Nieko nuostabaus, jog dabartiniai šunys vis sunkiau įveikia savo baimes. Šiame pasaulyje atsiranda vis daugiau triukšmo, vis daugiau gyvūnui nesuprantamų objektų ir daiktų, o mes patys kalbame vis garsiau. Įsivaizduokite, kaip jūs atrodote šuns akyse. Jūs – keistas, dvikojis sutvėrimas, visada aukštesnis už šunį, žiūrintis į jį iš viršaus, keistai ir šuniui nesuprantamai judinantis savo galūnėmis (šunų pasaulyje nėra tokios sąvokos kaip rankos, egzistuoja tik kojos ir jos reikalingos tik gyvūno judėjimui. Rankų gestikuliavimo šunys dažnai nesupranta ir nežino kaip tai interpretuoti – tol, kol nėra to specialiai išmokyti). Būtent dėl to, pasiryžus auginti šunį, reikia suprasti, jog tai yra gyvas sutvėrimas su savo ypatybėmis, su unikaliais charakterio bruožais, ir jam reikės padėti susipažinti su supančiu pasauliu - išmokyti jį bendrauti su kitais žmonėmis ir šunimis.
Iš kur atsiranda šuniukų baimės
Jeigu jūsų namuose atsirado keturkojis draugas, normalu, kad jis savarankiškai bando tyrinėti naują aplinką ir didelė dalis jam nepažįstamų objektų tampa problema, o kartais ir dideliu „priešu“. Tokių bailių šunų dabar – didžioji dauguma! Ir tam įtakos turi keli svarbūs aspektai.
Šiuolaikiniai veisėjai (nekalbu apie visus, bet tikrai apie daugumą) stengiasi legaliai veisti naujas šuniukų vadas tik dėl grožio, neatsižvelgdami į tai, kad pasaulyje ir taip jau yra priveista daugybė šunų su neidealiais charakteriais. Todėl veisimas neatsižvelgiant į šunų temperamentą neretai prisideda prie bailių šunų skaičiaus augimo.
Tokių šuniukų gali atsirasti ir tuomet, jei vaisinga kalė nėštumo periodu patyrė didelį stresą. Pavyzdžiui, besilaukianti kalė turėjo kovoti už maistą su kitais šunimis, iš jos visą laiką buvo atiminėjamas maistas arba ją nuolat užspeisdavo į kampą kiti šunys. Tuomet kraują šuniukams dar būnant įsčiose persiduoda mamos patiriamas stresas, jiems gali išsivystyti įvairius nerviniai sutrikimai ir jau po gimimo pasireikšti tam tikros įgimtos baimės.
Kaip sumažinti šuniukų baimes
Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kodėl šuo bijo ir kas yra jį gąsdinantys objektai. O kai pasireiškia konkretus baimės atvejis, išsigandusio jauno šuniuko negalima apkabinti, glausti prie savęs ar guosti. Nors žmogui tai natūralus elgesys, šunyčiui jis išugdys baimės ilgesį, kadangi jam atrodys, jog už bailią reakciją jis yra giriamas.
Jeigu paėmėte auginti jau suaugusį bailų šunį, prie šios problemos reikia dirbti su išskirtiniu nuoširdumu, todėl, kad tokiame amžiuje, priešingai nei mažų šuniukų, suaugusio šuns veiksmai ir sprendimai jau gali būti seniai susiformavę šuns smegenyse.
Plius norint sumažinti augintinio bailumą, labai svarbu įgyti šuns pasitikėjimą ir turėti be galo stiprų kontaktą su šunimi. Tai priklauso nuo to, kiek laiko per dieną jūs skiriate šuniukui. Jei tik 15 minučių ryte ir 15 minučių po darbo, atsakymas savaime aiškus. Toks šuo niekada nenugalės savo baimių.
„Reikia pabandyti suprasti, kas vyksta su šunimi, kai jūs esate tokioje vietoje, kur visi triukšmauja, važiuoja mašinos, šūkauja moterys, ūžia motociklai, laksto vaikai. Tokioje aplinkoje šunį ištinka siaubas, – bando paaiškinti LKD trenerė. – Pabandykite įsivaizduoti, kad jus įmeta į duobę su vorais pačiame viduryje ir duoda skanią bulkutę su džemu. Ar jums atsiras apetitas? Valgykite, juk tiesiai į nosį baksnoja bulkute! Ir čia reikia patikslinti, jog į tą duobę jus meta tas, su kuriuo jūs turėtumėte jaustis ramus kaip už akmeninės sienos. Lygiai taip pat jaučiasi ir šunys. Po tokių siaubo akimirkų, kai kurie šunys iš viso nustoja tikėti žmonėmis, net gi savo paties šeimininkais.“
Dirbant su šuns baimėmis link problemos sprendimo reikia artėti pamažu, labai nedideliais žingsneliais. Dažnai tenka ir sugrįžti atgal į saugią vietą, jeigu šuo sudėtingai reaguoja į sudirginimą, o reikiamą elgesį patartina skatinti geru žodžiu ar maistu. Šis metodas neduoda greito rezultato, bet progresas tikrai bus, jei šuo jausis esantis pasitikinčiose, ramiose šeimininko rankose. Dar vieną svarbų niuansą pabrėžia pašnekovė: „Leisti pabėgti iš vietos, kurioje baisu, ypatingai pirmą kartą – negalima! Išeiti – tikrai taip, bet tai neturėtų būti desperatiškas pabėgimas. Ramiai kalbėkite su šunimi, stenkitės jį kuo nors užimti – pasiūlykite gardų skanėstą arba žaislą. Jei šuo bijo taip stipriai kad į nieką nekreipia dėmesio – ramiu žingsniu išveskite šunį iš vietos kurioje jam baisu. Atitolkite nuo jos per tokį atstumą kol šuo nenurims, o tada vėl pabandykite užmegzti kontaktą.“
Pamokos skirtos ne tik šunims, bet ir jų šeimininkams
Neretai didžiausiu išbandymu dresuotojams tampa situacijos, kai siekiama progreso šeimoje, kur ne tik šuo bijo visko aplinkui, bet ir pats šeimininkas nepasitiki savimi ir neranda kontakto su augintiniu. „Tuomet jau reikia įjungti savo bendravimo įgūdžius su žmonėmis ir ieškoti geriausio priėjimo, kuris pakeltų ir šuns, ir šeimininko savivertę. Neužtenka „sausai“ parodyti dresūros pratimą, būtina mokėti teisingai iškomunikuoti reikiamą informaciją šeimininkams, bendrauti su jais empatiškai ir padėti jiems jaustis komfortabiliai dresūros pamokose“, – darbo ypatumais dalijasi trenerė Ž. Penkauskienė.
Teisingai auklėti šunys visada jausis pilnaverčiais šeimos nariais ir visada jaus, kad namuose yra saugu. Tokie keturkojai niekada nebijos šeimininkų, nes žinos, kad jie niekada nebus skriaudžiami kitų žmonių ar šunų. Tokio rezultato galima pasiekti tik itin daug savarankiškai domintis šunų psichologija arba kreipiantis į profesionalius šunų elgesio specialistus dresūros mokyklose.