Nesunku įsivaizduoti septynias pūkuotas laimes: vizgančios uodegos, švytinčios akys: nesimatėme šimtą metų!

Kodėl šunys taip myli žmones? Kaip sugeba taip prisirišti, jog eitų paskui mus net į pasaulio kraštą? Virš vandens plūduriuojantis pagaliukas jiems yra laimės viršūnė, o mums reikia jachtos, kad pasijustume neišpasakytai laimingi. Jeigu jums pasakytų: varysim prie ežero ir mėtysim šuniui pagaliukus. Arba: varysim prie ežero pasiplaukioti jachta. Ką pasirinktumėt?

Vilnietė Modesta Malinauskaitė su šunimis yra lygiai tiek metų, kiek jos vyriausiajai vokiečių aviganei Kajai – dešimt. Ją įsigijo būdama penkiolikos ir nuo to laiko namuose šunų tik daugėjo. Kol neturėjo savo augintinio, skolindavosi iš kaimynų ir giminių, kad nors kiek pabūtų su šunimis. Fotografavosi su sutiktais šunimis gatvėje. Dirbo savanore gyvūnų prieglaudoje. Lankėsi šunų parodose, domėjosi kinologija.
Miglės Kazėnaitės nuotr.

„Prižiūrėti, maudyti, išvedžioti šunis dabar man padeda mama, už tai esu labai dėkinga, – apie augintinių kasdienius poreikius, kuriems skiria visą laisvalaikį, pasakoja Modesta. – Šunis auklėju pati, kartais padeda draugai dresuotojai. Esu laiminga, kai galiu pasiimti juos į darbą. Kadangi auginu tokių veislių šunis, kurie labai orientuoti ir prisirišę prie žmogaus, jiems svarbu kuo daugiau laiko praleisti su manimi. Suplanuoju dienas, kuris šuo kur eis su manimi, visada atsižvelgiu į šunų savijautą, poreikius – laisvą laiką planuoju pagal kiekvieną šunį.“
Su šunimis ji lankosi daug kur. Ne kartą dalyvavo ir Gyvūnų globos šventėje, kurias sostinėje prie Baltojo tilto arba Vingio parke organizuodavo Lietuvos kinologų draugija (LKD). Vėl artėja spalio 4-oji, Pasaulinė gyvūnų globos, arba šv. Pranciškaus, diena. Kaip bus šiemet, juk negalima pamiršti tokios svarbios datos.
Aurelijos Sakalauskaitės nuotr.

„Dėl visiems suprantamų priežasčių šiemet kviečiame švęsti kitaip, virtualiai, – sako LKD projektų vadovė Augustė Daukšienė. – Mylėti augintinius ir rūpintis jais yra kasdienė mūsų pareiga. Didelė laimė turėti gyvūną augintinį, būtent ta laime ir kviečiame pasidalinti su visais. Renginio paskyroje vyks gyvi pokalbiai su šunų mylėtojais. Prieš porą dienų jau diskutavome su šunų dresuotoja Erna Valčiukiene, rugsėjo 29 dieną kalbėsimės su muitinės kinologe Živile Čepuliene, o spalio 2 -ąją su Europos Parlamento nariu, ištikimu šios šventės globėju Petru Auštrevičiumi. Gyvūnų mylėtojai taip pat galės dalyvauti istorijų konkurse „Augintinį myliu ar turiu?“ ir nuotraukų konkurse „Su meile šunims“.

Mylėti ir turėti. O gal – turėti ir mylėti? Rodos, tokie panašūs žodžiai, jog net nesvarbu, kuris jų pirmesnis. Juk ką turi, tą ir myli. Arba, ką myli, tą ir turi. Bet kai pagalvoji apie šunis ar kitus naminius gyvūnus augintinius, pradedi svarstyti: nebūtinai myliu tą, kurį turiu. Arba, ar tikrai turiu tą, kurį norėčiau mylėti?

Paklausta, ar savo augintinius myli ar turi, Modesta net nesuabejoja: „Myliu! Kitaip negali būti. Aš net juokauju: mano likimas buvo nuspręstas tik gimus, nes išvydau pasaulį Šuns metais, per Gyvūnų globos dieną.“