O dabar įsivaizduokime vasaros festivalius, siautulingas šventes, kur „bumčikus“ girdi kelių apylinkių gyventojai. Ir visa tai vainikuoja fejerverkai, salvės, ugnies liežuviai...
Ta pačia proga prisiminkime ir mėgėjiškus „Youtube“ filmukus, kur kažkas virkdo akordeoną arba tarškina pianinu, o šuo, neva palaikydamas kompaniją, be perstojo kaukia. Suprask: augintinis labai muzikalus. Pasitaiko, kad vaikams siūloma pramoginių renginių, kur mažieji raginami padainuoti dainelę, „pritariant“ į renginį pakviestiems šunims.
Juokinga? Smagu?
Greičiau – apmaudu, kad šuns gerove nei muzikuojantieji, nei į grandiozinį koncertą atsitempę savo augintinius šeimininkai nesirūpina. Juk svarbu, kad linksma!
Mokslininkai stebėjo šunis, kaip šie jautėsi girdėdami sunkiojo roko, klasikinės muzikos ir kitokių žanrų kūrinius.
Taip pat fiksavo šunų savijautą tyloje arba ramiai šnekučiuojantis žmonėms.
Šunys išliko ramūs, nebuvo sudirgę, fone skambant ramiems žmonių balsams arba negarsiai, ramiai muzikai.
Normaliu, ausiai įprastu garsu sklindanti klasikinė muzika taip pat gerai veikė gyvūnus, šie atsipalaiduodavo, nurimdavo, jaukiai snūduriuodavo.
Deja, pasigirdus „metalui“ arba sunkiajam rokui, šunys pradėdavo skalyti, blaškytis po patalpą, ieškodavo, kur pasislėpti.
Na, taip, yra šunų, kurie nuo mažumės yra puikiai socializuoti, įpratę girdėti įvairiausius garsus, tarp jų – ir trankią muziką. Tačiau net ir tokiems šunims tai nėra komfortabilu. Pripratinti prie stiprių garsų (nujautrinti) ne visada ir ne visus šunis pavyksta.
Ar ne paprasčiau saugoti savo augintinį ir vasaros festivaliuose sudalyvauti be savo keturkojo draugo, įkurdinti ramesnėje, jo ausims draugiškesnėje aplinkoje?
Beje, pernelyg didelis triukšmas kenkia ne tik gyvūnų, bet ir žmonių sveikatai, bet tai jau kito straipsnio tema.
Smagios vasaros šunų mylėtojams linki Lietuvos kinologų draugija.