Šiauliuose senolės ranką suėdusį šunį įvertino dresuotojai: gyvūnas niekada nepuls „iš niekur“

Šiuo metu Respublikinėje Šiaulių ligoninėje gydoma senolė, kurios ranką iki alkūnės nuplėšė ir suėdė iš voljero išleistas dukters vokiečių aviganis. Sukrečianti nelaimė verčia susimąstyti, kodėl šuo galėjo taip pasielgti. Delfi kalbinti šunų elgsenos specialistai pabrėžia, kad šeimoje gyvenęs šuo niekada nepuls šeimos narių „iš niekur“: tai nutinka tik ilgą laiką ignoruojant pavojaus signalus.

Nelaimė įvyko spalio 13 d., antradienį, apie 10 val. 40 min., Šiauliuose, Svajonių Sodų 4-ojoje gatvėje. 87 metų moterį užpuolęs šuo ją sunkiai sužalojo.

Kaip Delfi komentavo Šiaulių apskrities policijos atstovė spaudai Gailutė Smagriūnienė, policiją iškvietė kaimynai, pamatę, kad šuo po kiemą tampo senolę. Netoliese gyvenanti moteris atėjo į dukros, kuri tuo metu buvo darbe, namus, išleido iš voljero šunį ir netyčia užmynė jam ant letenos.

Šuo įsiuto – įsikabino dantimis į senolės ranką ir nuplėšė ją iki alkūnės. Kai atvyko policininkai ir medikai, moteris sėdėjo prie medžio, nuplėštą ranką apsisukusi drabužiais, o šuo šalia ėdė jos ranką. Uždarę šunį į voljerą, pareigūnai kieme dar ieškojo rankos, bet rado tik likučius – prisiūti jau nebuvo ką.

Šuns elgesį svarbu stebėti iš anksto: ilgalaikė įtampa virsta puolimu

Reaguodama į nelaimę, Lietuvos kinologų draugijos dresuotoja ir dresūros mokyklos „Canis.lt“ vadovė Karina Ščuckytė pastebi, kad šioje situacijoje – labai daug klaustukų.

„Nematę, kas iš tiesų nutiko, nežinodami šuns istorijos, negalime vertinti tragedijos priežasčių. Ką galima pasakyti tvirtai, tai kad ilgą laiką šeimoje gyvenęs šuo niekada nepuls šeimos narių „iš niekur“. Dažniausiai šeimininkai pavojaus signalus ignoruoja metų metus, kol šuo rimtai neįkanda“, – teigia dresuotoja.

Anot jos, pavojaus signalai gali prasidėti nuo kažko smulkaus, pavyzdžiui, kai jaunas šuo saugo maistą ar neleidžia kirpti nagų.

„Leidus šuniui suprasti, kad jis gali nustatyti savo taisykles naudodamas agresiją, šis elgesys linkęs eskaluotis. Jeigu šeimininkai neperžengia tokio šuns nustatytų ribų, jie gali ir visą gyvenimą nugyventi su tokiu šunimi be sužalojimų. Bet gali užtekti vienos klaidos, vieno veiksmo, kuris šuniui nepatiks, kad ilgalaikė įtampa virstų puolimu“, – sako K. Ščuckytė.

Tiesa, toks šuns elgesys gali būti pavojingas ne tik aplinkiniams, bet ir jam pačiam. Kaip teigia dresuotoja, jeigu šuo šeimininkams daug ko neleidžia daryti, jie neretai vengia suteikti šuniui veterinarinę pagalbą, bijodami konflikto. Paprasta ausies infekcija, kurią gydyti nesunku, bet pradžioje skausminga, gali išaugti iki didžiulės sveikatos problemos – o tai vėliau gali turėti įtakos ir agresyviam gyvūno elgesiui.

„Sveikatos problemos gali būti ir elgesio pokyčių priežastimi. Jeigu šuns elgesys staiga keičiasi, reikia neatmesti ir fizinių priežasčių. Šuo visada mėgo glostymą, tačiau staiga bėga ir urzgia bandant glostyti nugarą? Tikėtina, kad jam skauda ir, prieš kreipiantis į dresuotoją, reiktų patikrinti nugaros būklę. Deja, šunys negali mums pasakyti, jei jiems blogai. Šeimininkų pareiga – reaguoti į šuns siunčiamus signalus“, – pabrėžia K. Ščuckytė.

Kita vertus, jei problema sprendžiama vos jai prasidėjus, dresuotoja pastebi, kad beveik visada ją galima išspręsti gan greitai ir lengvai.

„Laiku neatkreipus dėmesio ir leidus blogam elgesiui įsisenėti, kažką keisti gali būti nepalyginamai sunkiau, o kai kuriems žmonėms ir neįmanoma. Būtinos pastangos gali jau viršyti šeimininkų galimybes, už ką sumoka šuo“, – sako ji.

Sunkūs sužalojimai leidžia manyti, kad agresiją šuo rodydavo ir anksčiau

Šunų elgsenos specialistė ir trenerė Vilma Jazukevičiūtė taip pat pastebi, kad faktinės įvykio informacijos kol kas maža tam, kad pavyktų atsakyti į klausimą, kodėl nelaimė nutiko. Tačiau ji išskiria, kad dažniausiai agresyvų šuns elgesį nulemia kelios pagrindinės priežastys – resursų saugojimas, frustracija, netinkama priežiūra ir smurtas auklėjant.

„Šuo saugo teritoriją, maistą ar daiktą – tai gali būti užkastas kaulas, pro kurį praeinantį žmogų šuo puola. Paprastai resursų saugojimas išlenda dar esant jaunam šuniukui ir tai galima kontroliuoti, kad nekiltų pavojaus nei šeimininkams, nei aplinkiniams. Kita priežastis gali būti frustracija, kylanti tuomet, kai šuo yra pririštas, laikomas voljere ar palaidas kieme, tačiau negauna tinkamos iškrovos. Toks šuo pradeda pulti viską, kas juda palei tvorą – mašinas, žmones“, – aiškina V. Jazukevičiūtė.

Pasak jos, iš frustracijos kylantis puldinėjimas yra gana dažnas tarp aviganių ir jų mišrūnų, nes aviganiai linkę reaguoti į judesį ir jį „suganyti“.

„Nelaimėmis gali baigtis ir netinkama šuns priežiūra, smurtas auklėjant. Galbūt šuo šeimininko bijos ir jo nepuls, tačiau visus žmones vertins įtariai ir, pajutęs grėsmę, greičiau bus linkęs pereiti į gynybą – puolimą. Šiuo atveju, jei močiutė užlipo ant letenos, greičiausiai šuo gulėjo arba sėdėjo, nepuolė vos tik jai atėjus į teritoriją“, – svarsto V. Jazukevičiūtė.

Atsižvelgdama į tai, kad senolė Šiauliuose buvo sužalota sunkiai, dresuotoja įtaria, kad tai galėjo būti ne pirmas atvejis, kuomet šuo aplinkiniams rodė agresiją.

„Bet kokiu atveju, sužalojimo rimtumas leidžia daryti prielaidą, kad tai nebuvo pirmas kartas, kai šuo parodė agresiją žmogui. Bandant surasti kaltus, visų pirma, reiktų atsakyti į klausimus – ar šuo buvo palaidas kieme šeimininko sprendimu, ar ištrūko iš voljero, ar atėjusi močiutė jį išleido“, – sako ji.