Apie pasikeitusį šunų gyvenimą ir jų emocinę būseną kalbamės su borderkolio Zipo šeimininke vilniete Ana Menčiūniene. Tarptautinės kinologų federacijos Šunų sportinio paklusnumo (angl. Obedience) komisijos nare, Obedience trenere, dresūros mokyklos įkūrėja, jau du dešimtmečius dresuojančia šunis.
– Ar netekęs šeimininko šuo patiria sukrėtimą, ar pakinta jo savijauta, emocinė būsena?
– Jeigu šuo gyvena „tarnybiniu režimu“, dalyvauja sporto varžybose, treniruotėse ir staiga tampa „laisvo oro direktoriumi“, ar tai gali sukelti rimtų jo elgsenos problemų? Ar šuniui labai svarbu rutina, aiški dienotvarkė, užimtumas?
– Ar jūsų praktikoje pasitaikė šunų, laikinai arba visiškai netekusių šeimininko? Galbūt tokių šunų elgsena ar net pati išvaizda rodė: aš visiškai vienas ir vienišas!
– Deja, toks atvejis buvo – šuns šeimininkas žuvo automobilio avarijoje. Bet likusi šeima nenutraukė dresūros pamokų, aktyviai užsiėmė su šunimi ir todėl šuo netapo apatiškas, neklusnus ar agresyvus. Jei šuo būtų paliktas pats sau, staiga nutrūktų jo dienotvarkė – tikėtina, patirtų diskomfortą. Nelaimei nutikus, labai svarbu neuždelsti ir laiku kreiptis psichologinės pagalbos. Juk šiuo sunkiu atveju psichologinės pagalbos reikia ir jums, ir be vieno šeimos nario (galbūt mylimiausio) likusiam augintiniui. Nereikėtų užsisklęsti su augintiniu namuose ir paskęsti liūdnuose apmąstymuose, nes šuo tai puikiai jaučia. Daug geriau, jei kartu su šunimi jūs eisite į žmones, ieškosit įdomios veiklos sau ir šuniui. Tokiu atveju šuo padeda šeimos nariams lengviau išgyventi artimojo netektį ar kitus sunkius išgyvenimus. Tokių pavyzdžių žinau ne vieną, o ypač, jeigu kalbame apie garbingo amžiaus žmones.
– „Su mylimu nors ir po smilga...“. Šis posakis – apie žmones. O koks yra šuniškos laimės receptas?
– Šuo gali gyventi su savo šeimininku ir prašmatniuose rūmuose, ir bendrabučio kambarėlyje. Jo šeimininkas gali būti ir profesorius, ir pirmakursis studentas. Šuniui – vienodai! Jam svarbiausia – ryšys, kurį kuria per bendrą veiklą su mylimu šeimininku. Šuniui nesvarbu, kur gyventi, užtat labai svarbu – kaip gyventi. Gyventi kad ir labai prašmatniame voljere ir nuobodžiauti visą dieną nematant savo žmogaus – ne, tai nėra šuniška svajonė. Jis mielai iškeistų prašmatnų voljerą į mažą butuką, bet kad tik būtų kuo daugiau smagios veiklos su žmogumi. Tai gali būti ir aktyvūs pasivaikščiojimai, ir bendros treniruotės. Kartu su augintiniu galima mokytis vikrumo (agility), paklusnumo (obedience), įvairių triukų. Po tokių treniruočių šuo bus ramesnis, paklusnesnis ir, kas svarbiausia, daug laimingesnis.