Basendžio Teodoro šeimininkas: geras jausmas – nugalėti save

Kol pavasarį ir vasarą vargom su „koronomis“, o šį rudenį – su šuniukų daugyklomis, kalbėti apie laimingus šunis ir dar laimingesnius jų šeimininkus tarsi netaktiška. Bet ar tikrai? Basendžis Teodoras, arba CH Teodor Amber‘s Song, šią vasarą iš Tarptautinės kinologų federacijos sulaukė didžiausio prizo – jo šeimininkas vilnietis Ričardas Tiškevičius sulaukė savo augintinio tarptautinio šunų grožio čempiono titulo patvirtinimo.

Teodorui sukako ketveri metai ir jis dabar pačiame žydėjime. Nepaisant patirtos kojos traumos, kuri šiek tiek pristabdė parodų karjerą, šeimininkai džiaugiasi: liko tik nedidelis randelis, kuris netrukdo augintiniui gyventi visavertį, aktyvų gyvenimą ir sėkmingai dalyvauti šunų parodose.

„Šunys parodoms negimsta. Jais tampa tie, kurie turi gerus genetinius duomenis ir šiek tiek pašėlusius šeimininkus, – šypsosi Teodoro šeimininkas. – Įsigijom Teo be minties dalyvauti šunų parodose, bet kai jis paaugo, kaimynai įkalbėjo pabandyti. O kai trenerė pasakė, jog Teo nerealiai gerai sudėtas ir būtų nuodėmė nepasirodyti teisėjams ir žiūrovams, „užsikabinome“.

Ir šioje vietoje norėtųsi papasakoti, kaip pradėjo lyti prizais ar medaliais, tačiau taip nebuvo. Pasak Ričardo, pradžia priminė kančią, nes šuo visiškai neklausė: „Tačiau aš kantrus. Negalėjau pasiduoti! Po poros treniruočių pavyko persilaužti mums abiem. Ir tada nei pats nepastebėjau, kaip užsikrėčiau parodų „bacila“. Po pirmos parodos supratau: mums tai tinka ir patinka! Atsirado veikla, kuri puikiai atitraukė nuo kasdienės rutinos, suteikė puikių emocijų.“

Ričardas sako, kad šunų parodos jam tapo galimybe susitinki su įdomiais žmonėmis, o ten praleistas laikas išvalydavo galvą nuo rūpesčių. „Teko pabendrauti ir su duobkasiu, ir su prezidento patarėju (Juokiasi). Pokalbiai su skirtingais, įdomiais žmonėmis, užsimezgusi draugystė, galimybė būti su savo augintiniu tapo motyvacija vykti į kinologų renginius ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse“, – savo pasirinkimą motyvuoja pašnekovas.

Ir vis dėlto smalsu – kodėl basendžis? Juo labiau, kad Tiškevičių šeima penkiolika metų turėjo nykštukinį pudelį ir į sodą atklydusią mišrūnę, panašią į čekoslovakų vilkšunį. Pudeliukė buvo tipiška pudeliukė, o štai Marusė (taip vadino atklydusią vilkę) buvo nepaprastas šuo. Ją mylėjo visi, nes buvo be galo protinga, savito būdo.

„Kai pirmą kartą pamačiau basendžį, man jis pasirodė tiesiog elegantiškas, gražus šuo su riestainio formos uodegyte. O šiaip – niekuo neišsiskiriantis. Basendžį turėjo sodo kaimynas ir kai pradėjom bendrauti su šuns šeimininku, sužinojau, kad jo augintinis neloja. Tai suintrigavo, – šuns pasirinkimo pradžią prisimena Teo šeimininkas. – Pagalvojau, kad toks šuo tobulai tinka gyvenant bute.“

Ričardas domėjosi, rinko informaciją apie basendžius ir net nepajuto, kaip nebeliko minčių ieškoti kitos veislės šuns. Teliko dilema, kokios spalvos basendžį rinktis. „Kaip vėliau sužinojau iš kitų „basendžistų“, jau buvau infekuotas basendžių „virusu“. Tai sunku paaiškinti racionaliai, nes basendžiai tikrai nėra geručiai. Anaiptol! Jų charakteris sudėtingas. Tai tarsi du gyvūnai viename“, – aiškina Teo šeimininkas.

Pasirodo, basendžiai yra labai meilūs, švelnūs ir prieraišūs, tačiau taip pat ir individualistai, nepriklausomi, nepalenkiami laukinukai. Be abejo, kiekvienas šuo yra savitas ir turbūt todėl žmonės juos ir myli.

„Mūsiškis – kaip diena, taip naujiena, – paklaustas apie Teodoro darbelius, pasakoja Ričardas. – Ne taip paprasta sutarti, kai jis nenusiteikęs, bet ši jo savybė gal daugiau mane traukia, nei atstumia. Jis tarsi susitapatina su žmogumi. Kartais atrodo, kad viską supranta, bet vis tiek išlieka nepriklausomas. Asmenybė! Kartą šunų parodoje ištrūko ir bėgiojo po teritoriją erzindamas: na, pagauk! Yra ir televizoriaus pulteliai nukentėję, ir kiti daiktai, bet žiūrim į tai filosofiškai – proga atsinaujinti. Teo labai mėgsta bėgioti „krosą“ (retkarčiais išvažiuojame keliolika kilometrų su dviračiu, prisirišę jį prie pavadėlio). Ne sykį, pamatęs stirną, nutempė mane su visu dviračiu į griovį – medžiotojo instinktas gajus!“

Ričardas pasakoja, kad demonstruojant Teodorą parodose susibūrė vyriška komanda, kuri veislynų konkursuose išstato cvergšnaucerių veislės šunis.

„Tikra emocinė atgaiva, – šypsosi Teo šeimininkas. – Visi komandos nariai – absoliučiai skirtingos asmenybės, bet tai mums netrukdo. Mes juk linksminamės! Puikius, gerai išauklėtus „cvergus“ vesti į ringą yra labai paprasta ir smagu. Esam dėkingi mūsų trenerei Dianai Jurkuvėnienei už pasidalintą patirtį, dresūros subtilybes. Smagu būti šaunaus ir linksmo kolektyvo dalimi. Visada laukiam veislynų konkurso, ieškom naujų įvaizdžio idėjų ir, jei šunų parodų taisyklės leistų, mes į pasirodymą įtrauktume nemažai linksmų elementų.“

Ričardas Tiškevičius visada aktyviai sportavo ir dabar šunų parodose sako jaučiąs piešvaržybinį adrenalino poreikį. Parodų ringas jam asocijuojasi su sporto varžybomis, todėl niekada nebūna abejingas, nors išoriškai to neparodo.

„Geras jausmas – nugalėti save, o jeigu dar ir konkurentus... Dalyvavimas parodose – adrenalino pliūpsnis. Ko gero, taip pat jaučiasi ir Teodoras. Gal mudu tapom nuo jo priklausomi?“ – juokauja tarptautinio šunų grožio Teodoro šeimininkas Ričardas Tiškevičius.