavimas ne tik augintinio, bet ir šeimininko. Bet jei lauke neleidžia oro sąlygos arba fotografuoji kačiukus, tada, be abejo, tenka naudotis studija. Foną ir kitus rekvizitus parenkam pagal gyvūno kailio spalvą, užsakovo norus, bet paprastai žmonės pasikliauja mano

– Kokius šunis mėgsti fotografuoti? Ar tuos, kurie lengvai pozuoja? O gal šuniukus, nes jie verčia „išsilydyti“?

– Negalėčiau išskirti, nes puikūs fotomodeliai yra ir neveisliniai, ir kilmės dokumentus turintys šunys. Lengviausia dirbti su paklusniais augintiniais. Maži šuniukai ir kačiukai tikrai verčia „lydytis“, bet kažkaip pavyksta susikaupti, nepamesti galvos. Man širdį labiausiai graudina, kai fotografuoju likimo nuskriaustus gyvūnus – klausant jų istorijų, sunku susikaupti ir nepravirkti.

– Jeigu reikėtų išrinkti labiausiai pavykusį šuns portretą, tai būtų...

– Neišrinkčiau „topo“, nes kiekvienas modelis gražus ir mielas. Nėra šunų veislių, kurių šeimininkams paprašius augintinio portreto, pagalvočiau, kad misija neįmanoma arba ieškočiau būdų mandagiai atsisakyti. Mano modeliai buvo ir yra patys gražiausi ir geriausi.
Inesos Klimavičienės nuotr.

– Parodose demonstruoji savo šunis ir padedi kitiems dalyviams išstatyti jų augintinius. Šunų parodos: kas tai?

– Man parodos labai patinka. Tas lengvas adrenalinas yra savotiška gyvenimo druska. Parodos būna vienos geriau, kitos prasčiau organizuotos, bet vis tiek aš jas vertinu gerai. Juk svarbiausia – gera nuotaika ir nusiteikimas smagiai praleisti laiką su mielais šunimis, susitikti su draugais. Į šį klausimą galiu atsakyti ir labiau teoriškai, nes tai svarbu nežinantiems, kas yra šunų parodos. Paroda yra šuns – socialaus gyvūno pristatymas visuomenei. Pasitikrinimas, ar tavo augintinis atitinka veislės standartą ir tuo pačiu galimybė palyginti jį su kitais tos veislės šunimis. Tai šansas susitikti daugiau patyrusių veisėjų, kurie daugiau išmano apie veislės specifiką. Tai šuns elgsenos ir dresūros testas: ar gražiai juda, ar lengvai valdomas, ar koncentruojasi į vedlį, gražiai elgiasi priėjus teisėjui. Man atrodo, kad būtent parodoje, o ne šiaip gatvėje, labiausiai atsiskleidžia gražiausios mylimos šunų veislės savybės. Dar pridurčiau, kad paroda yra veisėjų, vedlių, kirpėjų darbo įvertinimas. Šuo pabūna ringe 5-10 minučių, tačiau už to trumpo pasirodymo slypi šimtmečiai – turiu galvoje veislės pradininkų nuveiktus darbus. (Inesos paklausius, išeitų, kad šunų paroda yra gyvas, nuolat kintantis kinologijos metraštis – Red.).

– Galbūt šunų parodos paskatino tave įsitraukti į naują veiklą – dresūros mokykloje SMARTDOG ruoši šunis parodoms. Nors gal tiksliau būtų: ruoši šeimininkus?

– Taip, pagrindinis užsiėmimas – darbas su šeimininkais. Tikrai nėra lengva. Kartais turi būti geras psichologas, kartais – motyvatorius, kartais tenka ir už rankos šuns šeimininką palaikyti (Šypsosi). O kartais – švelniai, bet įtaigiai pabarti. Ši veikla man labai patinka, nes vėl galiu mokytis. Netgi nemažai mokytis! Paskutinieji, bet tikrai ne paskutiniai mano mokslai – šunų fitnesas (Pratybos, palaikančios gerą šuns fizinę būklę – Red.).

– Šuns kailio puoselėjimas. Ar tuo užsiimi?

– Aš svetimų šunų kailio netvarkau, užtenka krapštymosi su Orfo kailiuku. Be abejo, savo „mokinukų“ kailiukus prieš jiems išeinant į ringą pakoreguoju, bet juos maudo, džiovina kailį patys šeimininkai ar kirpėjai. Visų galų meistru negali būti. Parodai paruošti šuns kailį nėra sunku, tačiau svarbu žinoti, ką ir kaip daryti. Sunkiau yra kasdien puoselėti šuns kailį, nepamiršti gerai iššukuoti, maudyti kas 7-10 dienų. Bet vėlgi – jeigu esi daug kuo užimtas, tos valandėlės, kai krapštaisi su savo šuns kailiu, pačiam žmogui padeda nusiraminti, tai puiki proga pabendrauti su savo augintiniu, atsipalaiduoti.