Santaros klinikų psichiatrijos skyriuje nuo praėjusio rudens lankosi terapinis šuo, lygiaplaukė retriverė Mona kartu su savo vedle, individualiosios psichologijos konsultante Rasa Kardaite - Vėlyviene. Nemokami terapiniai užsiėmimai yra Rasos ir jos augintinės savanorystė.

Pasaulinė praktika ir atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad, sveikatinant visuomenę, gyvūnai išties gali padėti, džiugu, kad Lietuvoje taip pat jau žengiami pirmieji žingsniai. Prie to prisidės ir Seimo neseniai priimtas Papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros įstatymas.

„Psichiatrijos skyriaus vadovybė itin palankiai nusiteikusi kaniterapijos atžvilgiu. Mes visi entuziastingai priėmėm idėją, kad tokio pobūdžio užsiėmimai vyktų mūsų skyriuje, – sako psichoanalitinė psichoterapeutė Augė Niedvaraitė. – Mintį apie kaniterapijos užsiėmimus mums pasufleravo Vilniaus universiteto filosofijos fakulteto klinikinės psichologijos magistrantė, kuri pas mus atliko praktiką.“

Papildydama kolegę psichologė Danguolė Dadurkevičienė atkreipia dėmesį, jog greta medikamentinio gydymo jų skyriuje taikoma psichoterapijos grupė, meno terapija. Po gydytojo reabilitologo konsultacijos daliai pacientų skiriama kineziterapija, o naujausias pagalbos pacientams būdas yra kaniterapija.

„Kuo daugiau įvairių metodų galime pasiūlyti, tuo geriau“, – įsitikinusi D. Dadurkevičienė.
Iš pradžių su kaniterapija ir galimybėmis įtraukti į gydymo procesą terapinį šunį buvo supažindinta psichiatrijos skyriaus vadovybė, darbuotojai. Buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, prasidėjo tęstiniai užsiėmimai.

„Mano asmeninis įspūdis, Monai pirmąkart atėjus į skyrių, buvo labai pozityvus, – prisimena psichoterapeutė A. Niedvaraitė. – Šuo sukėlė daug teigiamų emocijų ne tik pacientams, bet visai skyriaus komandai.“

Kad gydymo sėkmė priklauso nuo daugelio dalykų, žinome visi, bet kai tarp šių „detalių“ įsiterpia linksmos šuns akys, apima pasididžiavimas: nevyriausybinės organizacijos (šiuo atveju ir Kaniterapijos asociacija) taip pat gali padėti visuomenei būti sveikesnei.

„Mudvi su Mona atėjome pas jus pabūti ir pabendrauti“, – kiekvieną ketvirtadienį sveikindamasi su psichiatrijos skyriaus pacientais, šypsosi Rasa. Ji vengia užuominų apie ligą, gydymą ar ligoninę. Pabrėžia, jog tai nieko neįpareigojantis pasimatymas su šunimi.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo: juokų darbas! Kol užsiėmimo metu Rasa kalbina ir kalbasi su žmonėmis, terapinis šuo lyg ir nieko neveikia, tačiau išties emocinis bei fizinis krūvis šuniui yra nemažas. Dešimtys akių „gano“ Moną. Ja domisi. Reaguoja į jos elgesį. Savaip kalbina. Nori ją paglostyti, bent prisiliesti.

„Apie jausmus mokomės kalbėti visą gyvenimą. Juos įvardyti, suprasti ir išreikšti. Savo jausmų priėmimas, leidimas jiems būti „legaliai“ mumyse kartais tampa iššūkiu. Juk ir aplinka mus skatina reikšti daugiau pozityvių jausmų – būti linksmiems, nuoširdiems, empatiškiems, laimingiems. Su šiais jausmais lengva, bet ką daryti su „negatyvu“: pykčiu, liūdesiu, nerimu, baime, sielvartu, susierzinimu?“, – paklausta apie kaniterapijos užsiėmimų turinį, klausimu atsako Rasa.

„Šunį pacientai priima natūraliai, be išankstinių nuostatų, kad jis įskaudins, sukels sunkių išgyvenimų, – pasakoja Monos vedlė Rasa. – Šuns padedama, kalbuosi apie jausmus. Ar šuo jaučia? Ką jaučia? Kaip parodo jausmus? Ir kaip aš, jos šeimininkė, juos suprantu? Kalbamės ir mokomės atpažinti bei vertinti savo jausmus.“

Kartu su Rasa užsiėmimuose dalyvaujančios psichologės Danguolės Dadurkevičienės nuomone, terapiniai užsiėmimai su šunimi leidžia žmonėms pasijausti laisviau, neįpareigojančia forma pagalvoti apie save bei greta esantį ar namuose auginamą gyvūną, užmegzti ryšį su juo: „Kai vis daugiau vietos mūsų gyvenime užima technologijos, tokie terapijos būdai, kaip bendravimas su šunimis, delfinais, žirgais, tas gyvas ryšys, prisilietimas prie gyvūno ir gamtos – žmonėms to labai reikia ir tai perspektyvu.“

Kad ir kaip ten būtų, svarbiausia, kad besigydantieji pajustų Monos švelnumą, atvirumą, susižavėjimą kiekvienu žmogumi. Kad jie jaustųsi atėję į pasimatymą su atlapaširdžiu, nieko neteisiančiu šunimi.

Monos pareigos paprastos, tačiau išties labai nepaprastos – padėti žmonėms atsiverti ir patikėti savimi.