Kai prieš keletą metų Kaniterapijos asociacijos komanda pasikvietė kolegę iš Estijos pravesti seminaro apie skaitymą su šunimi, nebuvo garantijos, kad Lietuvoje ši naujovė prigis. Tačiau asociacijos nariai žinojo ir šios nuostatos laikosi iki šiol: pirmiau – žinios ir specialų egzaminą išlaikę šunys, o tik po to veiklos su šunimis.

Pirmasis pasiūlymas skaityti su šunimi buvo iš Trakų viešosios bibliotekos. Terapinis šuo, auksaspalvė retriverė Goja, su savo vedle Sigrida Rupšyte-Paleičike pradėjo važinėti iš Vilniaus į Trakus. Skaityti su terapiniais šunimis netrukus pakvietė ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Dabar projektas „Skaitymas su šunimi“ šioje bibliotekoje jau tapo tradicija, šį pusmetį su vaikais „skaitė“ lygiaplaukė retriverė Mona bei auksaspalvis retriveris Gongas. Metų pradžioje Kaniterapijos asociacijai už savanorišką veiklą Lietuvoje stiprinant vaikų skaitymo įgūdžius ir empatiją gyvūnams, pasitelkus mokslu grįstą tarptautinę praktiką, buvo įteikta Vinco Aurylos premija.

Ko siekia tėvai, užrašydami savo vaikus į skaitymo su šunimi projektą, paklausėme vilnietės Mildos, septynerių metų berniuko Donato mamos.

„Apie projektą „Skaitymas su šunimi“ sužinojau, kai Donatas ėjo į darželį ir dar nemokėjo skaityti. Praėjus keliems metams ir sūnui tapus pirmoku, pastebėjau, kad nors jis ir išmoko skaityti, mėgo vartyti paveikslėlius, bet pats skaitymas jo nedomino, – pasakojo berniuko mama. – Pamaniau, jog šuniukas klausytojas galėtų tapti motyvacija skaityti. Norėjau, kad vaikas pajustų meilę knygoms, kad atrastų skaitymo džiaugsmą“.

Praėjus 3 mėnesiams, Donato mama džiaugiasi – į visus skaitymo užsiėmimus sūnus ėjo kaip į šventę. Nepraleido nei vieno susitikimo. Pasirodo, jis naujai, visiškai kitaip „atrado“ knygas.

„Pradėjo domėtis knygose aprašytomis istorijomis, ne tik paveikslėliais. Pradėjo pats vienas skaityti. Vieną dieną skaitymui skyrė virš valandos ir perskaitė gan storą knygą nuo pradžios iki galo. Atsirado tikslas, noras skaityti. Nežinau, jis Moną prisijaukino, ar šunytė – jį, bet jiedu labai susidraugavo, ir dabar Donatas vis kalba, kaip norėtų šuns“, – sakė mama Milda. Ji įsitikinusi, jog, tai išties efektyvus būdas sudominti vaikus. Be to, tai galimybė vaikams išmokti bendrauti su gyvūnu, gerbti ir pamilti gyvūną.
Mona ir Gongas

Monos vedlės Rasos Kardaitės-Vėlyvienės nuomone, jos augintinė – puiki klausytoja: „Kai beklausydama Mona užsnūsta, vaikus patikinu, kad ją tiesiog užbūrė skaitomos istorijos. Vaikai tuo tiki.“

Ir Rasa, ir auksaspalvio retriverio Gongo vedlė Veslava Citovič-Rul turi pakankamai žinių ir patirties, kaip bendrauti su vaikais. Jos visada padrąsina ir jokiu būdu netaiso skaitančiųjų (skaitymo metu „didieji kritikai“ – tėvai lieka už durų), todėl mažieji skaitytojai tampa drąsesni, savarankiškesni, labiau pasitiki savo jėgomis ir gebėjimais.

Kad skaitymai sėkmingai vyktų, rūpinasi ir projekto koordinatorės – Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojos. Jos registruoja vaikus, organizuoja įvadinius susitikimus, padeda mažiesiems pasirinkti knygas, bendrauja su tėvais, prižiūri skaitymo kampelį, rūpinasi jaukumu.

Vasarą mažieji skaitytojai atostogaus. Atostogaus ir jų mylimiausi draugai – terapiniai šunys, o prasidėjus rugsėjui, jie ir vėl susitiks skaityti pačių įdomiausių istorijų.