Šunų trenerė paaiškino, kas yra geras šuns šeimininkas: kai kuriems apie šunis geriau nė nesvajoti

Šuo žmogui yra tik gyvenimo dalis, o žmogus šuniui – visas gyvenimas. Dažnas, girdėjęs šį posakį, tikriausiai supranta, kad nuo mūsų elgesio priklauso tai, ar šuns gyvenimas laimingas, ar vis tik liūdnas, o gal net labiau primenantis kančią. Kartu su „Chase 2019“ konferencijos pranešėja, garsia šunų trenere ir knygų apie fizinę ir emocinę šunų sveikatą autore Sam Turner atsakėme į klausimą, kas yra geras šuns šeimininkas. Pasitikrinkite, ar nedarote klaidų, kurias šunų trenerė vadina pavojingu ir žiauriu elgesiu su gyvūnu.

Spalio 12–13 dienomis Vilniuje įvykus tarptautinei šunų mylėtojų bei profesionalų konferencijai „Chase 2019“, kurią organizavo dresūros ir laisvalaikio klubas „Urban Dog", pirmadienį „Tails Hotel“ šunų viešbutyje ir toliau tęsėsi praktiniai užsiėmimai su šunimis. Juos vedė propriocepcijos instruktorė, knygų apie fiziškai ir emociškai sveikus šunis autorė ir dresūros mokyklos „Paws4fun” įkūrėja Sam Turner.

Su viešnia iš Nyderlandų kalbėjomės ne tik apie tai, kas yra geras šuns šeimininkas, kokie didžiausi sunkumai lydi šunų savininkus dresūroje, bet ir apie šunų laikymo sąlygas šiuolaikiniame pasaulyje. Kalbėdama apie tai, instruktorė daugiausia kritikos pažėrė šunų laikymui pririšant juos prie grandinės, o tiems, kurie visai dienai šunis palieka vienus, ji sako: šuo jums nereikalingas.

Šunis per ilgai paliekame vienus: net ir 8 valandos vienumoje jiems pavojingos

Anot S. Turner, geras šuns šeimininkas – tai žmogus, kuris pasidomi, kokio charakterio šuo labiausiai dera prie jo gyvenimo būdo, eina tik pas patikimą veisėją, dar prieš pasiimdamas šuniuką susiranda gerą dresūros mokytoją – net jei tai šuniukas iš prieglaudos, – ir kasdien su šunimi turiningai leidžia laiką. Nepakanka pasirūpinti, jog augintiniui netrūktų maisto: jam taip pat reikia veiklos ir žaidimų su šeimininku. Svarbu užtikrinti, jog šuo jaustųsi pilnaverčiu šeimos nariu, visuomet laukiamu ir galinčiu įsitraukti į namuose vykstančias veiklas.

Turbūt visiems žinoma, jog šunys – socialūs gyvūnai, mėgstantys leisti laiką draugijoje. Kiekvienas žmogus, priimdamas į namus naują šeimos narį, turi įsivertinti, ar galės jam skirti pakankamai laiko, tačiau dažnas vis dar nemato nieko blogo šunį visai dienai palikti vieną. Pasak šunų trenerės, tai – didelė klaida ir gyvūno kankinimas.

„Žmogus, paliekantis savo šunį vieną namuose visai dienai, nėra geras šuns šeimininkas. Jei šuo tau svarbus, turi pasirūpinti, kad tokią dieną šuo gautų bent porą valandų veiklos su kuo nors kitu, pasivaikščiotų, pasitreniruotų – tai būtų geresnis sprendimas. Jei negali to padaryti, negali tam skirti pinigų, nes galbūt tai brangu – tu neturėtum turėti šuns. Šuo yra socialus gyvūnas, visai kaip ir mes. Mums negera būti vieniems, šunims negera taip pat. Juos tai slegia, jie tampa destruktyvūs, jaučiasi vieniši, jiems nuobodu. Jiems svarbu būti su kažkuo“, – pabrėžia S. Turner.

Šunų trenerės teigimu, 8–9 valandos laiko vienumoje šuns psichinei ir fizinei sveikatai jau yra pavojingos. Svarbu suprasti, kad šuns auginimas – didelė atsakomybė, tad norintys turėti augintinį privalo gebėti planuoti laiką taip, jog šuns gyvenimas su jumis nebūtų vienišas ir liūdnas.

„Žinoma, niekas negali kiaurą parą leisti su šunimi. Niekas. Aš taip pat einu į darbą, tačiau jį planuoju taip, jog dirbčiau 3–5 valandas iš eilės, galėčiau šunims skirti pietų pertrauką, o tuomet grįžti atgal į darbą. Kol šunų nepaliekate vienų ilgam ir randate jiems laiko per pertraukas, tol jie yra laimingi. Ilgiausia, kiek esu palikusi šunį vieną – 5–6 valandos. Šį laiką jam būnant vienam, nesijaudinu, tačiau 8–9 valandos jau yra per daug. Jei mano užimtumas viršija 5–6 valandas, ieškau, kas galėtų pabūti su mano šunimi, kol manęs nėra. Laimei, prie pat mano namų gyvena šunų vedžiotoja, kuri gali išsivesti šunis pasivaikščioti“, – sako šunų trenerė.

Trenerė įsitikinusi, jog šunį rišti prie grandinės – žiauriau nei atiduoti jį į prieglaudą

Dažnai Lietuvoje sutinkamas vaizdas – šuo, gyvenimą leidžiantis grandine pririštas prie būdos. S. Turner tokį šuns laikymą kritikuoja ir pabrėžia, jog kai kuriose šalyse toks elgesys jau yra uždraustas, tačiau vis dar esama šalių, kuriose tokį vaizdą dar tenka sutikti.

„Kai kuriems šunims tam tikru oru likti lauke yra geriau, bet tik turint voljerą ir saugiai aptvertą teritoriją. Šuo nėra tiesiog sargas, su juo turi būti elgiamasi kaip su šeimos nariu, kuris nori būti namuose šalia jūsų. Jei šuo nori daugiau laiko praleisti lauke, svarbu užtikrinti jo saugumą – aptvertą teritoriją, kuri neleistų jam papulti tarp mašinų. Tačiau šuo negali būti pririštas – jam svarbu galėti laisvai judėti. Tik tuomet jis gali būti šunimi. Jei šuo pririštas, jis nieko negali padaryti.

Mano manymu, tai netgi žiauriau nei atiduoti gyvūną prieglaudai, kurioje jie bent jau turėtų galimybę į geresnį gyvenimą. Tam, jog pasikeistų žmonių kultūra, reikia laiko. Tačiau, jei galėčiau pakeisti vieną blogybę pasaulyje, be jokios abejonės, uždrausčiau šunų kaustymą grandinėmis“, – sako S. Turner.

Sprendimas susidūrus su šuns elgesio problemomis – ne prieglauda, o dresūra

Vos tik priėmę į savo namus šuniuką, dažnai turime nepamatuotų lūkesčių: galvojame, jog šuo nesivaikys praeivių gatvėje, nelos ant kitų šunų. Kaip pastebi S. Turner – nors ir visai nelogiškai, tačiau dažnai tikimės, jog šuo pats susivoks iškart daryti tai, kas natūralu žmogui, tačiau nenatūralu šuniui. Toks šuns ir žmogaus „nesusitarimas“ kai kuriais atvejai baigiasi tuo, jog nepaklusnus šuo atiduodamas į prieglaudą.

„Tai nėra lengva nei šuniui, nei, dažnu atveju, ir jo šeimininkui. Daugybė žmonių prisiriša prie savo šuns, o, nesugebant suvaldyti nepageidaujamo šuns elgesio namuose, susijusio su agresija, medžioklės instinktais ar baime, gyvenimas su šunimi tampa itin komplikuotas. Vis dėlto, situaciją visuomet galima suvaldyti, tačiau tam reikia tinkamos dresūros.

Kai kuriais atvejais, prieglauda išties yra geresnis sprendimas. Nors šuniui nėra gerai ilgam užsibūti prieglaudoje, tačiau kartais geriau rasti naujus namus, nei likti su kažkuo, kas nemoka tinkamai gyvūnu pasirūpinti“, – teigia šunų trenerė.

Kad taip nenutiktų, turime iškart pagalvoti apie tai, jog šunims reikia skirti ne tik laiko, bet ir išlaidų. Svarbu žinoti ir tai, kad šuo neiškart supras, ko iš jo tikimės.

„Žmonių elgesys šunims atrodo keistas, o mes dažnai turime neišmatuotus lūkesčius, kad šunys iškart bus draugiški visiems, kuriuos sutiks gatvėje, kad nesivaikys bėgikų. Tikimės, jog jie elgsis taip, kaip jiems nėra natūralu. Tikiu, jog tuomet, kai suprasime, kad galime šunims užtikrinti geresnį gyvenimą namuose, nebesiųsime jų į prieglaudas.

Vis dėlto, jei gyvenimas su šunimi atrodo labai sudėtingas ir nežinome, ką daryti, turėtume prašyti dresuotojų pagalbos. Esama puikių dresūros mokytojų, kurie padėtų išdresuoti šunį, ir apie jokią prieglaudą nebereikėtų galvoti. Turime daug galimybių, jei išties esame pasiryžę pasistengti dėl savo šunų. Tačiau pripažinkime, jog kai kuriems šunims tikrai būtų geriau gyventi kitur. Norėdami šuns, turime įvertinti, koks jo charakteris, kiek laiko galėsime jam skirti. Šuo nėra robotas“, – pabrėžia S. Turner.

Kalbant apie šunų dresūrą, šunų trenerė pastebi dažną šunų šeimininkus lydinčią problemą: sudėtingas tinkamo dresuotojo paieškas. Gali atrodyti, jog jie visi siūlo tą patį – pagalbą sprendžiant šunų elgesio problemas, – tačiau jų taikomi metodai būna skirtingi, o tai nulemia ir dresūros pamokų rezultatą. Anot jos, rasti dresuotoją, kuris vadovaujasi vien pozityviu paskatinimu naudojant maistą ir žaislus netaikant jokių bausmių, yra sudėtinga.

Dar viena jos įžvelgiama problema – tai, jog visame pasaulyje, o taip pat ir Lietuvoje, vis daugiau šunų gyvena urbanizuotose vietovėse, kuriose jiems tenka prisitaikyti prie kitokių gyvenimo sąlygų. Pavyzdžiui, tenka įprasti prie to, jog, išėjus pasivaikščioti gatvėje, teks praeiti pro daugiau šunų. Todėl šunų šeimininkams tampa aktualu skirti daugiau dėmesio tam, jog jų augintinis į kitus šunis reaguotų ramiai, kad tai jam nekeltų streso, baimės ar iš to kylančios agresijos.