„Gyvūnus, ypač šunis, mylėjau nuo mažumės, – savo kinologinį dosjė su šypsena pristato ilgaplaukių taksų veisėja Lilija Tranelienė. – Bet kai sukūriau šeimą, labai norėjosi savo – nuosavo šuns! Ir tada atsitiktinai kitos šalies gyvūnų turguje pamačiau ilgaplaukių taksų šuniukus. Meilė iš pirmo žvilgsnio – tik taip galiu paaiškinti savo prieraišumą ilgaplaukiams taksams.“

Lilija prisipažįsta, kad su pirmojo veislinio šuns atsiradimu buvo nulemtas ir jos likimas, nes geriau už vieną taksą gali būti tik būrys taksų: „Lietuvoje buvome vieni pirmųjų, pradėję veisti šios veislės šunis. Pasitaikė visko, buvo ir nesėkmių, bet meilė taksams, užsispyrimas ir vis aplankanti sėkmė lėmė gerėjančius veisimo rezultatus.“

O kai į šį hobį įsitraukė paaugusios dukros Audronė ir Julija, kai atsivėrė sienos ir atsirado galimybė išvykti į parodas kitose šalyse, susidraugauti su Europos taksų veisėjais, vis daugiau buvo iš ko mokytis ir tai padėjo veislynui sustiprėti. Lilija džiaugiasi, kad jos išveisti šuniukai šiandien gyvena trijuose kontinentuose ir kad jiems puikiai sekasi.

Lilijos Tranelienės taksai
Foto: Asmeninis albumas


„Šuo yra gyvūnas, o veisėjai – ne dievai. Būna ašarų ir nusivylimų, netekčių, bet visada jauti: nėra geresnių ramintojų už „keturkojus daktarus“ – jų meilė užgydo visas žaizdas, – apie meilę taksams kalba Lilija.

Be to, ji ne viena. Veislyną puoselėja trys moterys – mama ir dvi dukros. Veislyno tinklapyje jos net nurodo, kas už ką atsakingas, bet pirmuoju smuiku vis dėlto griežia mama.

„Iš tikrųjų nedaug tėra šunų veislynų, į kurio veiklą įsitrauktų visa šeima, – pažymi Julija Tranelytė, kuri yra ir Lietuvos taksų mylėtojų klubo prezidentė. – Iš pradžių šuniukų veisimu labiau rūpinosi mama, paskui maždaug nuo 5 metų įsitraukiau ir aš, nes labai anksti pradėjau „karjerą“ jaunųjų vedlių konkursuose. O vyresnioji sesuo Audronė taksais susidomėjo vėliau, tačiau jos dėka į veislyną atkeliavo pirmoji ilgaplaukė nykštukinė taksiukė Starta.“

Lilijos Tranelienės taksai
Foto: Asmeninis albumas


Taksų mylėtojos pabrėžia, kad jos yra savarankiškos, stipraus charakterio, kiekviena turi savo nuomonę, todėl negali pasakyti, kieno žodis jų „trejybėje“ galutinis.

„Jeigu sprendimai liečia visas tris, ginčijamės, tariamės ir nusprendžiame tik viską gerai apsvarsčiusios, – patirtimi dalijasi Julija. – Planuojame veisimus, dalijamės džiaugsmais ir rūpesčiais, drauge rūpinamės šunų kasdieniais poreikiais. Kelionės į parodas, laimėjimai, nauji potyriai – tai mus labai riša. Tai laimė ir pasididžiavimas, kad galime paimti į savo delnus naują gyvybę ir jausti bendrą atsakomybę.“

Jos džiaugiasi, kad praėję metai buvo sėkmingi, bet taip pat pabrėžia, kad sėkmė nenukrito kaip prinokęs obuolys nuo obels. „Išveisti šunį, kuris didžiausiose Europos parodose liptų ant nugalėtojų pakylos, yra svarbiausias veislyno nuopelnas ir pasididžiavimas, – šypsosi vaizdingo Lietuvos miestelio Pagramančio gyventoja Lilija Tranelienė. – Mūsų išveista kalytė Rowena tapo 2019 metų TOP taksu ir tų pačių metų Europos šunų čempionato nugalėtoja, jos protėviai – pirmieji mūsų veislyno šunys.“

Pašnekovės tikina specialiai nerenkančios taškų TOP konkursams, nes veislyne yra ne vienas sėkmingai parodose dalyvaujantis šuo ir tik vieną jų „padaryti“ TOP šunimi būtų papildomo darbo reikalaujanti užduotis.

„Europos ar pasaulinėse parodose ilgaplaukių taksų ringe varžosi virš 100 šunų, taigi, tapti geriausiu – didelis pasiekimas. Kinologijoje tarp sėkmės ir atsitiktinumo niekada nedėčiau lygybės ženklo. Taip nebūna, – savo nuomonę dėsto Julija. – Dažnai tarpusavyje pasikalbam, kad ne parodų rezultatai mums yra svarbiausi. Svarbiausia yra šunų sveikata ir meilė. Džiaugsmu trykštantis pašėlusio takso žvilgsnis šimtąkart svarbiau, nei bet kuris titulas.“

Šiuo metu veislynui priklauso 30 suaugusių ilgaplaukių taksų. Dauguma jų gyvena su Lilija ir Audrone Pagramantyje, keli pas bendrasavininkius Vilniuje bei Kaune. Lilija rūpinasi standartiniais, Audronė – nykštukiniais taksais, o Julija – dviem šunimis, kurie gyvena kitur.

Pagramančio taksai turi jiems specialiai įrengtas teritorijas ir namelius. Darbas čia prasideda anksti ryte, o baigiasi vėlai vakare. Bendrauti ir socializuoti, dresuoti ir žaisti, vedžioti ir maitinti, šukuoti ir maudyti, atsakinėti į šuniukų šeimininkų skambučius, švarintis ir valyti teritoriją... Neįmanoma išvardyti visus darbus. Be to, jeigu kažkas iš šeimos išvyksta į parodą, kažkas lieka namie ir rūpinasi visu veislynu.

Ringo dresūra dažniausiai užsiima Julija, tačiau ji gyvena kitur, todėl prieš svarbias parodas sugrįžta į tėvų namus paruošti šunų.

Pašnekovės išdavė ir slaptą ritualą: kai kalytei artėja gimdymas, jos renkasi pas mamą ir visos drauge priima mažylius. Taip elgiasi, norėdamos padėti mamai, kad būtų šalia, jei prireiktų daugiau rankų.

Ilgaplaukių taksų mylėtoja Julija sako, kad taksai „priverčia“ jas su seserimi kasdien palaikyti su mama ryšį: „Tai mus riša ir tai vienas geriausių dalykų. Neįtikėtina, bet tėvai dar ankstyvoje vaikystėje paruošė mums hobį, kuris tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi.“