Pir­ma­sis šuo Ive­tos na­muo­se at­si­ra­do, kai jai bu­vo 13 me­tų. Tai bu­vo gi­mi­nai­tės pa­do­va­no­tas jau­nas šuo var­du Pu­cas. Pu­cas ne­tu­rė­jo kil­mės do­ku­men­tų, ta­čiau tai vi­sai ne­truk­dė jam tap­ti vi­sos šei­mos nu­my­lė­ti­niu. Mei­lė sa­vam au­gin­ti­niui mer­gi­ną pa­ska­ti­no ne tik pra­ver­ti įdo­maus šu­nų pa­sau­lio du­ris, bet ir įženg­ti pro jas.

Iš­ėju­si pa­si­vaikš­čio­ti su Pu­cu, Ive­ta ne­tru­ko su­si­pa­žin­ti su ki­tais šu­nų šei­mi­nin­kais, klau­sė­si jų pa­ta­ri­mų, kaip rū­pin­tis ir dre­suo­ti my­li­mus iš­dai­gi­nin­kus. Kol kar­tą Jau­ni­mo par­ke su­si­pa­ži­no su mo­te­ri­mi, au­gi­nan­čia du mop­sų veis­lės šu­niu­kus ir su sa­vo au­gin­ti­niais da­ly­vau­da­vu­sia šu­nų pa­ro­do­se. Ji su­pa­žin­di­no Ive­tą su dre­sū­ros pa­grin­dais, vež­da­vo­si į pa­ro­das.

Mo­kė šu­nis ir mo­kė­si pa­ti

Ne­tru­kus mer­gi­na su­si­pa­ži­no su ki­ta šu­nų my­lė­to­ja, su­pa­žin­di­nu­sia su pa­ro­dos da­ly­vių – jau­nų­jų ved­lių pra­džia­moks­liu.

„Ta­da pra­dė­jau rim­tai do­mė­tis šia veik­la. Nu­va­žia­vau į šu­nų pa­ro­dą ir da­ly­va­vau jau­nų­jų ved­lių kon­kur­se. Da­ly­va­vau la­bai en­tu­zias­tin­gai, da­bar, tu­rė­da­ma anuo­me­tę pa­tir­tį – ga­vu­si po­ra pa­mo­kų, pa­žiū­rė­ju­si fil­mu­kų in­ter­ne­te ir pa­si­skai­čiu­si fo­ru­muo­se ras­tą in­for­ma­ci­ją, da­ly­vau­ti ne­si­ryž­čiau“, – pir­muo­sius žings­nius pri­si­mi­nė I.Ko­mi­čiū­tė.

Iveta su šunimis
Foto: Asmeninis albumas

To­les­nį gy­ve­ni­mo eta­pą mer­gi­na api­bū­di­no la­ko­niš­kai – kar­tu su šu­ni­mis mo­kė­si ir ji. Pe­ri­odiš­kai nu­vyk­da­vo į jau­nų­jų ved­lių ir dre­sū­ros pa­mo­kas ki­tuo­se mies­tuo­se, ruo­šė pa­ro­doms ki­tų žmo­nių šu­nis. No­ras da­ly­vau­ti pa­ro­do­se su sa­vo au­gin­ti­niu ją pa­ska­ti­no įsi­gy­ti volf­špi­cų veis­lės ka­ly­tę Av­ro­rą. Su ja Ive­ta va­ži­nė­jo po Lie­tu­vos ir už­sie­nio pa­ro­das. „Da­bar ji ve­te­ra­nų čem­pio­nė“, – su mei­le apie au­gin­ti­nę kal­ba Ive­ta.

Vi­si Av­ro­ros vai­kų pa­sie­ki­mai pa­ro­do­se pel­nę aukš­tus įver­ti­ni­mus ir yra ne vie­nos ša­lies čem­pio­nai.

Pa­si­li­ko sau

Taip su­si­klos­tė, kad ne­tru­kus at­si­ra­do ir tre­čias šuo. Av­ro­ros pir­mos va­dos sū­nus Ben­džis ne­iš­vy­ko į už­sie­nį, o žmo­gus, no­rė­jęs jį įsi­gy­ti Lie­tu­vo­je, ne­kė­lė pa­si­ti­kė­ji­mo, tad Ive­tos šei­ma nu­spren­dė jį au­gin­ti pa­ti.

Ben­džis mer­gi­ną džiu­gi­no pui­kiais re­zul­ta­tais – ta­po Lie­tu­vos jau­ni­mo čem­pio­nu, vė­liau pel­nė ap­do­va­no­ji­mus Lat­vi­jos, Es­ti­jos, Bal­ti­jos ša­lių šu­nų čem­pio­na­tuo­se, pa­te­ko į ge­riau­sių Lie­tu­vos šu­nų TOP 16.

„Įsto­jus į Aly­taus šu­nų my­lė­to­jų klu­bą „Ca­nis“, ši ma­no veik­la dar la­biau su­ak­ty­vė­jo, pra­dė­jau ves­ti pa­ro­di­nės dre­sū­ros pa­mo­kas. Klu­bas ren­gia pa­ro­das, iš­vy­kas šu­nų my­lė­to­jams, da­ly­vau­ja­me mies­to šven­ti­nė­je ei­se­no­je bei ki­tuo­se ren­gi­niuo­se, kar­tais pa­tys juos or­ga­ni­zuo­ja­me. Vie­nas di­des­nių ren­gi­nių nu­ma­to­mas spa­lio 6 die­ną kar­tu su Aly­taus kul­tū­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos cen­tru – šven­tė skir­ta pa­mi­nė­ti Pa­sau­li­nę gy­vū­nų die­ną, į ku­rią kvie­si­me at­vyk­ti aly­tiš­kius ir su au­gin­ti­niais, ir be jų.

Iveta su šunimis
Foto: Asmeninis albumas

Į dau­giau kaip šim­tą šu­nų my­lė­to­jų vie­ni­jan­tį klu­bą ga­li sto­ti tiek veis­li­nių, tiek be­veis­lių šu­nų au­gin­to­jai ir net ne­tu­rin­tys šu­nų aly­tiš­kiai. Klu­bo na­riais tam­pa žmo­nės, ne šu­nys, tad ja­me lau­kia­mi vi­si, tie­siog klu­bas ne­pa­lai­ko dau­gi­ni­mo veik­los“, – apie „Ca­nio“ veik­lą pa­sa­ko­ja I.Ko­mi­čiū­tė.

Ta­po gy­ve­ni­mo bū­du

Pa­ro­di­nė dre­sū­ra ir da­ly­va­vi­mas pa­ro­do­se di­džiau­sias Ive­tos po­mė­gis, ta­pęs gy­ve­ni­mo bū­du. Pa­si­tai­ko lai­ko­tar­pių, kad į pa­ro­das vyks­ta ke­le­tą sa­vait­ga­lių iš ei­lės. Kar­tais su sa­vo au­gin­ti­niais, kar­tais su ki­tų žmo­nių.

„Jei ne­su su­pla­na­vu­si ke­lio­nės į pa­ro­dą, at­ro­do, kad kaž­ko trūks­ta“, – pa­sa­ko­ja mer­gi­na.

Ive­ta jau ne­įsi­vaiz­duo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo be šu­nų. „Jie pui­kiai jau­čia vi­sas žmo­nių nuo­tai­kas. Kai liūd­na, at­ėję pri­sig­lau­džia – tu­ri ką ap­si­ka­bin­ti, jei links­ma – tu­ri su kuo džiaug­tis, jei no­ri pa­si­vaikš­čio­ti – vi­suo­met tu­ri kom­pa­nio­ną.

Po­sa­kis, kad šuo yra ge­riau­sias žmo­gaus drau­gas, ne be rei­ka­lo at­si­ra­dęs, mes šu­niui esa­me vi­sas pa­sau­lis ir jis dėl šei­mi­nin­ko vis­ką pa­da­ry­tų. Ži­no­ma, taip yra ta­da, kai šu­niui ski­ria­me pa­kan­ka­mai dė­me­sio“, – su mei­le apie šu­nis kal­ba mer­gi­na.

La­biau dre­suo­ja­si žmo­gus

I.Ko­mi­čiū­tė aiš­ki­na, kad dre­sū­ro­je svar­biau­sia šei­mi­nin­ko kon­tak­tas su šu­ni­mi ir gy­vū­no mo­ty­va­ci­ja. „Jei tu ne­įdo­mus šu­niui, tai nie­ko ne­pa­vyks, ge­ro re­zul­ta­to ne­bus. Jei ry­te so­čiai pri­mai­tin­si šu­nį ir pra­dė­si dre­suo­ti – ga­li dre­suo­tis vie­nas. Dre­sū­ra vyks­ta ska­ti­ni­mo prin­ci­pu. Ta­čiau, kad ir ką sa­ky­tu­me, la­biau dre­suo­ja­si žmo­gus nei šuo“, – pa­ste­bi šu­nų ved­lė.

Iveta su šunimis
Foto: Asmeninis albumas

Kad au­gin­ti­nis bū­tų lai­min­gas ir džiu­gin­tų sa­vo šei­mi­nin­ką, ne­rei­kia bi­jo­ti kreip­tis pa­gal­bos į pro­fe­sio­na­lus, jie pa­tars vi­sais rū­pi­mais klau­si­mais. Kar­tais pa­si­tai­ko, kad dre­sū­ros pa­mo­kas lan­ko ke­le­rius me­tus, ta­čiau no­ri­mo re­zul­ta­to taip ir ne­pa­sie­kia.

„Daž­niau­siai taip nu­tin­ka, kai šei­mi­nin­kas ne­dir­ba su au­gin­ti­niu na­muo­se. Dre­suo­ti šu­nį rei­kia vi­so­se gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jo­se, ne tik pa­mo­ko­se. Ta­da au­gin­ti bū­na ir leng­viau, ir sma­giau. Be to, rei­kia pa­pras­čiau žiū­rė­ti į šu­nų iš­dai­gas ir pri­si­min­ti, jog be­veik vi­sa­da esa­me kal­ti mes pa­tys“, – pri­me­na Ive­ta.

Anot I.Ko­mi­čiū­tės, šuns so­cia­li­za­ci­ja yra vi­są gy­ve­ni­mą trun­kan­tis pro­ce­sas ir la­bai svar­bu jį pra­dė­ti nuo ma­žens. Už anks­ty­vą­ją so­cia­li­za­ci­ją at­sa­kin­gas vei­sė­jas, o šei­mi­nin­kas tu­ri ją kryp­tin­gai tęs­ti.

So­cia­li­za­ci­jos rei­kia, kad šuo sau­giai jaus­tų­si ei­da­mas gat­ve, pra­si­lenk­da­mas su vai­ku, su­ti­kęs ne­pa­žįs­ta­mą žmo­gų ar šu­nį, iš­gir­dęs įvai­rius gar­sus bei dau­gy­bė­je ki­tų si­tu­a­ci­jų.

„Vi­so to iš­mok­ti pa­de­da spe­cia­lis­tas, ta­čiau joks spe­cia­lis­tas ne­gy­vens su šu­ni­mi ir ne­ves „eks­kur­si­jos“ per gy­ve­ni­mą. Au­gin­ti­nio so­cia­li­za­ci­ja ir dre­sū­ra – nuo­la­ti­nis šei­mi­nin­ko dar­bas“, – sa­ko I.Ko­mi­čiū­tė.

Gy­vū­nas – ne daik­tas

Tu­rė­ti au­gin­ti­nį – bran­gus ma­lo­nu­mas, tik iš ša­lies at­ro­dan­tis, kad ne­rei­kia di­de­lių pa­stan­gų. „Žmo­gus pri­va­lo įsi­ver­tin­ti, ar ga­lės kiek­vie­ną mė­ne­sį skir­ti pa­kan­ka­mai fi­nan­sų ko­ky­biš­kam ėda­lui, gy­vū­no reik­me­nims, dre­sū­rai, an­ti­pa­ra­zi­ti­niams pre­pa­ra­tams, jei šuns kai­lis ker­pa­mas – kir­pi­mo pa­slau­goms, o my­li­mam au­gin­ti­niui su­sir­gus, ve­te­ri­na­ri­nių pa­slau­gų kai­na ga­li siek­ti dau­giau nei ke­lis šim­tus eu­rų.

Be to, kas­dien rei­kia skir­ti po ke­lias va­lan­das pa­si­vaikš­čio­ji­mams, dre­sū­ros pa­mo­kė­lėms, so­cia­li­za­ci­jai. Jei žmo­gus dir­ba dvy­li­ka va­lan­dų, gy­ve­na vie­nas ir no­ri au­gin­ti šu­nį, šuo ne­bus lai­min­gas. To­dėl spren­di­mas tu­rė­ti au­gin­ti­nį pri­va­lo bū­ti ge­rai ap­gal­vo­tas, pri­si­i­mant at­sa­ko­my­bę už pa­pil­do­mą gy­vy­bę na­muo­se“, – aiš­ki­na I.Ko­mi­čiū­tė.

Įver­ti­nęs sa­vo ga­li­my­bes, žmo­gus tu­rė­tų at­sa­ky­ti į ki­tą, ne ma­žiau svar­bų klau­si­mą, ko­kio šuns no­ri. Jei no­ri kon­kre­čios veis­lės, tu­rin­čio tik tai veis­lei bū­din­gas iš­vaiz­dos ir cha­rak­te­rio sa­vy­bes, rei­kė­tų įsi­gy­ti veis­li­nį su kil­mės do­ku­men­tais.

„Gry­na­veis­lių šu­nų be do­ku­men­tų ne­bū­na, jei pir­ko­te to­kį ir jums bu­vo pa­sa­ky­ta, jog šuo veis­li­nis, tik ne­ėmė do­ku­men­tų – jus ap­ga­vo, o jei ma­no­te, kad kam tie do­ku­men­tai, į pa­ro­das ne­isiu, taip pat la­bai klys­ta­te.

Ta­da ge­riau pri­glaus­ti gy­vū­ną iš prie­glau­dos nei rem­ti dau­gin­to­jus, be­si­nau­do­jan­čius gy­vū­nais, jie, par­da­vę jums šu­niu­ką, grei­čiau­siai iš­trins jū­sų te­le­fo­no nu­me­rį, o iš­ti­kus bė­dai ne­su­teiks jo­kios pa­gal­bos. Pa­si­tai­ko, kad iš to­kių dau­gyk­lų įsi­gy­ti šu­niu­kai nu­gaiš­ta jau per pir­mas pa­ras.

Jei veis­lė ne­svar­bi, ge­riau ko­kiam prie­glau­dos ne­lai­mė­liui su­teik­ti nau­ją gy­ve­ni­mą, ir jis taps nuo­sta­biu šei­mos na­riu“, – pa­ta­ria Ive­ta.

Aly­tus tam­pa drau­giš­kes­nis

Mer­gi­na pa­ste­bi, kad Aly­tus tam­pa drau­giš­kes­niu mies­tu šu­nims. Anot jos, vis ma­žiau vie­šo­se erd­vė­se su­lau­kia ne­igia­mos re­ak­ci­jos. „Mies­to tai­syk­lės lei­džia ve­džio­ti šu­nis be ant­snu­kio, jei jis nė­ra ag­re­sy­vus. Pats šei­mi­nin­kas tu­ri nu­spręs­ti sau­gu tai ar ne. Dau­gu­ma lau­ko ka­vi­nių pri­ima lan­ky­to­jus su au­gin­ti­niais. „Ka­vos na­mai“ ir „Li Sus­hi“ ne­se­niai pa­si­skel­bė esan­tys drau­giš­ki gy­vū­nams, nu­ė­jus su­val­gy­ti su­šių kar­tu su au­gin­ti­niu ma­lo­niai nu­ste­bi­na jau prie įė­ji­mo ke­tur­ko­jams lan­ky­to­jams pa­dė­ti du­be­nė­liai su van­de­niu, bet, kiek su­pran­tu, juos ga­li­ma įsi­ves­ti ir į vi­dų“, – džiau­gia­si šu­nų my­lė­to­ja.

Ive­tą džiu­gi­na ir tai, kad žmo­nės vis at­sa­kin­giau žiū­ri į au­gin­ti­nių įsi­gi­ji­mą ir prie­žiū­rą. Į va­sa­rio mė­ne­sį or­ga­ni­zuo­tą Lie­tu­vos ki­no­lo­gų drau­gi­jos ir klu­bo „Ca­nis“ „At­sa­kin­go šei­mi­nin­ko aka­de­mi­ją“ su­si­rin­kę aly­tiš­kiai gau­su­mu nu­ste­bi­no net ir po vi­są Lie­tu­vą ke­liau­jan­čius or­ga­ni­za­to­rius.